Beveik prieš šešis šimtus metų Žygimantas Kęstutaitis už nuopelnus kovoje su Švitrigaila pagerbė Kristiną Astiką ir dovanojo jam Alantą – miestelį netoli Molėtų.
Ant kalno pastatyta Alantos Švento Jokūbo bažnyčia matyti iš tolo. U. Mikaliūno nuotr.
Šimtmečiais atgal
Žingsniuojant į kalną kylančia ir miestelio centro link vedančia Alantos gatve, nesunku, pasitelkus fantaziją, nuskrieti mintimis bent šimtmečiu atgal. Retame miestelyje rasi tokį autentišką, apmąstymams įkvepiantį praeities vaizdą.
Jokių pastebimų permainų čia nedaroma – Alantos centras įtrauktas į saugomų paveldo vertybių sąrašą, jis yra urbanistikos paminklas.
Centras, į kurį susibėga kelios gatvelės, ant kalvos tįsanti Turgaus aikštė, kurios viršuje bažnyčia ir seniūnija, o papėdėje – miestelį garsinanti senoji smuklė. Čia pat autobusų stotelė, vaistinė, gimnazija, keletas kitų pastatų.
Ankstyvo pavasario vidurdienį ramu ir tylu nė penkių šimtų gyventojų nebeturinčiame, vietinių „Alunta“ vadinamame miestelyje. Darbus tuo metu nutraukia ir pietauti išsiskirsto miestelio aplinką tvarkantys darbininkai, mokiniai dar tebesėsi klasėse, niekur tokiu laiku neina nė namų šeimininkės, gatvėmis nesišlaisto alaus mėgėjai, net automobiliai neskrieja pro šalį.
Vienas stovėdamas tuščioje senojoje miesto aikštėje gali duoti valią vaizduotei – niekas nesutrukdys, pamiršus skubrų šiuolaikinio gyvenimo ritmą, atsidurti tolimoje praeityje.
Suvažiuodavo į smuklę
Regis, matai, kaip atgyja pirmoje 18 amžiaus pusėje statytos smuklės gyvenimas – į užvažiuojamąjį kiemą suka vežimai, dunda ratai, šūkčioja vežėjai, laksto patarnautojai – kas su kibiru, kas su maišu. Smuklės arba karčemos tais laikais būdavo traukos centras, į jas susibėgdavo daugelio aplinkinių gyventojų ar tolimesnių svečių keliai.
Pirmoje 18 amžiaus pusėje statyta smuklė Alantoje išliko iki šių dienų.
Alantos smuklė – kelių sankryžoje esančios miestelio aikštės pakraštyje.
Užvažiuojamųjų namų ilgas stačiakampis pastatas sudėtas iš dviejų dalių – iš gyvenamųjų patalpų ir ratinės. Namo pamatai akmeniniai, sienos – akmenų ir plytų mūro. Dabar šiame pastate yra maisto produktų parduotuvė, daug patalpų stovi tuščios.
Anuomet viduryje buvusi priemenė jungė ratinę, smuklės salę ir kitas gyvenamąsias patalpas. Teigiama, kad po 1892 metų gaisro smuklės pastatas buvo rekonstruotas, tuomet buvo pakeistas vidaus planas ir pastatas buvo įgijęs klasicizmo bruožų. Po Antrojo pasaulinio karo vidaus planas ir fasadai taip pat buvo pakeisti.
Apie šią smuklę ilgus dešimtmečius, net šimtmečius sukosi aktyvus, judrus gyvenimas.
Traukė Napoleono pulkai
Čia pat buvęs turgus taip pat buvo visų traukos vieta. Alanta tuo metu garsėjo turgumis. Kaip sako Alantos seniūnas Aidonas Užubalis, kadaise miestelyje būta net trijų turgų, svarbiausias iš jų, aišku, buvo prie bažnyčios, pačiame centre įsikūręs. Ta aikštė iki šiol vadinama Turgaus.
Kiek tūkstančių įvairiausių žmonių lankėsi prie reikšmingo ir judraus kelio įkurtoje Alantoje!
Visas Alantos gyvenimas sukosi apie centrinę Turgaus aikštę.
Istoriniai duomenys byloja, jog per nuo 13 amžiaus žinomą vietovę žygiavo švedų kariuomenė, pro ją keliu traukė Napoleono pulkai.
Skelbiama, jog būdama reikšmingų kelių sankryžoje Alanta smarkiai nukentėjo daugelio istorinių įvykių metu – ir atremiant priešų puldinėjimus iš vakarų bei rytų, ir per švedų kariuomenės žygį, ir Napoleono armijai puolant, o vėliau traukiantis. Alantą palietė ir 1831 bei 1863 metų sukilimai, ir, be abejo, Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų įvykiai.
Pažvelgus į dar tolimesnių laikų įvykius matyti, kad turtinga istorine praeitimi garsėjančią Alantą 1581 metais Steponas Batoras buvo padovanojęs vengrų kariuomenės Lietuvoje vadui Gasparui Bekešui.
Nuo 1598 metų vietovė priklausė Radviloms, o nuo 1828 iki Pirmojo pasaulinio karo Alantą valdė Pomarnackiai. 1861–1950 metais miestelis buvo valsčiaus centras, tarpukariu priklausė Utenos apskričiai.
Garsiojo kraštiečio muziejus
Šiandien Alanta – Molėtų rajono seniūnijos centras, o taip pat Švento Jokūbo parapijos centras. Visoje seniūnijoje dabar gyvena kiek daugiau nei 1800 gyventojų.
A. Užubalis pabrėžia, kad Alanta nuo seno buvo laikoma šviesuolių kraštu, iš čia kilo daug žinomų, garbingų žmonių.
Vieno gerbiamo alantiškio – Mykolo Šeduikio – gyvenimui ir kūrybai įamžinti miestelyje atidarytas muziejus. 1905 metais gimęs menininkas Alantos mokykloje pradėjo dirbti 1926-aisiais, čia dėstė piešimą, braižybą, muziką ir psichologiją, vadovavo orkestrui, chorui, o vėliau tapo šios mokyklos vadovu.
Alantoje M. Šeduikis išdirbo beveik 45 metus. Jis buvo didelis Lietuvos patriotas. Subūręs miestelio jaunimą, mokytojas rengdavo gegužines, statydavo dramos veikalus, režisuodavo vaidinimus, grodavo gegužinėse. Jis yra nutapęs daug žinomų paveikslų. Menininkas mirė 1971 metais, palaidotas Alantos kapinėse.
Prie Verpeto kalno
Atvykusieji į Alantą ne tik po miestelį pasižvalgo, aplink senąją smuklę ar pro šalį tekančios Virintos pakrantėmis pasivaikščioja.
Seniūnijos teritorijoje galima ir daugiau ką pamatyti. Čia yra garsusis Valiulio akmuo – archeologijos paminklas, mitologinis akmuo su ženklais.
Nedaug kur Lietuvoje yra išlikę tokių medinių žydų maldos namų, kokie dar yra Alantoje.
Rusvo granito akmens pietinėje plokštumoje iškaltas ovalas ir kryžius-žvaigždė, taip pat saulė ir mėnulis, akmens viduryje, pietvakarinėje pusėje – ovalas, kryžius su strėle.
Pasakojama, kad po Valiulio akmeniu gali būti palaidoti Napoleono kariai. Garsus Molėtų krašto žmogus, archeologas Petras Tarasenka jį laikė Saulės akmeniu, siejo su Saulės kultu.
Netoli Alantos stūkso įspūdingas Verpeto kalnas. Seniūnas primena, jog Alantos apylinkėse, o taip pat prie šio kalno buvo kuriamas filmas „Tadas Blinda“. „Filmo režisierius Balys Bratkauskas gimęs Alantos valsčiuje, savo gimtinėje jis filmavo ne vieną filmų sceną, „Tadą Blindą“ čia pradėjo filmuoti, tik baigė kitur“, – pasakoja seniūnas.
Prisimenantieji tą labai populiarų filmą žino, jog kiekvienos serijos pradžioje herojus užjoja į aukštą – būtent į Verpeto kalną, daugelio nuo tada jau Blindos kalnu vadinamą.
Alantos seniūnijoje, kaip ir visame Molėtų krašte, daug ežerų, svarbiausi jų yra Liežys, Duobys, Lukštas, Vastapas, Kėgžlys, Suojys ir kt. Seniūnijoje gausu kryžių ir koplytstulpių, o Janonių kaime stovi stebuklais garsėjanti koplytėlė.
Iki karo Alantoje daugiausia gyveno žydų tautybės žmonių. Iki šiol miestelyje yra išlikę mediniai žydų maldos namai – sinagoga, taip pat daug centre stovinčių namų statyti žydų.
Per šventą Jokūbą
Pati didžiausia ir įspūdingiausia vieta – ant kalno stovinti ir iš tolo matoma Alantos puošmena, Švento apaštalo Jokūbo bažnyčia, pastatyta 1909 metais pagal architekto K. E. Strandmano projektą. Tai viena iš nedaugelio šalyje esančių neoromaninio stiliaus bažnyčių.
Liepos 25 minimą švento Jokūbo dieną į Alantą suplaukia daugybė žmonių, čia nuo seno vyksta švento Jokūbo atlaidai.
Alantos seniūnas A. Užubalis pabrėžia, kad Alanta nuo seno buvo laikoma šviesuolių kraštu, iš čia kilo daug žinomų, garbingų žmonių.
Dvejus metus Alantos seniūno pareigas einantis A. Užubalis sako labai norėjęs, kad miestelio gyventojai turėtų kraštiečių šventę, tad ėmėsi ją organizuoti. „Kitos datos ieškoti nereikėjo – per šventą Jokūbą, dieną, kuri visiems alantiškiams svarbi, rengiame ir kraštiečių šventę“, – aiškina seniūnas.
Jo mintyse daug įdomių sumanymų, tačiau ar pavyks juos įgyvendinti, dažnai suabejoja – gyventojų gretos retėja, jaunų žmonių čia lieka vis mažiau, tad visų pirma, pasak seniūno, reikėtų ieškoti būdų suteikti jaunimui galimybių pasilikti gimtinėje.
Besidomint Alantos bažnyčios istorija aiškėja, kad dar 16 amžiuje čia stovėjo katalikų bažnyčia. Jokūbas Astikas Alantos bažnyčiai 1534 metais dovanojo Dapkūniškių palivarką su smukle, dešimtinę iš dvaro ir kitų žemių. Jurgis Astikas 1575 metais vietoj dešimtinės bažnyčiai dovanojo naujų žemių.
Išliko 1598 metų bažnyčios inventoriuje išvardyti Alantos dvaro valsčiai ir kaimai. Taip pat žinoma, kad 1656 metais per marą bažnyčia neteko visų savo kunigų, vėliau išsibarstė ir bažnytiniai reikmenys. Didysis altorius buvo išvežtas į Kavarską, stogo čerpes Kristupas Radvila panaudojo Biržų rotušei. Tačiau 1658 metais į Alantą vėl buvo paskirtas kunigas.
Įrengtas muziejus
Išlikę dokumentai byloja, jog 1675 metais bažnyčia buvo be bokštų, su dviem šoninėmis koplyčiomis, kurių viena buvo restauruota, kita sena, apleista. Bažnyčia laikinai dengta šiaudais.
Klebonijai 1818 metais priklausė Duobinių ir Kazlų kaimai. Klebono Antano Mažeikos iniciatyva bažnyčia 1827 metais buvo pailginta, vėliau perstatyti altoriai.
1903 metais buvo patvirtintas naujos mūrinės bažnyčios projektas. Jo sąmatinė vertė – 37 396 rublių. Statyba rūpinosi klebonas Domininkas Vainauskis. Žinoma, kad galutinai bažnyčia buvo įrengta po Pirmojo pasaulinio karo. Tik 1915 metais vokiečiai pasiėmė vargonų metalines dalis.
1937 metais meistrai Benediktas ir Pranas Zakarkos atnaujino ir perdažė bažnyčios vidų, koplyčiai nutapė naujų paveikslų. Antrasis pasaulinis karas taip pat padarė žalos, 1944 metais buvo apardyti bažnyčios bokštai, sienos.
Vėliau bažnyčia suremontuota. Daug prie to prisidėjo klebonas Konstantinas Šimašis, kuris 1951 metais buvo suimtas ir nuteistas dešimt metų kalėti.
Alantos gyventojai ir miestelio svečiai mėgsta užsukti į Šv. Jokūbo bažnyčioje įrengtą sakralinio meno ir inventoriaus muziejų. Pasak seniūno, daug darbo ir širdies puoselėjant ir prižiūrint šį muziejų įdėjo mokytoja Birutė Ščiukščiuvienė.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
