Panevėžio kraštotyros muziejus – vienas seniausių ir eksponatų daugiausia turinčių Lietuvos regioninių muziejų, taip pat viena iš seniausių miesto kultūros įstaigų. Šiais metais jis švenčia 90-ąjį jubiliejų. Kartą per mėnesį „Sekundės“ skaitytojams atversime muziejaus saugyklų ir ekspozicijų duris, supažindinsime su miesto muziejaus savitumu ir turtingumu. Ciklo „Susitikime muziejuje“ pirmajame straipsnyje pristatome spalvingą devynių dešimtmečių muziejaus veiklos istoriją.
Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojai – Vasarvidžio šventės rengėjai. 2014 m. T. Stasevičiaus nuotr.
Panevėžio muziejaus pradžia
Panevėžio miesto dūma dar 1905 m. svarstė muziejaus ir bibliotekos įkūrimo klausimą, tačiau tai nebuvo įgyvendinta. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kiekvieno miesto garbės reikalas buvo įkurti savo muziejų.
Panevėžio inteligentai šiame darbe pasižymėjo ypatingu organizuotumu – nuo Gimtajam kraštui tirti draugijos įkūrimo iki muziejaus su ekspozicija atidarymo praėjo lygiai metai. Aktyviausieji muziejaus kūrėjai buvo Panevėžio miesto ir apskrities viršininkas Vladas Rozmanas, mokytojai Jurgis Elisonas, Petras Būtėnas, Petras Bliumas, notaras Jonas Moigis ir kiti. Per trumpą laiką jų iniciatyva buvo surinktos reikiamos lėšos, išrūpintos ir suremontuotos patalpos, parengta ekspozicija.
Panevėžio muziejus iškilmingai atidarytas 1925 m. sausio 18 d. seniausiame miesto pastate Kranto gatvėje. Pradžioje eksponatų rinkinius sudarė steigėjų dovanotos privačios senienų kolekcijos. Pirmaisiais veiklos metais muziejų apžiūrėjo 7366 lankytojai. 1927 m. gegužės 22 d. čia apsilankė Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona su svita, pasirašė garbės svečių knygoje, fotografavosi.
1927 m. Panevėžio muziejuje veikė 5 skyriai: archeologijos (700 eksponatų), istorijos (200 eksponatų), numizmatikos (2000 eksponatų), liaudies meno (300 eksponatų) ir gamtos (200 eksponatų). Muziejaus rinkiniai pildėsi gana sparčiai: tautotyros darbe aktyviai dalyvavo moksleiviai, buvo organizuojami archeologiniai kasinėjimai, ekspedicijos, pavieniai asmenys dovanojo atskirus eksponatus.
Iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios tai buvo eksponatų turtingiausias provincijos muziejus. Dėl drėgmės bei vietos stokos muziejus XX a. 4-ame dešimtmetyje perkeltas į išnuomotas patalpas P. Puzino gatvėje, vėliau į namą Respublikos g. 13. Įgyvendinti kraštotyrininkų idėją – pastatyti specialų muziejaus pastatą – sukliudė okupacijos ir karas.
Nuostoliai karo metais
Antrojo pasaulinio karo metais prasidėjo sudėtingas muziejaus istorijos laikotarpis. 1941 m. gausūs muziejaus rinkiniai perkraustyti į patalpas Respublikos g. 14. Nuo 1942 m. rudens muziejaus vedėju paskiriamas Dominykas Urbas – pirmasis specialų pasiruošimą turėjęs muziejininkas Panevėžyje. Sunkiomis karo sąlygomis 1943-iųjų pabaigoje buvo įrengta ekspozicija. D. Urbas ir J. Elisonas į muziejų iš Naudvario atvežė ištremto Panevėžio lenkų gimnazijos mokytojo Valerijono Straševičiaus surinktą pasaulio vabzdžių kolekciją, iki šiol vieną iš didžiausių Lietuvoje. Karo pabaigoje muziejus patyrė nepataisomų nuostolių. Jo patalpose įsikūrė karo ligoninė, buvo suniokoti nespėti paslėpti eksponatai, žuvo beveik visa dokumentacija.
Muziejaus veikla sovietmečiu
1945 m. Panevėžio muziejus perkeliamas į raudono mūro pastatą Respublikos g. 3. Čia jis veikė keturis dešimtmečius. Nors sovietinė okupacija ir pakoregavo ideologinį muziejaus turinį, jo veikla šeštajame–devintajame dešimtmečiais plėtėsi.
Panevėžio muziejaus ekspozicijos šiandien. T. Stasevičiaus nuotr.
1954 m. muziejaus direktore paskiriama istorikė-etnografė Jadvyga Rimšelienė, šias pareigas ėjusi iki 1988 metų. Prasidėjo normalus rinkinių dokumentavimo ir tvarkymo darbas, atnaujintos reguliarios etnografinės ekspedicijos, 1968 m. baigta rengti teminė-chronologinė ekspozicija, daugėjo muziejaus darbuotojų.
1975 m. muziejuje įsidarbinus archeologei Alfredai Petrulienei, nuolat vykdyti archeologiniai kasinėjimai (ilgainiui ištirta per 40 Aukštaitijos paveldo objektų). Ilgus metus Panevėžio muziejuje dirbo istorikės Angelė Baleišienė, Joana Viga Čiplytė, Virginija Vaičikonytė, Vlada Buziliauskienė, Dalia Plitninkienė, Rūta Žvirblienė.
Daug dėmesio skirta eksponatams rinkti ir jiems aprašyti. Eksponatų nuolat daugėjo: 1960 m. buvo saugoma 31 221, 1970 m. – 37 845, 1980 m. – 48 734, 1987 m. – 55 930 eksponatų. Tuomet buvo įsteigti 5 muziejaus filialai. Iš jų dinamiškumu išsiskyrė dabartinėje Švč. Trejybės bažnyčioje 1973 m. atidaryti Parodų rūmai. Čia rengti koncertai, susitikimai, konferencijos. Pagrindiniai muziejaus lankytojai buvo moksleiviai ir į Panevėžį atvykdavę turistai iš sovietinių „broliškų“ respublikų. 1985 m. muziejus perkeltas į naujas patalpas – buvusius Moigių šeimos namus Vasario 16-osios g. 23.
Svarbiausias turtas – eksponatai
Per devynis dešimtmečius kelios muziejininkų kartos kaupė ir dokumentavo krašto praeitį, etninę kultūrą bei gamtą atspindinčius eksponatus. Jų skaičius nuo 2 000 vienetų 1925-aisiais išaugo iki 105 400 vienetų 2015 metais. Eksponatai suskirstyti į archeologijos, etnografijos, daiktų, numizmatikos, fotografijos, dokumentų, periodinės spaudos, knygų, gamtos rinkinius.
Didžiausias ir vienas iš labiausiai naudojamų yra fotografijų rinkinys. Jame saugoma per 30 000 eksponatų. Išskirtinio lankytojų, tyrinėtojų dėmesio sulaukia pačios seniausios, rečiausios, originaliausios Panevėžio muziejaus vertybės. Tai – akmeninių kirvelių kolekcija (apie 500 vnt.), Barinės kapinyne (Panevėžio r.) rastos X–XII a. žirgo odinės kamanos, XIII–XIV a. lietuviški sidabro lydiniai, XVII–XVIII a. Upytės pavieto teismo dokumentai, XVIII a. kontušo juosta, dievdirbio Vinco Svirskio kryžiai, sakralinės medžio skulptūros, metalinių kryžių viršūnių kolekcija, XIX a. pabaigoje Švedijoje pagamintas dviratis, skulptorių Juozo Zikaro ir Bernardo Bučo kūriniai, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės memorialinis palikimas, miesto vaizdų bei žymių kraštiečių fotografijos, partizanų ginklai, pogrindinė sovietmečio spauda ir daugybė kitų išskirtinių eksponatų. Muziejininkai didžiuojasi ir platųjį pasaulį reprezentuojančiais rinkiniais: Tolimųjų Rytų meno bei pasaulio vabzdžių kolekcijomis.
Muziejus šiandien
Muziejaus vedėjas Antanas Kasperavičius su moksleiviais, muziejui dovanojusiais surinktus vertingus daiktus. 1939 m.
XXI amžiuje Panevėžio kraštotyros muziejaus veikla išsiplėtė, apimdama įvairias kultūros, švietimo ir mokslo sritis; dirbama ieškant naujovių bei puoselėjant tradicijas. Muziejuje veikia Rinkinių apskaitos, Istorijos, Etninės kultūros, Restauravimo, Edukacijos ir informacijos skyriai. 2014 m. muziejininkai parengė ir įvykdė 11 projektų. Muziejus yra išskirtinė netradicinė vieta, kurią lanko turistai, mokiniai, šeimos, organizacijos, senjorai. Pagrindiniame muziejaus pastate bei filialuose praėjusiais metais buvo daugiau nei 21 000 lankytojų.
Vienas iš svarbiausių muziejininkų darbų – rengti profesionalias ir patrauklias ekspozicijas bei parodas, atskleisti eksponatų vertę, papasakoti jų legendas. Į muziejų atėjusį žiūrovą pasitinka moderni kryždirbystės, patrauklios archeologijos ir istorijos ekspozicijos. 2014 m. pavasarį duris atvėrė šviesos ir garso efektais paįvairinta gamtos ekspozicija „Gamtos medija: stebėjimas, tyrinėjimas, išsaugojimas“. Informatyvios ekspozicijos veikia filialuose – Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejuje (Respublikos g. 17) ir seniausiame Panevėžio pastate (Kranto g. 21).
Edukacinė veikla
Muziejus ir švietimas yra dvi neatsiejamos sritys. Daug lankytojų į muziejaus erdves sukviečia kūrybiškos, linksmos ir netradicinės edukacinės programos. Ir mažiems, ir dideliems smagu patirti kūrybos džiaugsmą, įgyti naujų žinių ir patirčių per lietuvių kalendorinių švenčių – Užgavėnių, Velykų, Vėlinių, Kalėdų – edukacines pamokas. Vyksta įvairūs užsiėmimai istorijos, gamtos, etnografijos, archeologijos temomis. Svarbiausias jų akcentas – sąsaja su muziejaus ekspozicijomis, saugomais daiktais. Paruoštos programos supažindinti ir su muziejininko, restauratoriaus, archeologo profesijomis. Yra ir netradicinių programų, pavyzdžiui, popieriaus atsiradimo istorija ir gamyba. Profesionaliai dirbančios Panevėžio muziejaus edukatorės Lietuvos muziejų geriausių edukacinių programų konkurse net dusyk pelnė „Žalvarinės Bitės“ statulėlę už gerą idėją: už edukacinę programą „Kelionė laiku“ (2009 m.) ir „Drugelio kelionė po pasaulį“ (2014 m.).
Panevėžio muziejus yra vienas iš nedaugelio regioninių muziejų, daug dėmesio skiriantis krašto istorijos, muziejinių vertybių tyrimams, jiems publikuoti. Be straipsnių spaudoje, muziejininkai kasmet parengia po 2–3 knygas. Knygų lentynoje rikiuojasi albumai apie Algimanto, Vyčio partizanų apygardų istoriją, Sąjūdį Panevėžyje, Panevėžio vaizdus iki 1918 metų; kruopščiai parengti trys katalogai apie muziejuje saugomą G. Petkevičaitės-Bitės memorialinį palikimą, sakralinių medžio skulptūrų bei metalinių kryžių viršūnių kolekcijas. Jau šešioliktus metus Panevėžio muziejus puoselėja tradiciją kasmet rengti mokslinę konferenciją „Iš Panevėžio praeities“, o konferencijų medžiagą publikuoti atskiru leidiniu.
Muziejus ir šventės
Užgavėnės ir Joninės, miesto dienų renginiai, kas dvejus metus vykstantis tarptautinis folkloro festivalis „Aisūs kankleliai“, Vasarvidžio šventė Skaistakalnio parke – tai renginiai, kurių organizavimas muziejininkams kelia nemenkus iššūkius.
Kūrybingas ir sutelktas, naujovių ieškantis Panevėžio kraštotyros muziejaus kolektyvas kasmet gegužės viduryje įsijungia į visoje Europoje vykstantį renginį „Muziejų naktis“. Duris atveria visos muziejaus erdvės, vyksta ekskursijos, viktorinos, koncertai, rodomi filmai. Muziejaus bičiuliai čia bendrauja ir niekur neskuba. Net ir jaunimas, regis, užsukęs tik trumpam, užsibūna ir, žiūrėk, jau rašo žinutę: „Mama, užtrukau muziejuje, grįšiu negreit.“
IKI SUSITIKIMO MŪSŲ MUZIEJUJE, kur kiekvienas rasite originalią, prasmingą ir įdomią PASLAPTĮ. Čia pamatysite, sužinosite, išgirsite, išmoksite, pažinsite…
Jūratė GAIDELIENĖ, Istorijos skyriaus vedėja
