Fotografo Vido Paskačiaus išskirtinis bruožas – begalinė kantrybė, darbštumas ir šmaikštumas. Panevėžietis fotografuodamas ne tik išreiškia save, bet ir šio amato moko dešimtmetę dukrelę, jauniausią Panevėžio fotografų draugijos narę.
V. Paskačius, panevėžiečiams pristatęs fotografijų ciklą „STOP šokis“, ateityje planuoja surengti bendrą parodą su dešimtmete dukra Emilija. U. Mikaliūno nuotr.
Kadre – judesys
Neseniai 41 metų Vidas Paskačius miesto bendruomenei pristatė savo ketvirtąjį fotografijų ciklą – „STOP šokis“, kuris buvo kurtas ketverius metus, fiksuojant šiuolaikinių šokių studijos „Šokių oazė“ pasirodymų akimirkas.
„Šokis negali būti be muzikos. Jis kaip teatras. Šokėjos ir judesys fotografijose užima pagrindinę vietą. Norint turėti gerą kadrą, reikia iš anksto pamatyti keletą repeticijų, kad žinotum, kada ir koks bus judesys. Tada bandai pagauti pašokimą, nusileidimą, įvairius judesius. Man nepatinka fotografuoti gamtos, peizažų. Esu iš tų fotografų, kuriems reikalingas sustabdytas judesys kadre. Jei fotografuoju nejudančius daiktus, reikia lakstyti, ieškoti tinkamo taško.
Žinoma, kaip ir kiekvieno fotografo, mano archyvuose yra ir gėlių, ir medžių, bet man fotografuojant šokį svarbiausia – žmogus. O parodos pavadinimą „STOP šokis“ parinkau todėl, kad kaip kelyje visi sustojame prie stop ženklo, taip ir prie kiekvienos nuotraukos reikia stabtelėti, įsigilinti į vaizdą“, – „Sekundei“ tvirtino V. Paskačius.
Paroda skirta dukrai
Mėgstamiausia autoriui – nespalvota fotografija. Anot fotomenininko, tokias nuotraukas jis parinko specialiai, kad nieko neišskirtų. Jis žiūrovui paliko užduotį pačiam įžvelgti spalvas.
„Iš tiesų nespalvota fotografija padeda išryškinti judesio žavesį, blykstelėjusios nuotaikos efektą. Užfiksuoti šokio judesį nėra paprasta. Vienas tinkamas ir įdomus kadras pareikalauja maždaug tūkstančio blyksnių fotoaparatu. Be to, reikia ir kantrybės, ir darbštumo. Nes kitas etapas – iš gausybės kadrų atrinkti tinkamiausią pagal nuotaiką, emocijas, būsimos parodos sumanymą“, – kalbėjo V. Paskačius.
Į parodą pasveikinti fotomenininko atėjo draugai, pažįstami, artimieji, sūnus, žmona ir jaunėlė dukra. Kaip teigė fotografas, ši paroda skirta jo dukrytei Emilijai, kuri tuo metu šventė dešimtąjį gimtadienį.
Vidas su fotoaparatu nesiskiria nuo vaikystės. O šeimos tradiciją matyti pasaulį pro objektyvą tęsia jau trečia karta.
Fotomenininkas neslepia, kad už parodytą kelią į fotografijos pasaulį jis labiausiai dėkingas savo mamai Ramutei. Ji ne tik mėgo fotografuoti, bet ir paskatino tuo domėtis sūnų Vidą. Šis, įsigijęs sudėtingesnę profesionalią aparatūrą, senąjį fotoaparatą dovanojo dukrelei – ketvirtokei Emilijai.
„Nors dukrai ir labai patinka fotografuoti, jos saviraiška prasidėjo nuo judesio. Aš lankiau karatė treniruotes. Emilija irgi norėjo sportuoti, todėl pasirinko mergaitėms skirtą sporto šaką – šokį. Ir tik vėliau ji į rankas paėmė fotoaparatą ir pradėjo daryti stebuklus. Manau, čia viską lemia psichologija. Dukros kopijuoja tėčius, o sūnūs mamas. Tai klasikinis mūsų šeimos pavyzdys“, – dėstė fotomenininkas.
Seka tėčio pėdomis
V. Paskačius važiuodamas fotografuoti dažnai kartu su savimi ima ir Emiliją. Jis pabrėžia, kad sekti tėvo pėdomis mergaitės niekas specialiai neskatino. Ji savarankiškai pradėjo domėtis fotografija, dažnai klausia, kaip geriau fotografuoti, aiškinasi aparato mygtukų paskirtį, pati prašosi į keliones ir rodo iniciatyvą.
„Kartais ji pati mane tempia iš namų. Ji aktyvi mergaitė, viliuosi, kad ateityje kartu surengsime ne vieną bendrą fotografijų ciklą“, – sakė V. Paskačius.
Kaip ir daugelis fotografų vyras fotografuoti pradėjo nuo gamtos, žmonių ir miesto vaizdų. Daugiau nei trisdešimt metų fotografuojantis menininkas itin pamėgęs ir lyginamuosius vaizdus.
Jis nuotraukose mėgsta lyginti praeitį su dabartimi. Tai ir miesto vaizdai, tradicinės šventės, eitynės, festivaliai, draugai ar bendraklasiai.
Kaip sako menininkas, fotografija – brangus malonumas. Aparatą vyras nešiojasi tik tuomet, kai ketina fotografuoti. Visuomet jį pasiima, kai leidžiasi į keliones už Lietuvos ribų.
Buvo metas, kai V. Paskačius dirbo Rusijoje. Dažnai tekdavo važinėti į svetimą šalį, šiandien vyras turi sukaupęs kelių tūkstančių nuotraukų iš tos šalies archyvą. Jos atspindi to krašto vaizdus ir kitokią Rusiją.
„Fotografijose užfiksuota tikrai ne ta Rusija, kurią mes matome televizijos ekranuose. Pavyzdžiui, viename iš kadrų viena moteris tempia plūgą, kita aria“, – pasakojo menininkas.
Nemažai nuotraukų vyras yra sukaupęs ir šeimos archyve, jame daug atostogų akimirkų. Viena iš labiausiai pamėgtų šeimos vietų – Jalta.
Aktai ne parodoms
Nors V. Paskačiaus fotografijų spektras labai platus, jis sako, jog niekada nedrįstų parodoje demonstruoti aktų fotografijų. O jei kada gyvenimas priverstų atsisakyti pomėgio fotografuoti, jis imtųsi retušuoti nuotraukas.
„Pagal užsakymus aktus galiu fotografuoti, ne kartą esu tai daręs, bet juos pristatyti parodose – ne mano suvokimui“, – teigė fotografas.
V. Paskačius sako, kad fotografijose šokiruojančių dalykų nėra. Yra buvę įvairiausių įvykių, tačiau svarbiausia išmokyti žmones elgtis laisvai, pripratinti juos prie objektyvo.
Fotografo teigimu, norint išgauti kokybiškus vaizdus, reikia gerai išmanyti ir psichologiją. Mat vos tik išvydę objektyvą žmonės bando pozuoti, būti kitokie, vaidinti, tačiau visa tai nereikalinga, reikia mokėti būti savimi.
„Dažnai girdžiu, kaip panelės, paauglės, moterys sako: nefotografuokite, aš negražiai atrodau. Duodu 99 procentus, kad taip kalba visos moterys, ir tik vieną procentą palieku, kai jos sako, kad aš gerai atrodau. Tokia jau moterų psichologija. Jos juk iš Veneros, o vyrai iš Marso. Todėl mes retai kada suprantame vieni kitus.
Net ir savo šeimoje ne visada būnu suprastas. Aš galiu atsikelti trečią valandą nakties ir išvažiuoti į miestą fotografuoti. Žmona ne visada supranta mano tokius užmojus, nors ji dažnai sako, kad kūryba tavo darbas, todėl daryk ką nori“, – pasakojo V. Paskačius.
Dar vienas fotografo pomėgis – būti Kalėdų Seneliu. Specialiai tam jis jau trečią kartą užsiaugino barzdą.
„Per šventes man patinka būti kitokiam. Aš apsirengiu Kalėdų Senelio drabužiais, barzdą nupurškiu baltu laku, dar turiu ir už save didesnę lazdą. Taip žaidžiu jau aštuoniolika metų. Lankau draugus, pažįstamus. Be to, smagu, kai vaikai tampo už barzdos ir klausia, ar čia tikras Kalėdų Senelis“, – juokiasi V. Paskačius.
Anot jo, jis stengiasi išpildyti visus šeimos norus. Šiemet Emilija ne tik prašė žaislų, bet ir kantriai laukia, kada tėtis nusipirks naują aparatą, o senąjį atiduos jai.
U. Mikaliūno nuotr.:
Dovilė BARVIČIŪTĖ
