Poetas Gintaras Bleizgys, išgyvenęs pragarą tardymo izoliatoriuje, sako, kad tai buvo didžiausia gyvenimo trauma ir didelė tema kūrybai. Paskutinėje naujų eilėraščių knygoje „Taisyklingumas“ autorius dalijasi asmenine patirtimi.
Aštuonių poezijos rinkinių autorius G. Bleizgys kiekvieną premiją priima su atsakomybe. U. Mikaliūno nuotr.
Gyvenimo trauma
Prieš penkerius metus už finansinius nusikaltimus į Lukiškių tardymo izoliatorių uždarytas verslininkas išgyventą pažeminimą, nuoskaudas, nežmoniškas gyvenimo sąlygas išliejo popieriaus lape.
„Susidūriau su aparatu, kuris funkcionavo ir tarybiniais laikais. Tardydami žmogų jie elgiasi žiauriai ir negailestingai. Aš neneigiu savo kaltės ir ką galiu ištaisau, bet lygiai taip pat kita pusė nesilaikė taisyklių, elgėsi neteisėtai. Jie žemina žmones, stengiasi tave padaryti nekenčiamu, nemėgstamu. Daro viską, kad žmogus palūžtų ir papasakotų net ir tai, ko nebuvo“, – pasakojo G. Bleizgys.
Rašytojas su siaubu prisimena kameras, kuriose reikėjo gyventi kartu su sergančiais tuberkulioze, hepatitu, plaučių uždegimu žmonėmis. Tekdavo gulėti šalia utėlėtų vyrų, su jais dalytis tomis pačiomis antklodėmis, o be sąmonės, girti benamiai į kameras buvo mėtomi kaip šunys. Negana to, kameroje sklindantis prakaito kvapas versdavo žiaukčioti.
„Visa tai žemina žmogų, bet šita sistema to nesupranta. Aš išėjau, gyvenu toliau. Tačiau yra žmonių, kurie nuo tokių vaizdų išprotėja, apserga“, – tvirtino autorius.
Padėjo tikėjimas
Nors dažnas išėjęs iš įkalinimo įstaigos žmogus vengia kalbėti apie skaudžius išgyvenimus, G. Bleizgys netyli. Išlikti nesugniuždytam jam padėjo tikėjimas.
„Ten realių teisių aš neturėjau, bet tikėjimas Dievu ir žinojimas, kad aš turiu garantuotas teises iš dangaus, mane atvedė į protą – ne žmonės viską sprendžia“, – teigė rašytojas.
Gintaras atrodo ramus, draugiškas, maloniai bendrauja, tačiau neslepia, jog kartais jį užvaldo savotiška agresija. Vyras gyvenime ją tramdo, tačiau literatūros pasaulyje ji suteikia kitokį prieskonį.
„Vaikystėje buvau mušeika ir dėl to man pačiam būna sunku. Dažnai kelyje važiuodamas automobiliu konfliktuoju su kitais vairuotojais arba tiesiog eidamas gatve. Agresiją reikia suprasti teisingai. Yra taisyklės, kurių turi vienodai laikyti abi pusės. Aš niekada neprovokuoju pirmas, tiesiog nenoriu nusileisti, kai matau, kad turi būti kitaip. Mane sunku išgąsdinti, nes aš nebijau mirti“, – teigė pašnekovas.
Premija – Dievo dovana
Rašytojas sako, kad po skaudžių išgyvenimų trečdalį laiko jis skiria bažnyčiai ir maldai. Reformuotos bažnyčios atstovas Dievo namuose lankosi kiekvieną savaitgalį ir laikosi tam tikro režimo. Vyras tuo pačiu laiku eina miegoti ir keliasi, reguliariai valgo.
„Gėda prisipažinti, bet pastaruoju metu miegu po 10 valandų. Kai prieš penkiolika metų pradėjau dirbti versle, darbams nebuvo galo. Galėjau nemiegoti ištisus metus. Vėliau pajutau fizinį ir psichologinį nuovargį. Supratau, kad bėgu ne šimtą metrų, o visą maratoną, todėl privalėjau nuolatos būti stiprus, ramus ir užtikrintas“, – pasakojo Gintaras.
Vyras įsitikinęs, kad gyvenime turi būti tvarka. Anot jo, kadangi pas Dievą nėra chaoso, jo negali būti nei krikščionio gyvenime, nei rašančio poeto kūryboje.
Baigęs filologijos ir ekonomikos mokslus, 39 metų vyras rašydamas eiles atitrūksta nuo ekonominių sprendimų, o dirbdamas atsipalaiduoja nuo kūrybos. Dažniausiai eilėraščiai gimsta vakarais arba savaitgaliais. Poetas svajoja parašyti romaną ar novelių knygą. Joms reikalingas momentinis susikaupimas ir intensyvumas, tačiau tam dar neranda laiko.
Anot Gintaro, iš pradžių žmogus rašo naudodamasis tik talentu, bet laikui bėgant turi atsirasti profesionalumas. Ne veltui autorius yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, o kiekvieną jų vadina Dievo dovana.
Išleidęs aštuonis poezijos rinkinius ir esė knygą, Gintaras Bleizgys už eilėraščių rinkinį „Sodas“ apdovanotas 2012-ųjų Julijono Lindės-Dobilo premija. 2013 m. ši knyga įvertinta Jurgos Ivanauskaitės premija, pabrėžiant poetinio žodžio įtaigą ir kūrėjo poetinę drąsą bei galią kurti metafizinę tikrovę. Praėjusiais metais už eilėraščių knygą „Kai sėlinsi manęs“ poetas apdovanotas Jotvingių premija.
„Džiaugiuosi dėl kiekvieno apdovanojimo. Nusprendžiau širdyje, kad ne literatūros kritikai ar poetai sprendžia, kas gaus premijas, o pats Dievas. Daug metų rašiau, išleidau kasmet po knygą ir nieko negavau. Ir tik vėliau gavau viską iš karto. Man brangios visos premijos, į jas žiūriu rimtai ir priimu su atsakomybe“, – tvirtino poetas.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
