Bendruomenių rūmuose vyko harmonizuotų liaudies dainų chorų šventė „Amžina daina“.
Choristams žiūrovai negailėjo plojimų.
Salė pilnutėlė žiūrovų, nes lietuviams iš prigimties būdingas grožio pajautimas, atėjęs per liaudies dainą, margutį, koplytėlę, per kasdienį bendravimą.
Visi norėjome pabūti kartu, pasidžiaugti susitikus. Žmogus negali ilgai tylėti. Bręsta jo mintys, prasideda kultūros žydėjimas, papročių išsaugojimas. Kaip auką kitiems žmogus neša šviesą, skaito knygas, buriasi dainai, muzikai, šokiui. Įvyksta stebuklas – sudygsta gerumo ir grožio daigai… mintys brenda gilyn ir gilyn – veda į laikus, padovanojusius mums dainą, kai liaudies dainos klausėsi iki vėlumos dirbdami žmonės.
Su daina kėlėsi, su daina migo mažas ir senas. Gyvenimas be dainos – tai kurtinanti tyla, pikti žodžiai, klyksmas ir spiegimas. Staiga pasigirdusios dainos posmai šviesūs, pažįstami, suprantami. Jie pasibeldžia į kiekvieno širdį, pakelia nuotaiką. Liaudies daina nepaprasta – ji atplaukusi iš prigimties, iš tolumos, iš ilgesio, ryšio su savo žeme.
Vydūnas yra pasakęs, kad gražu klausytis dainų, giesmių, bet dar gražiau pačiam dainuoti, giedoti, nes tada mes jaučiame šventę. Giesmės ir dainos yra kiekvienos tautos skirtingumo požymis. Jos parodo tautos esmę, parodo, kad ji gyva.
Išmoningai, su subtiliu humoru vakarą vedė Dalia Gaspariūnienė ir Kazimieras Ilginis. Pirmas dainavęs „Čiūto“ choras, vadovaujamas Dalios Gaspariūnienės, žiūrovus nukėlė į praeitį, padainuodamas dainą „Lietuva brangi šalelė“: kita daina sugrąžino į dabartį nes „rudenį – visi į poras: Petras glaustos prie Barboros, Romas sukas apie Oną, Marijona myli Joną, duok tu jau nors milijoną – neperleis ji niekam Jono“.
Scenoje pasirodę chorai „Svaja“, vad. Žygintas Anilionis, „Atgaiva“, vad. Dalia Gaspariūnienė, Pakruojo kultūros centro „Uolainis“, vad. Larisa Šiaulienė, „Aukštaitis“, vad. Zina Jazeckienė, „Senoliai“, vad. Violeta Žadeikienė, Kauno kultūros centro „Ainiai“, vad. Mindaugas Šikšnius, „Likimai“, vad. Giedrė Baltuškienė, padainavo po tris dainas.
Visi dainininkai, vadovai ir žiūrovai kartu smagiai traukė lietuvių liaudies dainą „Tris dienas, tris naktis“.
Esame nedidelės tautos, bet didžios dainų šalies žmonės. Per ilgus ir nelengvus mūsų istorijos vingius daina lietuvius išmokė vienybės, ryžto, o „Amžinos dainos“ šventės tradicija byloja, kad tautos dvasia dar ilgai išliks gyva ir daininga.
Daina buria visus draugėn, bet tam reikalingas sumanus vadovas. Maestro Mykolas Karka sakė, kad daina tai ne tik žodžiai ir melodija, bet tai vaizdai, gimtųjų vietų prisiminimas. Diriguoti – tai ne tik energingai ar plastiškai mojuoti rankomis. Tai menas – girdėti ir matyti kiekvieną dainininką, širdimi pajusti jo nuotaiką. Visų chorų vadovai nuostabūs, kantrūs ir reiklūs. Choristai daugiausia senjorai. Nelengva jiems dirbti su mumis…
Žiūrovų veiduose šypsenos, smagi pakili nuotaika. Plojimai, gėlės, linkėjimai. Juk kultūra, menas, daina yra gynyba, kuri šiandien labai aktuali.
Šventinės nuotaikos nesugadino faktas, kad jokio atstovo nebuvo iš kultūros skyriaus ar miesto Savivaldybės, kad pasveikintų, gražų žodelį pasakytų, gėlės žiedelį įteiktų, kartu su miesto bendruomene pasidžiaugtų renginiu.
O gal mūsų chorai nereikalingi, gal mūsų nėra? Yra. Miesto vadovai chorus ir jų dirigentus prisimena, kai Laisvės aikštėje per renginį reikia sugiedoti valstybės himną.
Mes, dainininkai, esame dėkingi visiems vadovams, bendraminčiams ir linkime jiems sveikatos, ištvermės, kantrybės puoselėjant lietuviškas tradicijas, nes dainuojanti tauta stipri ir niekada nemiršta.
Aldona Juškauskienė, „Senolių“ choro narė
