Kraštotyros muziejuje surengta šešioliktoji konferencija, skirta Panevėžio praeičiai, sutraukė nemažą būrį besidominčiųjų miesto istorija. Tokios konferencijos rengiamos kasmet ir būna skirtos tam tikrai sričiai – švietimui, savivaldai, fotografijai ir kt.
Šiemetė tema pasirinkta atsižvelgiant į kultūros sostinės renginių tematiką – kultūrų sankirtą. Tad kalbėta apie miesto tautas.
Pasak Kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko, rengiant konferenciją nuspręsta nevartoti termino „tautinės mažumos“, nes iki Antrojo pasaulinio karo miestas buvo daugiatautis. Kai kurių tautų bendruomenės buvo itin gausios, aktyvios, turėjo savo švietimo įstaigas, įvairias draugijas ir pan. Net ir gana mažos bendruomenės buvo aktyvios.
A. Astramsko teigimu, tokių konferencijų tikslas – skatinti regiono istorijos tyrimus ir skleisti jų rezultatus. Jo manymu, panevėžiečiai domisi savo miesto praeitimi. Tai rodo ne tik konferencijų populiarumas. Internetiniame muziejaus tinklalapyje gausu medžiagos apie miesto ir rajono praeitį. Muziejininkai pažymi, kad ji itin skaitoma.
A. Astramskas sako, kad renkantis temas, reikšmę paprastai turi du dalykai – tai turi būti menkai ištirta sritis ir kad būtų galima pasikviesti pranešėjų būrį. Dalis jų, beje, yra buvę panevėžiečiai. Konferencijoje pabrėžta, kad prieškariu Panevėžyje gyveno ne tik lietuviai, bet ir žydai, lenkai, rusai, karaimai. Kai kurie jų Panevėžį garsino visame pasaulyje.
Konferencijoje pranešimą skaičiusi KTU Architektūros ir statybos instituto Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Marija Rupeikienė yra viena pagrindinių Lietuvos sakralinių pastatų tyrinėtojų. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja Dovilė Troskovaitė, pasak muziejaus direktoriaus, tyrinėjo karaimus ir pirmą kartą per kelis dešimtmečius į jų istoriją pažvelgta naujai.
Pasak A. Astramsko, tyrinėti karaimų istoriją gana sudėtinga. Apie šią tautą yra bene mažiausia šaltinių. Be to karaimų tautos tyrinėjimai paprastai negali būti lokalūs – reikia apimti ir Lenkiją.
D. Troskovaitės teigimu, ją kaip panevėžietę ir mokslininkę kiek piktina, kad kalbant apie karaimus, daugiausia minimi Trakai, tačiau istorinė medžiaga byloja, jog ilgą laiką dominavo Šiaurės Lietuvos karaimų bendruomenės. Buvo laikas, kai tik apie penkis procentus karaimų gyveno Trakuose, o likusi dalis – Šiaurės Lietuvoje.
Karaimams ypač patrauklus buvo Naujamiestis – Radvilos buvo palankūs kitoms bendruomenėms. Be to, šiame krašte veikė protestantiška bažnyčia, mokykla – kas ir buvo palanku kitataučiams.
Gilintis ir į kitų tautų istoriją nelengva. A. Astramskas pasakoja, kad dalis kitataučių bendruomenių yra uždaros, o istorinė medžiaga sunkiai prieinama ir dėl kalbos barjero. Tačiau pastebima, kad profesionalus kitataučių, gyvenančių mūsų šalyje, istorijos tyrinėjimas pastaruoju metu labai išsiplėtęs.
„Anksčiau buvo gana nedidelis susidomėjimas, bet per pastarąjį dešimtmetį tyrimai intensyvėja“, – teigia Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius.
Daiva SAVICKIENĖ
