Važiuodami nuo Krekenavos Kėdainių link maždaug pusiaukelėje veikiausiai atkreipsite dėmesį į nuorodą „Kalnaberžės dvaras“. Tiesa, jūsų nepasitiks ištaigingi rūmai, kruopščiai nupjauta pievelė ir neteks pasigrožėti didingais dvaro pastatais. Tačiau yra vilties, kad ta vieta po kelerių metų trauks turistų, kultūros ir paveldo vertybių puoselėtojų dėmesį.
Bėgant laikui, dvaras kito, ir mus jis pasiekė labai apleistas. Atgavus Nepriklausomybę, nebuvo jokios iniciatyvos renovuoti šį istorinį paveldą. U. Mikaliūno nuotr.
Atveria žaizdas
Turbūt lapkritis yra pats blogiausias metas aplankyti šio dvaro ansamblį. Rudens dargana, drėgmė dar labiau atveria gilias jo žaizdas. Lapai jau palikę medžius, tad šie nebepridengia liūdno ir pavargusio dvaro vaizdo.
Pastatai ir parkas retai sulaukia turistų. Čia dažniau svečiuojasi benamiai, ieškantys laikinos pastogės prisiglausti nuo rudens darganų ir lietaus. Dvaro sienos per pastaruosius porą dešimtmečių regėjo ne kilmingųjų vakarienes ar klasikinės muzikos koncertus, o buvo girtuoklių lėbavimo liudininkės. Lyg to būtų maža, beirstantį dvarą darkė senovinių plytų ieškotojai.
Tačiau ne viskas taip liūdna: jau dvi savaites dvaru rūpinasi jį konservuojantys statybininkai. Pastatus supa „Stop“ linija, kad begriūdama ko nors nesužalotų iš šono paremta ir sustiprinta pasvirusi viena dvaro siena.
Abipusė reabilitacijos nauda
Už kelių šimtų metrų nuo Kalnaberžės dvaro jau daugiau nei dešimt metų veikia „Vilties švyturys“ – priklausomybės ligų reabilitacijos centras. Kaip tik šiomis dienomis sprendžiamas dvaro likimas. Derinama dvaro panaudos sutartis, pagal kurią valstybės kultūros ir istorijos paveldas būtų perleistas reabilitacijos centrui.
Teologijos mokslų daktaras, istorijos tyrinėtojas Giedrius Saulytis įžvelgia dvejopą naudą. Reabilitacijos centre gydosi alkoholio ir narkotikų priklausomybės siekiantys atsikratyti žmonės. Viena iš terapijos formų – aktyvi darbinė veikla.
Istorijos tyrinėtojas Giedrius Saulytis įžvelgia dvejopą naudą: dvaras būtų atstatytas, o kvaišalų priklausomybės siekiantys atsikratyti žmonės, jį renovuodami, turėtų prasmingos, aktyvios veiklos, ši terapija jiems padėtų sveikti ir siekti naujų tikslų. U. Mikaliūno nuotr.
„Tai akivaizdi psichologinė sąsaja. Tokiems ligoniams ypač pagelbsti darbo terapija, ji padeda sveikti ir siekti naujų tikslų. Jeigu tas darbas nėra prasmingas, reabilitacija nėra tokia efektyvi. Šalia yra kultūrinis objektas, ir motyvuoti pacientus būtų gerokai lengviau, juk jie prisidėtų prie istorijos atkūrimo. Tai labai pozityvus dalykas“, – „Sekundei“ teigė G. Saulytis.
Sunku nepritarti: dvaro atkuriamieji darbai – kur kas labiau motyvuojanti ir prasmingesnė veikla, nei ravėti daržą ar grėbti lapus.
„Architektūroje vartojamas pastatų reabilitacijos terminas, taigi šioji padėtų žmonių reabilitacijai. Ir atvirkščiai: reabilitacija atveria galimybes pastatų atnaujinimui“, – pažymėjo teologijos mokslų daktaras.
Žinoma, nereikia, kad bendruomenės nariai atliktų visus darbus. Tam yra specialistai. Tačiau, pasak filosofo, bendruomenė galėtų dalyvauti šiame procese, pavyzdžiui, tvarkyti parką, prisidėti prie renovacijos darbų.
Atstačius sienas, būtų galima imtis istorinių tyrimų. O čia, besidomint dvaro praeitimi, atsiveria nemažos spragos.
Siekia reformacijos laikotarpį
Kalnaberžės gyvenvietė istoriniuose šaltiniuose minima XIV amžiuje: pirmą kartą apie ją užsiminta 1371-aisiais vienoje Livonijos kronikoje. Tačiau kaimo istorijos šaltiniuose dar niekas neaptiko tikslios Kalnaberžės dvaro pastatymo datos.
Pasak G. Saulyčio, tai – vienas iš tyrimų objektų. Žinoma, kad XVII amžiaus pirmoje pusėje dvaras priklausė Radvilų giminei. Galima daryti prielaidą, kad tuos rūmus ir pastatė Radvilos. Būtent jie yra pirmieji šeimininkai.
Tik pagal to meto analogus galima įsivaizduoti, kaip tais laikais atrodė Kalnaberžės dvaras.
Pagrįstai manoma, kad Radvilų laikais šalia dvarvietės buvo pastatyta evangelikų bažnyčia. Dvaro šone esančio priestato forma primena bažnyčią.
XVIII amžiaus antroje pusėje dvare jau šeimininkavo grafai Čapskiai. Šie pagarsėjo baudžiauninkų išnaudojimu ir žiaurumu.
Žengiant istorijos laiptais į priekį, XIX amžiaus antroje pusėje dvarą jau įsigijo Stolypinai. Minimas rusų generolas Arkadijus Stolypinas. Pasakojama, kad jis laimėjo dvarą žaisdamas kortomis Sankt Peterburge.
Iš šio šimtmečio mus pasiekia nemažai istorinių dvaro detalių. XIX a. antroje pusėje pastatyti dvaro neogotikiniai rūmai išlikę iki šiol. Juose savo vaikystę nuo 1869 metų praleido žymus Rusijos imperijos reformatorius, ministras pirmininkas Piotras Stolypinas.
Parkas XIX amžiuje buvo kur kas didesnis – siekė 70 hektarų. Tačiau nacionalizavus žemę plotas sumažėjo ir dabar yra apie 15 hektarų. U. Mikaliūno nuotr.
Jis mėgo eksperimentuoti žemdirbystės, sodininkystės, gyvulininkystės srityse. Netrukus pagarsėjo kaip nvatorius, įgijo patirties, ji vėliau pravertė Rusijoje įgyvendinant reformas.
Visoje Lietuvoje P. Stolypinas turėjo keliolika dvarų, o Kalnaberžėje praleisdavo beveik visas savo atostogų. Čia gimė penki iš šešių jo vaikų. Įtakingas politikas yra rašęs, kad laimingiausi vaikystės atsiminimai – iš dienų, praleistų Kalnaberžės dvare. Pagal išlikusias nuotraukas galima atkurti visą dvaro vaizdą.
Kalnaberžėje vasarą vykstančios Varniukų šventės tradicija siekia Stolypinų dvaro valdymo laikus. Nevėžio pakrantėse buvo apstu dvarų su puikiais parkais, kuriuose šeimininkavo varnos. Kalnaberžė – ne išimtis, čia gyvenę dvarininkai ne tik medžiojo parkų siaubūnes, bet ir valgė jų patiekalus.
Bolševikų revoliucijos metu Stolypinų giminė ketino čia prisiglausti, bet kūrėsi Lietuvos valstybė, ir Stolypinai buvo priversti emigruoti į Paryžių. Dvaras jiems priklausė iki 1914-ųjų. P. Stolypinas buvo nušautas Kijeve.
Dvaro saulėlydis
Pirmojo pasaulinio karo metais dvare vokiečiai buvo įsteigę žandarmeriją. 1923-iaisiais dvarą iš valstybės nusipirko poetas Kazys Binkis. Tačiau greitai jį prarado: tiesiog nesugebėjo grąžinti skolų ir privalėjo dvarą parduoti. Tad K. Binkio dvaro valdymas – labai epizodinis. Yra atsiminimų apie jo žvejybą Nevėžyje, jis mėgo šią vietą.
Valstybė 1924-aisiais dvare įsteigė nepilnamečių berniukų pataisos namus. 1940 metais dvaras buvo nacionalizuotas, o per karą sunaikintas, daiktai išgrobstyti. Nuo 1949-ųjų dešimt metų čia veikė vaikų namai, o 1959-aisiais arklidėse buvo įkurta internatinė mokykla. Vėliau dvare įsikūrė „Žiburio“ kolūkio administracija.
Reabilitacijos centro psichologas Donatas Lučunas daro prielaidą, kad anksčiau veikę berniukų pataisos namai leido Kalnaberžės bendruomenei lengviau apsispręsti dėl steigiamo narkomanų ir alkoholikų reabilitacijos centro. „Senoliai dar prisiminė tarpukario metais buvusią nepilnamečių koloniją. Ir tai darė įtaką bendruomenei pritariant dėl reabilitacijos centro įkūrimo“, – teigė D. Lučunas.
„Nors dvaras kuklus, tačiau jo istorija gana įdomi ir turtinga, taigi verta mokslininko žvilgsnio. Yra galimybė prikelti dvarą, susigrąžinti paveldą, kuris kitu atveju išnyktų. Susigrąžindami jį, susigrąžiname istoriją. Žinodami ją, geriau pažįstame save“, – tvirtino G. Saulytis.
Pats parkas anksčiau buvo kur kas didesnis – siekė 70 hektarų. Tačiau nacionalizavus žemę, ji išdalinta čia gyvenantiems žmonėms. Taigi parko teritorija gerokai sumažėjo, dabar ji yra maždaug 15 hektarų.
Niūrusis dvidešimtmetis
Bėgant laikui, dvaro būklė kito. Atgavus Nepriklausomybę, 1993-iaisiais iš valstybės dvarą įsigijo su politiku Viktoru Uspaskichu siejama įmonė. Tačiau realiai niekas nebuvo daroma. Priešingai – metai ėjo, ir apleisti pastatai tapo avarinės būklės.
Pagrįstai manoma, kad Radvilų laikais šalia dvarvietės buvo pastatyta evangelikų bažnyčia. Tą įrodo šio priestato forma. U. Mikaliūno nuotr.
Valstybė buvo priversta nacionalizuoti begriūvantį dvarą. Būklė vis blogėjo, dvarą niokojo ne tik laikas. Ne paslaptis, kad aplinkiniai gyventojai ardydavo pastatą – ieškojo senų plytų, tinkamų statybai, aplinkai grąžinti. Išnešti kokliai, nieko neliko iš krosnių, židinių. Be to, gaisras tik paspartino irimą, sudegė kai kurie pastoliai, neseniai įgriuvo stogas.
Ir jokių žingsnių išsaugant dvarą nebuvo daroma.
Kai tik buvo pasirašytas ketinimų protokolas tarp rajono Savivaldybės ir reabilitacijos centro bendruomenės, Kultūros paveldo departamentas ėmė vykdyti savo įsipareigojimus: skirtos lėšos dvarui konservuoti. Siekiama, kad dvaras sulauktų renovacijos – nebegriūtų, kol prasidės jo atnaujinimo darbai.
Pasak G. Saulyčio, dvaro vaizdas kinta, nors darbai prasidėjo tik prieš dvi savaites.
„Reikia tikėtis, kad dvaro laukia renesansas“, – vylėsi filosofas.
Vizija – tyrimų centras
„Yra įdomus reformacijos periodas ir pačios dvaro ištakos. Mūsų projekto vizija – prikelti dvarą naujam gyvenimui, atgaivinti jo idėjas, padaryti prieinamas visuomenei“, – paaiškino G. Saulytis.
Projekto autoriai nori atsigręžti į Kalnaberžės dvaro pradžią, kuri siejama su įtakingiausia Lietuvos didikų Radvilų gimine. Ši šeima daugiausia prisidėjo prie reformacijos sklaidos Lietuvoje, todėl kultūros centras, kurį ketinama įkurti restauruotame dvare, galėtų tapti reformacijos ir protestantizmo studijų vieta.
„Pradėjus rimtesnius mokslinius tyrimus, labai tikėtina, kad bus galima užpildyti dvaro istorines spragas. Kol kas nežinoma tikslių duomenų apie jo pastatymo aplinkybes ir laiką. Tačiau tikėtina, kad kur nors archyvuose galima rasti šiuos duomenis.
Dabar mūsų žinios apie dvarą gana kuklios. Pati Kalnaberžė turi savo istoriją. Labai įdomi istoriografijos plotmė, tad reikia ieškoti daugiau informacijos apie pačią Kalnaberžę. Tokiu būdu bus galima atrasti nuorodų ir į dvaro istoriją“, – kalbėjo G. Saulytis.
Panaudos sutartyje, kuri šiuo metu derinama su savivaldybe, ties dvaro paskirtimi nurodyta istorinė, kultūrinė, dvasinė veikla. „Būtų labai įdomu ne tik atstatyti dvaro sienas, bet ir jį puoselėti kaip turistinį objektą, įkurti tyrimų centrą“, – kalbėjo mokslininkas.
Blogiau jau nebus
Gražios idėjos – puiku, tačiau ar romantika nevirs galvos skausmu, ar griūvantis dvaras netaps per didelė našta bendruomenei? D. Lučunas pripažino, kad atsakomybė didžiulė, tačiau nieko nedarant iš dvaro pastatų po kelerių metų nieko nebeliks.
„Turime planų, yra vizija, tačiau panaudos sutartis dar derinama. Bus matyti, ar pavyks ją pasirašyti“, – sakė D. Lučunas.
Valstybė, atstačiusi tokius objektus, susiduria su kita problema – kaip juos išlaikyti? Juk vienas dalykas yra atstatyti, ir kitas – prižiūrėti, puoselėti ir statinius, ir parką.
Tačiau čia situacija kitokia, nes šalia – nemaža bendruomenė, kuri potencialiai pajėgi rūpintis dvaru. Tai yra prasmingas darbas sveikstantiems nuo priklausomybės. Tad ši perspektyva – labai optimistinė ir graži.
„Ateitis parodys, kiek pavyks įgyvendinti tas idėjas. Klausimas, kiek galėtume rasti lėšų dvaro renovacijai, kiek jų galėtų skirti Europos Sąjungos struktūriniai paramos fondai? Faktas, kad blogiau jau nebebus“, – vylėsi psichologas.
U. Mikaliūno nuotr.:
Linas JOCIUS
