Kokių minčių kyla prisiminus Austrijos valstybę? Visų pirma kalnai, Alpių grožis, sostinė Viena, slidinėjimo kurortai. Kalbant apie kultūrą, matyt, ne vienas iškart prisimintų Vienos pokylius ir garsųjį kompozitorių Volfgangą Amadėjų Mocartą.
Ryški muzikos genijaus žvaigždė šildo ir Zalcburgą, jo gimtinę, ir sostinę Vieną, kur kompozitorius kūrė ir koncertavo.
Ekonomiką stumia turizmas
Muzikos genijumi vadinamas V. A. Mocartas gimė, gyveno ir kūrė būtent Austrijoje. Nors po kompozitoriaus mirties – 1791-ųjų – praėjo daugiau nei 200 metų, jo legenda ir šlovė labai svarbi Austrijos kultūros ir, žinoma, turizmo dalis. Apskritai, šioje šalyje tarptautinis turizmas yra svarbiausia valstybės ekonomikos dalis.
Alpių kalnų valstybė Austrija yra labiausiai turizmo sektorių reguliuojanti pasaulio šalis. Ji rūpinasi, kad krašte vyrautų graži aplinka, o gyventojai ir turistai jaustųsi sveiki ir saugūs.
Taikomi griežti aplinkosaugos reikalavimai leidžia išsaugoti nepakartojamą šalies gamtos grožį. Ji turi devynis į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktus kultūros paminklus. Į Austriją atvykstantys turistai mėgaujasi Vienos, Graco ir Zalcburgo architektūra, buvusia Habsburgų monarchų rezidencija.
Šiame Mocarto vaikystės name įrengtas muziejus, kur eksponuojami šeimos portretai, laiškai ir kitos relikvijos. Bilieto kaina – ne tokia ir kukli, nuo 10 eurų.
Tačiau grįžkime prie V. A. Mocarto. Didysis kompozitorius gimė Zalcburge 1756-aisiais metais. Dabar jo vaikystės name įrengtas muziejus, jame eksponuojami šeimos portretai, laiškai ir kitos relikvijos.
Ne mažiau įdomi ekspozicija yra ir Markplatze gatvėje, kur vėliau persikėlė 17-mečio Volfgango Amadėjaus šeima. Vienoje iš vitrinų guli paties genialaus klasiko ranka parašytos natos.
Mocarto dėka Zalcburgas tapo vienu iš pagrindinių pasaulio muzikos centrų. Šiais laikais daugiausia pajamų zalcburgiečiai gauna iš turizmo ir tam puikiai išnaudoja Mocarto vardą.
Tai pastebėti visiškai nesudėtinga. Vaikštinėjant mažytėmis, jaukiomis Zalcburgo senamiesčio gatvelėmis kone kas antra parduotuvėlė siūlo įsigyti suvenyrų su garsiuoju kompozitoriaus atvaizdu.
Saldieji suvenyrai
Namas, kuriame genijus gimė ir praleido pirmuosius gyvenimo metus, stovi greta lankomiausių Austrijos turistinių objektų. Remiantis 2007-ųjų informacija, šią vietą per metus aplanko beveik 600 tūkstančių turistų. Šiame name dabar įrengtas Mocarto muziejus, o bilieto kaina – nuo 10 eurų.
Populiariausios lauktuvės – Mocarto šokolado rutuliukai. Originalių saldumynų galima nusipirkti vienintelėje specialioje parduotuvėje Zalcburge. Tiesa, čia už juos suplosite kone dvigubai daugiau, nei pirkdami tokių lauktuvių kitoje to paties miesto suvenyrų parduotuvėje ar Vienoje.
Vienas Zalcburgo konditeris Paulas Fiurstas 1890-aisiais sukūrė saldainių receptą, kurio pagrindą sudarė marcipanai, pistacijos ir šokoladas, parinko rutuliukų formą ir pavadino Mocarto rutuliukais. 1905-aisiais šis jo gaminys Paryžiaus mugėje pelnė aukso medalį.
Jeigu klaustumėte, ar tie šokoladiniai rutuliukai skanūs, atsakymas labai paprastas: tai skonio reikalas, į raudoną folijos gabaliuką įpakuotas šokoladas ir tiek. Jei negaila maždaug 10 eurų už dešimties saldainių pakuotę, pirkite.
Šie saldumynai tapo vienu iš Austrijos simbolių, juos visada paminės gidas, ypač kalbėdamas apie lauktuves.
Kompozitoriaus pėdos sostinėje
Austrijos sostinėje Vienoje, imperatoriškos prabangos ir elegancijos mieste, Mocarto gyvenimas buvo kupinas įvairių pakilimų ir mažų nuosmukių.
Bėda ta, kad muzikantas nemokėjo skaičiuoti ir elgtis su pinigais. Genijus uždirbdavo daug šlamančiųjų, tačiau juos iškart ir išleisdavo. Toks gyvenimo būdas nuolat kėlė buitinių problemų.
Kavinė Vienoje, kurios senamiestyje taip pat apstu muzikos genijaus vardu pažymėtų suvenyrų parduotuvių, turistinių objektų.
Skaičiuojama, kad Mocartas yra pakeitęs bent 7 gyvenamąsias vietas. Vienuose apartamentuose gyvendavo vos po kelias savaites. Baigdavosi pinigai ir dėl skolų tekdavo atsisakyti prabangos ir rinktis paprastesnį butą.
Beje, genijus pasižymėjo tuo, kad dar prieš koncertą griežtai reikalaudavo bent jau dalies atlygio, o likusią dalį pageidaudavo gauti iškart po pasirodymo.
Visos Mocarto gyventos vietos pažymėtos specialiomis memorialinėmis lentelėmis, nurodančiomis šio genijaus gyvenimo konkrečiame name etapą. Turistui nesudėtinga, visur nuorodos į buvusius genijaus namus, o šalia jų – iškart turistams siūloma suvenyrų su Mocarto atvaizdu: ženkliukų, magnetukų, taurelių, saldainių, smuikų kopijų ir aibė kitokių įvairių smulkmenų.
Viena ir kavinės
Ne per seniausiai Viena pateko į CNN sudarytą pasaulio miestų, kur galima gauti puodelį skaniausios kavos, aštuntuką (tarp Romos, Melburno ir pan.). Ir tikrai pelnytai – Vienos kavinės net globojamos UNESCO, o jų istorija siekia XVII a., kai po sėkmingo Vienos mūšio su turkais pastarųjų stovykloje buvo aptikti maišai su 300 kg kavos pupelių.
Visas suvenyrų parduotuvės interjeras ir visos prekės susijusios su garsiuoju V. A. Mocartu.
Niekam jie nepasirodė reikalingi – manyta, kad ten supiltas kupranugarių ėdalas, – išskyrus vieną apsukrų lenką, kuris grįžęs su tais maišais Vienoje atidarė pirmą kavinę. Dabar jų čia – keli tūkstančiai. Nuo seniausios, kurioje grojo pats Volfgangas Amadėjus Mocartas („Frauenhuber“), iki mažiausios „Kleines Cafe“, kurioje buvo filmuotas žymusis filmas „Prieš saulėtekį“, ar net Austrijoje gimusio Adolfo Hitlerio mėgstamiausios („Sperl“).
Tradicinę kavą – melange (su karštu pienu) – kelneris patiekia būtinai su stikline vandens, o sąskaitą išrašo ranka ir skaičiuoja mintinai.
Laimė, visiškai atsitiktinai pavyko rasti „Kleines Cafe“. Įėjus nosį viliojo nuostabus kavos aromatas. Jeigu neturite grynųjų, teks ieškoti artimiausio bankomato. Taip nutiko ir man.
Mažytėje kavinukėje buvo vos keli staliukai, prie vieno jų sekmadienio rytą knygą skaitė vidutinio amžiaus dama, prie kito laikraštį vartė solidžios išvaizdos vyras. Užsisakiau kavos. Norėjau tiesiog stipraus espreso. Prie kavos – štrudelis, kaipgi jo neparagausi viešėdamas Vienoje.
Visai netikėtai aptikta „Kleines Cafe“, išvertus iš vokiečių kalbos pavadinimą – tiesiog maža kavinė. Čia buvo filmuotas žymusis filmas „Prieš saulėtekį“.
Sakoma, kad tešla turi būti iškočiota taip plonai, kad per ją matytųsi meilės laiškas. Beje, jei manote, kad kavinėje galėsite nevaržomai pasinaudoti belaidžiu internetu ir įlįsti į išmanųjį telefoną, klystate. Daugelis mažų kavinukių tyčia nesiekia technologinių naujovių, atsiskaitymas kortele taip pat paliktas makdonaldams.
Skaityti laikraštį Vienos kavinėje – jokia staigmena. Vienas žymiausių Austrijos rašytojų Stefanas Cveigas, pagal kurio kūrybą ir gyvenimą visai šviežiai pastatyta juosta „Grand Budapest Hotel“, yra rašęs: „Vienos miesto kavinėse pilna smulkių žmonelių, kurie suvartoja daugiau laikraščių nei pyragaičių.“
Tokia ta kavos pupelėmis grįsta Viena. O jai iš paskos ištikimai driekiasi ryškus imperatoriškasis šešėlis. Miesto centrą galima apkeliauti žirgų traukiamais aksomu muštais fiakrais, nespėjant žvalgytis į puikiai išsilaikiusius rūmus, imperatorių žiemos ir vasaros rezidencijas, oranžerijas, parkus, skulptūras, fontanus, bažnyčias.
Linas JOCIUS
