Aktorė Gražina Baikštytė panevėžiečiams pristatė knygą „Rimo Tumino sodas“. Joje pasakojama apie žymaus teatro režisieriaus gyvenimą. Nors pats R. Tuminas sako, kad jis nėra įdomus ir netgi ne romantikas, tačiau knygos autorė sugeba suintriguoti skaitytoją.
G. Baikštytei įžymaus teatro režisieriaus R. Tumino asmenybę padėjo atskleisti garsūs Lietuvos ir Rusijos aktoriai. U. Mikaliūno nuotr.
Gali būti griežtas
„Ši knyga nepretenduoja į teatrologinę spektaklių analizę. Norėjosi parašyti apie jaunystės laikų draugo gyvenimą ir kūrybą, mintimis atsigręžiant į pradžių pradžią – kūrybingo jaunuolio virsmą didžiu kūrėju ir vėl sugrįžtant į dabartį, nes toli gražu ne kiekvienas menininkas randa savo vietą. R. Tuminas ją rado ir savo unikalų talentą sėkmingai realizuoja ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio teatro scenose“, – tvirtina G. Baikštytė.
Kaip pasakojo aktorė, pradėjusi rašyti knygą maniusi pažįstanti R. Tuminą, tačiau klydo. Kai rinko medžiagą, kelis kartus važiavo į Maskvą ir ten režisierių pamatė kitomis akimis.
„Žmogaus visiškai atskleisti neįmanoma. Maskvoje supratau, kad Rimo visiškai nepažįstu. Sužinojau daug naujo. Nebuvau mačiusi jo repeticijose, nes bendraudavome kaip draugai. Ten aš pamačiau, koks jis gali būti griežtas aktoriams, kaip šaukia ant teksto neišmokusiųjų“, – įspūdžiais dalijosi autorė.
Dvi dalys
G. Baikštytė įsitikinusi, kad pačiam žmogui kalbėti apie save ir atsiskleisti kaip asmenybei neįmanoma. Anot jos, mes savęs gerai nepažįstame ir kiekvienas bandome įminti savo paties mįslę visą gyvenimą. Todėl rašydama apie teatro įžymybę ji kalbėjosi ne tik su Lietuvos, bet ir su Maskvos aktoriais, menininkais, kolegomis, draugais, artimaisiais. Knygoje išdėstytos ir paties režisieriaus mintys apie teatro paskirtį, gyvenimo vertybes.
„Žinojau, kad R. Tuminas įvertintas buvusio Rusijos prezidento D. Medvedevo ir dabartinio V. Putino, kad mylimas reiklios ir išprususios Maskvos teatro visuomenės, bet kad taip yra dievinamas tenykščių teatro korifėjų – mane stebino. Aktoriai, visi kaip susitarę, kalbėjo apie savitą režisieriaus braižą, tą jo „paukščių kalbą“, kurią neišsyk ir gal ne kiekvienas geba perprasti. Bet pajutę, kaip įdomu, nors ir nelengva, dirbti su R. Tuminu, su kitais režisieriais dirbti nebegali.
Lietuviai buvo kiek kritiškesni. Gal jiems jau nebereikia baimintis, ar juos išugdęs, ant kojų pastatęs ir dabar svetur teatro grandu tapęs jų mokytojas dar kada juos pakvies į savo vaidinimą… Jis juk dabar mažajame teatre retas svečias“, – kalbėjo G. Baikštytė.
Rašė žurnaluose
Knygos autorė neslepia, kad kai kuriomis temomis R. Tuminas vengė kalbėti. Tačiau ji džiaugiasi, kad su režisieriumi neteko daug vargti. Jis savo gyvenimo istoriją pasakojo nuosekliai ir įdomiai, todėl aktorei nereikėjo užduoti klausimų ir ruoštis pokalbiams.
„Rinkti medžiagą ir rašyti – ne tas pats. Pokalbius įrašydavau į diktofoną, o namuose juos šifruodavau. Tai buvo pats neįdomiausias procesas, o rašymas – tikras malonumas“, – prisipažino pašnekovė.
Tai – pirmas G. Baikštytės kūrinys ir sustoti ji neplanuoja. Savo darbų sąrašą ketina papildyti dar viena knyga, bet apie ją užsimena tik pusę lūpų.
„Tikrai dar vieną knygą parašysiu. Nieko nenoriu atskleisti, bet jos herojumi turėtų tapti tikrai ne mokslininkas ar verslininkas, o mano sielai artimas žmogus – menininkas“, – tvirtino aktorė.
Rašyti G. Baikštytę paskatino smalsumas ir noras asmenybę atskleisti ne dviejuose žurnalo puslapiuose.
Moteris rašyti pradėjo prieš dvylika metų. Išbandyti savo kūrybines jėgas ją pakvietė tuo metu žurnalo redaktore dirbusi draugė. G. Baikštytės tokio pobūdžio darbo pradžia – tekstų vertimas, vėliau rašė įvairiomis temomis, kol suprato, kad jai mieliausia rengti interviu su menininkais.
Iš pradžių interviu buvo trumpi, vėliau ilgėjo, o galiausiai redaktoriams tekdavo juos gerokai patrumpinti.
„Laikui bėgant pamačiau, kad geriausiai pavyksta atskleisti žmogų per interviu. Tačiau greitai pajutau, kad nebeužtenka kelių puslapių, todėl man pačiai labai reikėjo šios knygos“, – sakė G. Baikštytė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
