Nuo „Puiku, juokinga!“ iki „Hm, banalu ir labai paprasta“, – tokių žiūrovų įvertinimų buvo galima išgirsti po komedijos „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ premjeros Panevėžyje. Praėjusią savaitę beveik sausakimša kino centro „Garsas“ didžioji salė pasitiko dar vieną lietuvišką kino juostą.
Filmo režisieriai R. Marcinkus (pirmas iš dešinės) ir S. Aškelavičius (antras iš dešinės) po premjeros mielai atsakinėjo į žiūrovų klausimus. U. Mikaliūno nuotr.
Pažįstama, paklausta, ar patiko filmas, atsakė nieko gero nežadančiu klausimu: „Sakyti teisybę“? Jos nuomonė buvo skeptiška. Štai kitam bičiuliui komedija suteikė pusantros valandos puikių emocijų. „Atsipalaidavau, pasijuokiau, geras filmas“!
Pagrindinius vaidmenis – Sauliaus ir Pauliaus personažų – atliko žinomi šalyje aktoriai Giedrius Savickas ir Marius Repšys. Galbūt dalį žiūrovų į kino sales vilioja jų tandemas. Pasijuokti tikrai yra iš ko, tačiau kai kurie juokeliai skamba taip, lyg kažkur jau būtum girdėjęs.
Kas nėra matęs siauruko, Anykščių ir šio krašto gamtos, tikrai žavėsis ir traukiniu, ir puikiomis rudeniškomis spalvomis. Jei esate reiklus komedijos žanrui, jei kino juostai keliate aukštus reikalavimus ir esate be galo priekabus, pastabų tikrai turėsite. Tačiau geriausia vadovautis auksine taisykle – į kiną eiti neturint didelių lūkesčių ir nesivadovaujant kitų emocijomis.
Režisieriai Ričardas Marcinkus ir Simonas Aškelavičius po premjeros mielai atsakinėjo į žiūrovų klausimus, o vėliau pasidalijo mintimis ir su „Sekundės“ dienraščio korespondentu.
– Ar buvo sudėtinga rasti aktorių kino juostai?
S. Aškelavičius. Buvo personažų, kuriuos rasti nebuvo lengva, kitus iš karto matėme, kad jie puikiai tinka mūsų kino juostai. Pavyzdžiui, aktorius Rolandas Dovydaitis puikiai tiko gruzino vaidmeniui. Kai sprendėme, kokios turėtų būti vestuvės, manėme, kad lietuvaitė turėtų ištekėti už užsieniečio. Prisiminėme R. Dovydaitį, iškart toptelėjo mintis – gruziniškos vestuvės! Pagal tai dėliojome kitas scenarijaus detales. Sunkiausia buvo rasti močiutę, teigiamą personažą, kuris netikėtai nustebintų žiūrovus. Filmuotis sutiko gerai žinomas TV veidas Bernadeta Lukošiūtė – teta Beta. Labai džiaugiamės jos debiutu kine.
Sunku buvo rasti Vytautą – tą storą, piktą personažą. Jį radome mieste, vyras dirba apsauginiu, pamatėme, pakalbinome, ar nenorėtų išbandyti savęs, ir jis sutiko.
R. Marcinkus. Ėjome naktį pro striptizo klubą ir sutikome būsimą mūsų aktorių Vyto vaidmeniui (šypsosi).
– Atrodo, jog kuriant filmą nemažai pagelbėjo „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“?
R. Marcinkus. Tikrai taip. Žinoma, ne finansiškai, tačiau davė traukinį, kitų svarbių dalykų. Mes turbūt jiems padarėme didesnę reklamą, nei jie mums padėjo.
– Netrūko scenų, kuriose jaunimas gausiai vartoja alkoholį. Ar nebijojote, kad būsite apkaltinti alkoholinių gėrimų reklamavimu?
S. Aškelavičius. Buvo kitas sprendimas: mes ketinome visa tai padaryti su narkotikais, bet pamanėme, jog bus dar blogiau (juokiasi). Tai yra tam tikra aktualija, iš kurios šiek tiek net nusišypsome. Visame filme mes iš visko taikiai šypsomės.
R. Marcinkus. Taip susidėliojome scenarijų, tokia buvo mintis. Galbūt galėjo būti mažiau scenų su alkoholiu. Mes nesistengėme eskaluoti ir pabrėžti šios jaunimo nesaikingo alkoholio vartojimo problemos.
– Kaip sekėsi filmuoti pačiuose Anykščiuose, ar vietiniai domėjosi, ką čia veikiate?
R. Marcinkus. Mes jautėmės kaip namie. Visas miestas alsavo pagalba. Julius, operatorius, yra kilęs iš Anykščių. Dalis personalo, kuris prisidėjo savo darbu prie filmo kūrimo, taip pat iš Anykščių. Tiesiog mes buvome kaip didelė šeima, Anykščiai mus šiltai priėmė, esame tuo patenkinti. Žmonės, kurie masinėse scenose filmavosi, yra anykštėnai. Buvo daug norinčiųjų filmuotis, mes rinkomės, darėme atranką.
S. Aškelavičius. Miestelis tapo didele filmavimo aikštele. Nuo mūsų viešbučio visur galėjai kilometro spinduliu pėsčiomis nueiti ten, kur vykdavo filmavimas. Anykščiai mums padėjo.
– Kodėl pasirinkote būtent šį miestą?
S. Aškelavičius. Filmo pavadinimas daug ką atskleidžia – traukinio apiplėšimas, siaurukas, šiek tiek vesterno laikus primenanti Anykščių geležinkelio stotis. Bet tai šiuolaikinis filmas, kurio veiksmas vyksta mažame Lietuvos miestelyje. Visi elementai lėmė, kad šiai kino juostai idealus variantas yra Anykščiai. Ne tik miestelis, bet ir „siaurukas“ turėtų išrašyti padėką čekio pavidalu (šypsosi).
– Komedijoje netrūksta kosmopolitiškų veikėjų, pavyzdžiui, statybomis užsiimantis verslininkas gruzinas, vienas pagrindinių veikėjų – Amerika – verčiasi automobilių verslu.
S. Aškelavičius. Šis personažas nėra tikras amerikietis, tik norėtų toks būti. Filme nėra jokių politinių aliuzijų, nenorima pabrėžti, kad tam tikros tautybės užsieniečiai blogi. Tiesiog taip sutapo. Mums šiame kine viskas kelia juoką, net pačios graudžiausios scenos, kur turėtų būti rimta. Jei pastebėjote, čia labai daug parodijos, šaipomės iš daugelio dalykų.
– Netrūksta tokių žiūrovų, kurie liko nesupratę filmo.
R. Marcinkus. Ši komedija – it termometras: ji skirta pasitikrinti savo humoro jausmą. Apie filmą girdėjome įvairių nuomonių. Natūralu, ne rublis, kad visiems patiktų. Labai įvairiai filmą vertino didžiuosiuose šalies miestuose. Pavyzdžiui, Kaune žiūrimumas didžiausias, Panevėžyje, Šiauliuose – taip pat žiūrovai eina į kino sales. Vilniuje šiek tiek prasčiau, nes sostinės publika labiau išlepusi, turi iš ko pasirinkti, kaip leisti laisvalaikį. Provincijoje trūksta renginių, tad žmonės mielai eina į kino sales.
– Ar aktoriams liko vietos improvizacijai?
R. Marcinkus. Žinoma. Giedrius ir Marius gana daug improvizuodavo. Buvo scenarijus, tam tikros gairės ir jiems leisdavome patiems natūraliai elgtis. Siekėme natūralumo. Kartais tie perliukai gimdavo iš pirmo dublio. Kartais paprašydavome, kad jie tą patį pakartotų antrą kartą ir dažnai nebeišeidavo taip natūraliai ir laisvai. Kai kurie aktoriai daugiau improvizavo, kai kurie mažiau. Kartais patys aktoriai pasiūlydavo įdomų dublio sprendimą.
– Vienas kūrinys – du režisieriai, kaip pasiskirstydavote darbus filmavimo aikštelėje? Ar nebūdavo trinties?
R. Marcinkus. Ne. Tai nėra unikalus atvejis kino istorijoje, kad filmavimo aikštelėje darbuojasi du režisieriai. Mes visus dalykus buvome aptarę, aikštelėje su aktoriais bendravo Simas, aš nesikišdavau, kad nebūtų disbalanso. Nebuvo nesusipratimų ir pykčių.
– Kodėl filmo debiutui pasirinkote vasario mėnesį?
S. Aškelavičius. Dėl rinkodaros. Mes labai norėjome akis į akį susikauti su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Truputį užbėgome jam už akių ir jį lenkėme (juokiasi).
– Filmo pradžioje – graži istorija apie praeitį. Kaip kilo tokia mintis?
S. Aškelavičius. Norėjosi tokio stebuklinio realizmo. Kine gali fantazuoti kiek nori, siekėme atitrūkti nuo kasdienybės, kad kinas nebūtų toks žemiškas. Kas tai pastebi – gerai, kas ne – jų problemos.
Komedijoje nebūtinai turi paslysti ant banano žievės.
Linas JOCIUS
