Šiemet minimos 125-osios Jono Žitkaus, vieno žymiausių tarpukario Panevėžio fotografų, gimimo metinės. Į Lietuvos fotografijos istorijos puslapius jis įeis ne tik kaip profesionalus fotografijos meistras, bet ir kaip žmogus, įamžinęs sovietų valdžios žiaurumus.
Fotografas įamžino, kaip atliekama vaikų apžiūra Panevėžio motinos ir vaiko sveikatos centre, įsikūrusiame pastate Respublikos ir V. Montvilos gatvių kampe.
Parvijo tėvynės ilgesys
Senos fotografijos, nors nuo laiko jau išblukusios ir pageltusios, – lyg atversta istorijos knyga, pasakojanti ne tik tam tikros šeimos gyvenimą, bet ir atskleidžianti to laikmečio dvasią: kuo ir kaip gyveno mūsų tėvai, seneliai.
Drąsiai galima sakyti, kad garsiausias tarpukario Panevėžio miesto fotografas buvo Jonas Žitkus. Dar ir šiandien jo pavardę mena vyresnio amžiaus panevėžiečiai ir su ilgesiu prisimena jaunystės laikus, žvelgdami į albumuose suklijuotas anuomet darytas jo nuotraukas.
J. Žitkus, fotografuoti išmokęs iš savo brolio Antano Klivlande (JAV), Panevėžyje tapo vienu populiariausių fotografijos meistrų.
Kaip pasakojo Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnioji muziejininkė, fotografijos istorikė Zita Pikelytė, Jonas Žitkevičius, vėliau žinomas kaip Žitkus, gimė Užušilių kaime, Krinčino parapijoje vienuolikos vaikų šeimoje. Vėliau šeima persikėlė į netoli Karsakiškio esantį Palaukių kaimą Panevėžio rajone.
Tačiau gausi šeima ir čia ilgai neužsibuvo. Nors vertėsi gana sunkiai, šeimos galva Domininkas Žitkevičius svajojo bent vieną sūnų išleisti į kunigus, todėl persikėlė į Palangą ir tarnavo grafo Tiškevičiaus dvaruose. Jaunesnysis sūnus Jurgis baigė Palangos progimnaziją ir Žemaičių dvasinę seminariją.
Keturi vaikai, sužinoję apie galimybę išvykti į Ameriką, pakėlė sparnus: iš pradžių išvažiavo vyriausiasis sūnus Rapolas, vėliau jo padedami iškeliavo Antanas, Jonas ir Konstancija. Ten Žitkevičiai ir susitrumpino pavardę ir ėmė vadintis Žitkais.
Konstancija ir Antanas į Lietuvą nebegrįžo: Konstancija tapo vienuole, o Antanas, įleidęs šaknis Amerikoje, ten ir liko gyventi. Įkūrė savo fotostudiją, iš jo ir brolis Jonas fotografuoti išmoko.
„Neseniai pas giminaičius užtikta fotografija su įspaude nurodyta J. Žitkevičiaus pavarde ir kitu nei brolio Antano ateljė adresu leidžia daryti prielaidą, kad ir Jonas buvo įsteigęs savo ateljė,“ – „Sekundei“ sakė Z. Pikelytė.
Gyvendamas Klivlande, jis ir šeimą sukūrė – vedė tolimą Vinco Kudirkos giminaitę Bronislavą Skripkauskaitę. Nors Amerikoje Jono ir Rapolo šeimos gyveno pasiturimai, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir vos tik pradėjus plaukti laivams, jie grįžo į Lietuvą – juos įveikė gimtinės ilgesys.
Moderniausia ateljė Panevėžyje
Iš Amerikoje uždirbtų pinigų Rapolas su žmona įsigijo dviejų aukštų namą Respublikos gatvėje ir čia įkūrė viešbutį „Rambynas“.
Tuo metu tai buvo pats prabangiausias ir gražiausias viešbutis Panevėžyje, jame mėgdavo apsistoti Kipras Petrauskas ir kitos įžymybės. Yra išlikę duomenų, kad šalia viešbučio vešėjo didelis sodas su nuostabiais gėlynais, čia pat buvo auginamos ir daržovės šeimos reikmėms, naminiai paukščiai.
Teigiama, jog kurį laiką viešbutyje veikė ir Jono fotoateljė. Tiesa, tik grįžęs iš Amerikos J. Žitkus įsigijo malūną Traupyje. Jis svarstė, kurį amatą pasirinkti – malūnininko ar fotografo, kol galiausiai malūną perleido broliui Rapolui.
Iš negausių antspaudų ant nuotraukų matyti, jog trumpai J. Žitkus dirbo kartu su fotografu J. Paura. O 1931 m. pagal individualų projektą P. Puzino gatvėje pasistatė dviejų aukštų namą ir jame įsirengė modernią fotoateljė su stiklo siena ir stogu, kad būtų natūralus apšvietimas.
Pirmasis namo aukštas ir dalis antrojo buvo nuomojami, čia 1934–1936 m. gyveno Salomėja Nėris, tuo metu dirbusi lietuvių ir vokiečių kalbos mokytoja mergaičių gimnazijoje. Pats J. Žitkus su žmona gyveno trečiajame aukšte.
Netikėta akistata su mirtimi
Ketvirtajame dešimtmetyje J. Žitkus tapo itin populiarus fotografas, tad darbo jam netrūko.
„Jis buvo tikras profesionalas. Jo nuotraukos itin kokybiškos, estetiškos, nekontrastingos. Nesivaikė jis ir modernybių.
Santūrus, tylus, inteligentiškas, maloniai bendraujantis, jis sugebėjo rasti kalbą su kiekvienu klientu, nesvarbu, kokio amžiaus šis būtų, kokią visuomeninę padėtį užimtų. Daugelis žmonių, atsidūrę prieš fotoobjektyvą, jaučiasi nejaukiai, varžosi, J. Žitkus, regis, sugebėjo fotografavimo procesui suteikti paprastumo ir lengvumo“, – pastebi Z. Pikelytė.
J. Žitkaus talentu pasitikėjo ir eiliniai panevėžiečiai, ir žymūs Lietuvos žmonės: dar gyvendamas JAV, fotografas yra įamžinęs Žemaitę, Joną Vanagaitį, Miką Petrauską, o Panevėžyje pas jį nuolat užbėgdavo nusifotografuoti gimnazistai, jam pozavo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Kazimieras Paltarokas, Julijonas Lindė-Dobilas, Mykolas Karka, Ona Maksimaitienė ir daugelis kitų.
Fotografijos istorikės Zitos Pikelytės pastebėjimu, J. Žitkus buvo santūrus, tylus, inteligentiškas, maloniai bendraujantis, sugebėjo rasti kalbą su kiekvienu klientu, nesvarbu, kokio amžiaus šis būtų, kokią visuomeninę padėtį užimtų. P. Luko nuotr.
Be darbo studijoje, J. Žitkus buvo kviečiamas į gimnazijas ir mokyklas, įstaigas ar įmones, jo nuotraukose užfiksuotos šventės, scenos iš spektaklių, įamžinti nauji miesto pastatai ar jų statyba, pavyzdžiui, Panevėžio apskrities ligoninė, trečioji pradžios mokykla, elevatorius, katedros vidus ir išorė, cukraus fabriko statyba ir panašiai.
„Neteko matyti J. Žitkaus užfiksuotų miesto panoramų. Kita vertus, apie jo darbus galime kalbėti tik iš muziejuje ir žmonių albumuose saugomų nuotraukų, nes visas jo fotoarchyvas buvo sunaikintas – kas žino, ką ten būtume atradę.
Dėl to taip svarbu, kad ir šeimos albumuose esančios senos nuotraukos būtų išsaugotos, o nebereikalingos – perduotos muziejams ar bibliotekoms, jos – tarsi laikmečio iliustracija, jomis susidomi vis daugiau įvairių sričių specialistų“, – kalbėjo fotografijos istorikė.
Suprantama, jog J. Žitkus turėjo įvairių užsakymų, tačiau laidotuvių fotografuoti jis nemėgo. Tik akistatos su mirtimi per fotoaparato objektyvą išvengti nepavyko.
1941-ųjų birželį jis užfiksavo sovietų Panevėžio NKVD rūsyje žiauriai nukankintų Panevėžio apskrities ligoninės gydytojų chirurgo Stasio Mačiulio, Antano Gudonio, Juozo Žemgulio, medicinos sesers Zinaidos Kanis-Kanevičienės, „Maisto“ fabriko techniko Vilhelmo Vaišvilos, savivaldybės finansų skyriaus buhalterio padėjėjo Antano Čibinsko, geležinkelininko Kazio Šlekio kūnus. Jis fotografavo ir atkasant netoli cukraus fabriko sušaudytų žmonių kūnus, iškilmingas aukų laidotuves.
„Sunku pasakyti, kas paskatino subtilios ir jautrios sielos žmogų fiksuoti žmogaus sužvėrėjimo pėdsakus, kiek reikėjo valios pastangų ir stiprybės pakelti nuo žemės suknežintus ir išniekintus kūnus, padėti po jais popieriaus skiautę, kad geriau matytųsi žiauraus nusikaltimo įrodymai… Be to, žiūrint į šias nuotraukas matyti, kad J. Žitkus ne tik siekė užfiksuoti patį faktą, bet ir kreipė dėmesį į kompoziciją, stengėsi perteikti emocijas“, – svarstė Z. Pikelytė.
Sulaužytas gyvenimo audrų
1941–1942 m. šios nuotraukos buvo spausdintos laikraščiuose, eksponuotos visus didžiuosius miestus apkeliavusioje parodoje „Bolševizmo žvėriškumas“. Gal dėl šių fotografijų, ant kurių buvo užrašyta J. Žitkaus pavardė, jis įgavo vokiečių valdžios palankumą, buvo kviečiamas fotografuoti vokiečių karininkus, kareivius, rusų belaisvius.
Tačiau raudonojo teroro aukų įamžinimas nulėmė tragišką fotografo likimą. Į valdžią grįžus sovietams, J. Žitkus buvo apkaltintas antitarybine veikla ir lojalumu vokiečiams bei nuteistas dešimt metų kalėti.
Pusę kalinimo laiko praleido Macikų kalėjime Šilutės rajone, kitą pusę – Sibiro lageriuose. J. Žitkų namas buvo nacionalizuotas, visas turtas ir pinigai konfiskuoti.
Taip apie 1933–1934 m. atrodė stomatologo kabinetas. Nuotraukoje – Vanda Didžiulytė-Albrechtienė savo stomatologijos kabinete Didžiulių namuose.
Nepavyko išsaugoti ir penkiolika metų kauptos fotografijų ir stiklo negatyvų kolekcijos: nuolat persekiojama KGB, J. Žitkaus žmona Bronislava, ilgą laiką slėpusi archyvą sandėliuke tarp malkų, paprašė pažįstamo fotografo sunaikinti.
„Iš Sibiro J. Žitkus grįžo palūžęs, be sveikatos, ligotas. Buvo fiziškai ir dvasiškai sugniuždytas, todėl dar labiau užsisklendė savyje, mažai kuo pasitikėjo“, – pasakojo muziejininkė.
Grįžusiam iš tremties J. Žitkui nebuvo leista dirbti savo paties studijoje, tik skirtas mažas kambarėlis jo buvusiame didžiuliame name. Dirbo jis dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje veikusioje fotoateljė. Net ir skausminga praeitis nesutrukdė jam siekti meistriškumo: 1957 m. jam pirmajam Panevėžyje suteikta pirmos klasės fotografo kategorija.
Dėl prarastos sveikatos J. Žitkus labai dažnai sirgo, kentėjo nepriteklių, mat pensijos negavo, nes pagal tuomečius įstatymus darbas kalėjimuose į darbo stažą nebuvo įskaičiuotas. Nors ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas, reabilituotas nebuvo.
Išvargintas ligų ir nepriteklių, J. Žitkus tyliai užgeso savo nedideliame butuke, palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.
„Jei kapinėse būtų nuoroda, kur palaidotas kažkada visų gerbtas fotografas, neabejoju, kad atsirastų norinčiųjų bent per Vėlines prie jo kapo uždegti žvakelę,“ – mano Z. Pikelytė.
Siekiant atgaivinti ir įamžinti tragiškus 1941 m. įvykius, 1996 m. pagal J. Žitkaus fotografijas ir liudininkų pasakojimus buvo sukurtas dokumentinis filmas „Gelbėjo kitus, žuvo patys“.
Lina DRANSEIKAITĖ
