Prieš 40 metų Panevėžio dramos teatre pirmąkart pastatyti Kazio Sajos „Devynbėdžiai“ (režisierius Vaclovas Blėdis) tapo legenda, o dainos – folkloru. Dabar šis spektaklis vėl scenoje.
Jaunųjų aktorių vaidyba, jų muzikalumu, plastika liko sužavėtas ir „Devynbėdžių“ autorius. T. Stasevičiaus nuotr.
Pašėlę, muzikalūs, plastiški
Jauno režisieriaus Mariaus Meilūno režisuotas miuziklas Giedriaus Kuprevičiaus muzikos motyvais sužavėjo pjesės autorių Kazį Sają, atvykusį į Panevėžį pažiūrėti spektaklio. Jis nesipiktino dėl patrumpinto pjesės teksto, nes suprato, kad tą padiktavo dinamiška stilistika.
Spektaklyje vaidina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos diplomantai, vadovaujami dėstytojų Veltos ir Vytauto Anužių. Aktoriai taip nuoširdžiai įsijaučia į savo vaidmenis, kad kiekvienas personažas tampa ryškus ir įdomus, nors kartu jie viena visuma – Devynbėdžių kaimas, į kurį kartkartėmis skverbiasi pasaulio vėjai ir atneša daug sumaišties, santykių patikrinimo, vertybių išgryninimo.
Žymus rašytojas, dramaturgas pirmiausia gėrėjosi jaunųjų aktorių vaidyba, jų muzikalumu, plastika. „Devynbėdžių“ trupė taip temperamentingai vaidina, kad kartais atrodo, jog įlūš scenos grindys, o kai pradeda šėlioti tarp žiūrovų, tai ir salės sienos neatlaikys.
K. Saja įvertino savitą pjesės traktuotę, naujai sudėliotus akcentus, papasakojo kūrinio atsiradimo istoriją. Pjesės autoriui vis kirbėjo mintis, kokius naujus savo kūrinius galėtų pasiūlyti Panevėžio J. Miltinio dramos teatrui. Jį seniai pažinojęs, dabar tarsi atrado iš naujo.
Bendradarbiavo lietuviai ir latviai
83 metus įpusėjęs rašytojas K. Saja prisipažino, kad pastaruoju metu dažnai pasijunta niekam nereikalingas. Dabar daugiausia rašo savo malonumui – apsakymus, vaikų literatūrą. Prieš porą metų Vilniaus knygų mugėje įvyko kuriozas: viena moteriškė ėmė įrodinėti, kad rašytojas jau miręs, nors jis kaip tik tuo metu dalijo autografus – pasirašė savo knygoje „Vėjo pamušalas“.
J. Miltinio dramos teatre žiūrovai galėjo įsigyti ką tik išleistą K. Sajos knygą – fantastinių istorijų rinktinę „Kinivarpų raštai“ su kūriniu „Klemensas“, kurio pagrindu gimė pjesė „Devynbėdžiai“. Šią knygą su autografais rašytojas padovanojo visiems „Devynbėdžių“ spektaklyje vaidinantiems aktoriams.
Daug laiko praleidžiantis viename Dzūkijos regioninio parko kampelių, kur keliai yra taip miškavežių sumaitoti, kad žmonėms sudėtinga atvažiuoti iki Marcinkonių nusipirkti duonos, K. Saja buvo maloniai nustebintas, kai jį vieną vasarą aplankė J. Miltinio dramos teatro vadovas Romualdas Vikšraitis ir latvių režisierius Valdis Lūrinis, kuris turėjo statyti „Devynbėdžius“, bet vėliau sunkiai susirgęs negalėjo to įgyvendinti.
Rašytojas džiaugėsi, kad tuomet tiek daug galėjo pakalbėti apie teatrą, apie „Devynbėdžių“ ankstesnį pastatymą Latvijoje, kur spektaklis irgi tapo miuziklu ir turėjo didžiulį pasisekimą.
Naujas „Devynbėdžių“ pastatymas J. Miltinio dramos teatre glaudžiai siejasi su mūsų kaimynais latviais. Įspūdingą scenografiją kūrė Ivaras Novikas, įspūdingą choreografiją – Albertas Kivleniekas. Stilingus kostiumus – Jūratė Silakaktina.
Studentų kurso vadovų latvės Veltos ir lietuvio Vytauto Anužių šeimoje vaikai kalba abiem kalbomis. Dėstytojai yra paruošę aktorių kursą Liepojos teatrui ir šįmet du jų auklėtiniai pelnė garbingus Latvijos teatralų apdovanojimus.
Dainos tapo folkloru
Visada sudėtinga statyti klasiką, nes sulauksi prieštaringų įvertinimų. Ypač sunku imtis kūrinio, kuris daug metų nenuėjo nuo scenos, o jo dainos tapo folkloru. Tokie ir yra „Devynbėdžiai“ – spektaklis puikiai žinomas kelioms teatro gerbėjų kartoms.
„Man dar įdomiau, kad pjesė pastatyta kitoniškai. Esu gana brandus, kad tą suprasčiau. G. Kuprevičius truputį apgailestavo dėl muzikos. Supratau, kad jis bijo žiūrėti. Dabar manau, kad kai kuriomis spektaklyje padainuotomis dainomis jis tikrai būtų patenkintas. Aš jam tą ir pasakysiu. Važiuodamas galvojau, kaip su šiuo teatru užmegzti glaudesnį ryšį, ką galėčiau pasiūlyti. Iš pradžių maniau, kad galėčiau ir tą, ir aną, o dabar – kad šitiems aktoriams galėčiau siūlyti tai, kur daug muzikos, šokio. Ar aš turiu tokią pjesę? Gal ir turiu…“ – kalbėjo K. Saja.
„Devynbėdžių“ dainos tokios populiarios, kad imta manyti, jog tai liaudies kūryba. Dainavo jas įvairūs profesionalūs atlikėjai ir saviveiklininkai. Skambėjo jos ir mokyklų scenose, ir per įvairias šventes. Pamėgtos ir jaunimo, ir brandaus amžiaus žmonių.
„Prieš 40 metų man sekėsi eiliuoti geriau, nors niekada nebuvau poetas. Esu kaimo žmogus, mėgstantis liaudišką muziką. Veronikos Povilionienės galiu klausytis be galo, be krašto. Niekada nenusibosta. Gal todėl ir dainų tekstai tokie atsirado. Žmonės mano, kad dainos „Skriski skriski Lietuvėlėn“ žodžiai liaudies“, – sakė K. Saja.
Siūlo spektaklį žiūrėti Panevėžyje
Rašytojas teigia, kad „Devynbėdžiai“ jam tarsi įliejo naujos gyvybės, suteikė gyvenimo džiaugsmo. Vos po pirmojo veiksmo susižavėjęs spektaklio aktorių trupe, rašytojas šūktelėjo: „Kokia plastika, beveik akrobatika!“
„Devynbėdžių“ trupė taip temperamentingai vaidina, kad atrodo, jog įlūš scenos grindys, o kai pradeda šėlioti tarp žiūrovų, tai ir salės sienos gali neatlaikyti. T. Stasevičiaus nuotr.
„Buvau pradėjęs lankytis pas gydytojus su visokiom bėdom. Bet dabar išvažiuoju geros nuotaikos. Galvosiu apie Panevėžį, apie spektaklį ir galvosiu, kad gal turiu kuo sugundyti tą jauną kolektyvą. Norėčiau, kad įstatymai nevaržytų tų žmonių įdarbinti. Tai būtų naujas raktas, kuriuo būtų rakinamos žmonių širdys ir galvos“, – teigė pjesės autorius.
Jis mano, kad tie, kuriems Panevėžys nėra toli, turėtų atvažiuoti pažiūrėti spektaklio. Reikėtų žiūrėti J. Miltinio dramos teatre, nes čia vaidina tiek daug aktorių, kad su spektakliu būtų sudėtinga važiuoti į gastroles.
„Visų vaidmenys tokie, kad nėra antraeilių. Labai įdomus prisistatymas. Daug išradingų dalykų ir bežiūrint spektaklį man buvo malonu nuolat nustebti. Manau, kad nustebtų ir tie žiūrovai, kurie seniai lankėsi Panevėžio J. Miltinio teatre.
Čia sutikau daug pažįstamų. Klausiau jų: „Kaip?“ Visi patenkinti, sužavėti, nesitikėjo tokio spektaklio. Ankstesni „Devynbėdžiai“ buvo žemiškesni, arčiau žemės. Čia tokie sacrum, pakylėti muzikos. Kai kurių tekstų pasigedau, bet visai nesigailėjau. Man buvo įdomu, kaip galima be jų apsieiti, kiek yra dalykų, kuriais žiūrovai negali nusivilti. Laikas vėl atrasti Panevėžį“, – tikino pjesės autorius.
Grūdą davė anekdotinė istorija
K. Saja papasakojo, kaip atsirado pjesė „Devynbėdžiai“. Pagrindą kūriniui davė beveik anekdotinė vieno kaimo istorija. O dėl formos teko pergudrauti sovietinę cenzūrą.
„Buvo toks metas, kai cenzūra galėjo drausti viską, kas neliaupsina sovietų valdžios. Tuo metu buvome pradėję draugauti su režisieriumi Jonu Jurašu. Jis jau buvo pastatęs mano „Mamutų medžioklę“, „Šventežerį“. Aš pradėjau labai kliūti cenzūrai ir ėmiausi tokios gudrybės – ėmiau rašyti prozą, kad pamažu pripratinčiau.
O jei kalbėtume apie patį grūdą, tai ten, Dzūkijoj, buvo toks anekdotas apie kaimą, kuris garsėjo kalviu ir jaučiu. Kalviui pasirodė, kad jautis – didelis jo konkurentas. Siaurame kelyje jie susidūrė ir kalvis kūju numušė tą jautį. Tada susirinko bendruomenė ir nusprendė, kad reikia nubausti kalvį už kaimo pasididžiavimo nužudymą. Kažkas sako: „Kodėl turime atsisakyti visko, kuo garsėjome? Mes per daug turime stalių. Bauskime stalių.“ Man šis pasakojimas įkrito į širdį ir tapo grūdu šiai istorijai“, – pasakojo rašytojas.
Iš pradžių, kad pripratinčiau cenzūrą, parašiau prozos kūrinį „Klemensas“, nors jau žinojau, kad iš to išsirutulios pjesė. Išspausdino žurnalas „Pergalė“. Niekam neužkliuvo. Tada perskaičiau J. Jurašo aktoriams. Tik vienas, giliai komunistuojantis, pasakė: „Mes supratom, ką čia Saja nori pasakyti.“
Tačiau po R. Kalantos susideginimo ta pjesė ilgam buvo padėta į stalčių. Tuo metu iš „Vagos“ leidyklos buvo išvarytas Jonas Čekys. Jis buvo idealistas, koks negali įtikti sovietų valdžiai. J. Čekys buvo paskirtas redaktoriumi į Kultūros ministeriją ir pradėjo žiūrėti, kokios pjesės guli stalčiuje. J. Grušo „Pijus nebuvo protingas“, mano „Devynbėdžiai“, išgulėjo trejus metus. Pradėjo kalbinti J. Miltinį, kad pjesę verta pastatyti.
J. Miltinis juokais paklausė: „Ar gali padėti ant stalo Centro komiteto raštą, kad neprieštarauja, jog ta pjesė būtų statoma?“ Atsakiau, kad negaliu, nes nesu partinis ir partijos komitetuose nesilankau.
J. Miltinis pavedė V. Blėdžiui pastatyti „Devynbėdžius“. Malonu buvo bendrauti ir su V. Blėdžiu, ir su aktoriais Kazimieru Vitkumi, Gediminu Karka. Ne kartą teko nakvoti J. Miltinio namuose ir daug dalykų apie tai būtų galima pripasakoti. Bet net sapnuoti nesapnavau, kad po 40 metų vėl spektaklis bus pastatytas. Svarbiausia čia yra G. Kuprevičiaus muzika. Man su juo sekėsi bendradarbiauti, ne vienam spektakliui rašė muziką, ir visad sėkmingai. Buvo man kaip talismanas“, – pjesės istoriją papasakojo K. Saja.
Apie valdžias ir emigraciją
Pjesės autorius mano, kad svarbiausi akcentai anksčiau statytuose „Devynbėdžiuose“ ir naujame spektaklyje kiek kitaip sudėlioti. Sovietmečiu jautis simbolizavo tą valdžią, kuri atėjo į Lietuvą. Nors pjesėje kalbama apie kitą istorinį laikotarpį ir valdžios, jėgos, prievartos, despotizmo sąvokos yra kur kas platesnės, neribojamos laiku.
Aktorius, trupės vadovas Vytautas Anužis filosofiškai žiūri į pjesės simbolinius personažus.
„Eidamas į tą laimės šalį nuolat gali sutikti ar pirklį, ar aukštakepurį, ar dar ką kitą, užlipti ant to paties grėblio ir eiti ratu. Kol neišeisi iš to rato, kol nesuprasi to pirklio, aukštakepurio, kurie gali sujaukti tavo dvasią, tavo idealus, tol darysi tas klaidas ir bus sunku. Peržengiant tarpą, ranką gali ištiesti ne šviesi, o tamsi jėga. Tavo protas, išsilavinimas, dvasia turi atpažinti, o kol dvasia tingi, žinių nedaug, tol gali daryti klaidas“, – vieną spektaklio sprendimų aiškino V. Anužis.
„Dabartiniame pastatyme akcentuojama emigracijos tema. Sveikintina išryškinti meilės savo šaliai idėją. Pasakyta esmė: „Būkime savoj šaly „pilku akmenėliu, bet savoj palaukėj“. Ne aš vienas myliu savo šalį, savo kalbą, savo Lietuvą. Dauguma myli. Čia jie atras paramą, atgaivą ir supratimą“, – įsitikinęs K. Saja.
Svarbiausia – muzika ir šokis
Naujame „Devynbėdžių“ pastatyme svarbiausia – muzika ir šokis, todėl tekstas buvo patrumpintas. Tačiau, pasak V. Anužienės, visos esminės mintys spektaklyje išliko. Kai atsirado spektaklio ritmas, kai kurie tekstai vėl buvo papildyti.
Spektaklį „Devynbėdžiai“ tą patį vakarą žiūrėjo žinomas kantri stiliaus dainininkas, dainų autorius, vienas dainuojamosios poezijos pradininkų Virgis Stakėnas. Jis sakė į spektaklį važiavęs drebančia širdimi, nes prieš daug metų dar būdamas moksleivis irgi važiavo iš Šiaulių į „Devynbėdžius“.
„Liko prisiminimai, kad ilgas spektaklis, nustebino, kad jautis gali būti Klemensas, įstrigo dainos, bet aš jas ne iki galo nurijau. Jau būdamas studentas pradėjau girdėti dainas studentiškuose suėjimuose, jos buvo atliekamos scenose. Vienas komjaunimo sekretorius labai atkalbinėjo vieną atlikėją, kad nedainuotų apie gandrelį, nes, jo nuomone, tai rezistencinė daina“, – prisiminė muzikos dinozauru dažnai pavadinamas atlikėjas.
J. Miltinio dramos teatre V. Stakėnas lankėsi seniai. Dabar jis sakė nusilenkęs režisieriaus J. Miltinio paminklui, teatrui dovanų atvežęs pirmųjų „Devynbėdžių“ dainų įrašus ir tikino, kad savo draugams muzikantams būtinai išplatinsiąs žinią, kokį unikumą pamatęs.
„Žiūrint į mane sunku patikėti, kad esu jautrus, tačiau žiūrėdamas spektaklį kokius penkis kartus nubraukiau ašarą, nes tai, kas vyko scenoje, mane paveikė. Pats būdamas šioks toks mokytojas, žemai lenkiu galvą prieš mokytojus. Nuostabius mokinius jie turi. Aš net neįsivaizdavau, kad tas pats žmogus gali būti ir akrobatas, ir muzikantas, ir gerąja prasme klounas, kuris nebijo pasakyti karaliui: esi nuogas. Tai yra tikro aktoriaus sinonimas“, – kalbėjo V. Stakėnas.
Jį sužavėjo scenoje groję muzikantai ir sudėtingai dainas atlikę jaunieji aktoriai. Pasak jo, padainuoti dviem balsais gali daug kas, trimis – mažiau, tačiau keturiais balsais – tik labai gerai paruošti žmonės. V. Stakėnas gyrė panevėžietį džiazo muzikantą Rimą Bagdoną, kuris daug dirbo prie spektaklio muzikos, mokė aktorius ir muzikantus.
„Kaip padaryti, kad visa Lietuva atvažiuotų pažiūrėti to spektaklio, ir kaip padaryti, kad tas spektaklis apvažiuotų visą Lietuvą?“ – svarstė V. Stakėnas.
Žinomas muzikantas sakė, kad grįžęs iš kokio nors įvykio mintyse prasuka „filmą“ pirmyn atgal, kartais iki pat ryto, paskui nori sugrįžti prie to paties praėjus mėnesiui, paskui – metams, dar geriau – po penkerių metų. Tačiau jei pirmą kartą per mažai prasuka „filmą“, vadinasi, nebuvo dėl ko. V. Stakėnas sakė esąs įsitikinęs, kad „Devynbėdžius“ jis tikrai prisimins ir po kelerių metų.
Trupei siūloma likti Panevėžyje
Muzikaliai ir plastiškai jaunųjų aktorių trupei gali atsiverti galimybė likti nuolat dirbti J. Miltinio dramos teatre. Teatro vadovas R. Vikšraitis mano, kad teatrui tai būtų į naudą.
Jei baigusieji bakalauro studijas liks akademijoje ir studijuos magistrantūroje, jų vadovai ir toliau bus V. ir V. Anužiai, pasiryžę savo auklėtinius vesti meistriškumo keliu.
Aktorius V. Anužis, paklaustas, ar nekyla minčių grįžti į Panevėžį, nes juk jis – buvęs režisieriaus J. Miltinio mokinys, atsako: „Ne.“
„Nacionaliniame teatre daug vaidinu, ką tik suvaidinau karalių Lyrą. Tokie iššūkiai kutena mano aktorines ambicijas. Kol tų iššūkių yra, tol nežadu atsisakyti“, – teigė aktorius.
Virginija JANUŠEVIČIENĖ
