Šiaurės Lietuvoje esantis Joniškis traukia savo paslaptinga dvasia. Nors miestas kasmet keičiasi ir gražėja, istorijos pėdsakų, kviečiančių sekti paskui juos, šiame buvusiame žiemgalių krašte apstu.
Joniškis – buvusios žiemgalių genties miestas, kuriame visais laikais buvo skirtingų religijų ir kultūrų. U. Mikaliūno nuotr.
Miestas iš medžio
Žiemgala, istorinis kraštas, apėmęs dabartines Latvijos ir Lietuvos teritorijas, garsėjo savo kovinga dvasia. Žiemgaliai kryžiuočiams priešinosi ilgiau nei bet kuri kita baltų gentis. Paskutinė užimta ir sudeginta buvo Sidabrės pilis netoli Joniškio. O jis buvęs didžiausias miestas senosios gentinės Žiemgalos lietuviškoje dalyje. Ir dabar čia galima rasti žiemgalių kultūros atspindžių.
Kaip pasakojo Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus muziejininkas Darius Vičas, istorijos šaltiniuose minima, kad miesto ištakos siekia XIII a., kai Sidabrės pilyje gyveno žiemgalių gentis. Tačiau Joniškio miestelio centre rasti palaidojimai liudija, kad čia žmonių gyventa net V–VI a. O miesto vardas kilo nuo Vilniaus vyskupo Jono.
Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus muziejininkas Darius Vičas teigė, kad miesto ištakos siekia XIII a., kai Sidabrės pilyje gyveno žiemgalių gentis, tačiau archeologiniai kasinėjimai parodė, kad čia žmonių būta dar seniau.
Pasakojama, kad 1563 m. vyskupas Jonas lankėsi Šiaulių valsčiaus pakraščiuose ir čia rado gentį, vis dar garbinusią pagoniškuosius dievus. Vyskupas pakrikštijo pagonius, netrukus skyrė žemės ir pinigų bažnyčiai statyti, atsiuntė kleboną.
„Manoma, kad pirmoji Joniškio bažnyčia, kaip ir daugelis to meto statinių, buvo medinė. Netrukus miestas pradėjo augti, plėstis, mat per čia ėjo svarbiausi prekybos keliai. Iki pat XVIII a. Joniškis buvo didesnis miestas net už Šiaulius“, – „Sekundei“ pasakojo D. Vičas.
Klestėjimui pradžią davė Zigmantas III Vaza, 1616 m. Joniškiui suteikdamas Magdeburgo teises ir privilegijas. Tačiau Šiaurės karas, švedų kariuomenės antpuoliai, nuolatiniai gaisrai, maro epidemija nusmukdė miesto ekonomiką.
„Bene vertingiausias mūsų muziejaus eksponatas – seniausias piešinys, kuriame pavaizduotas švedų kariuomenės įsiveržimas į Joniškį. Šį piešinį atrado archeologas Ernestas Vasiliauskas Stokholmo karo muziejaus archyve“, – kalbėjo muziejininkas.
Kad ir stipriai sugriautas, Joniškis labai greitai atsigavo. Augustas III kvietė mieste apsigyventi žydus, nors jiems teisės prekiauti nesuteikė. Tačiau jau po kelių dešimtmečių šis draudimas buvo panaikintas, tik nebuvo galima prekiauti alkoholiu.
Per kelis dešimtmečius žydai sudarė miestelio daugumą. 1812 m. Napoleono armijos leitenantas Julius von Hartvichas Joniškį pavadino Lietuvos miestu, apgyvendintu žydais ir pastatytu iš medžio.
Žydų kultūros palikimas
Spartų žydų bendruomenės augimą rodo ir tai, kad XVIII a. pabaigoje jai buvo leista statyti sinagogą ir paskirtas sklypas kapinėms. Netrukus buvo pradėta Baltosios sinagogos statyba, o dar po kelių dešimtmečių – ir Raudonosios.
„Turima duomenų, kad Baltoji sinagoga buvo statoma ant buvusios miesto rotušės pamatų. Ji turi romantizmo bei klasicizmo bruožų ir tokia vienintelė, išlikusi Lietuvoje, o Raudonoji sinagoga – puošnaus neogotikinio stiliaus. Abi buvo statomos kontrasto principu, bet jos papildo viena kitą“, – sakė D. Vičas.
Rekonstruojant Raudonąją sinagogą pavyko išsaugoti aron kodešą su Dekalogo lentelėmis iš šonų, o stačiakampėje nišoje padaryta vieta Toros ritiniams.
Raudonoji sinagoga dar buvo vadinama žiemine, o Baltoji – vasarine. Pagal žydų tradicijas vyrai žydai meldėsi pirmame aukšte, o moterys ir vaikai – antrame. Raudonosios sinagogos vidų puošė augalų ornamentai ir gėlių girliandos, mat žydų religija draudžia naudoti Dievo ir žmogaus atvaizdus.
Dar ir dabar yra išlikusios kelios interjero detalės ir puošybos elementai, rekonstruoti XX a., kai 1911 m. sinagogą nusiaubė gaisras. Prie sinagogos rytinės sienos stovi ir aron kodešas (skrynia) su Dekalogo lentelėmis iš šonų, o stačiakampėje nišoje padaryta vieta Toros ritiniams saugoti. Kalbama, kad Baltosios sinagogos erdves puošė senųjų muzikos instrumentų vaizdai. „Žydai laikėsi tokių tradicijų, kad jų šventovės turėjo būti statomos viena šalia kitos, pagal metų laikus ar socialinius luomus.
Žydai taip turėjo laikytis tam tikrų draudimų, pavyzdžiui, sinagogos jokiu būdu negalėjo būti aukštesnės nei katalikų bažnyčios, būti tam tikru atstumu nuo kitų religijų šventovių. Sinagogos buvo statomos gyvenamųjų kvartalų gilumoje, kuo toliau nuo centro, geriausia, kad jas užstotų kiti pastatai“, – pasakojo muziejininkas.
Sovietmečiu sinagogos buvo paverstos ūkinės paskirties pastatais, čia veikė katilinė, buvo įkurti butai, sandėlis, mokyklos sporto salė. Pakeitus paskirtį, sinagogų būklė tik blogėjo, kol galiausiai sugriuvo Raudonosios sinagogos stogas ir rytinė siena.
2011 m. Raudonoji sinagoga buvo atstatyta ir rekonstruota, o Baltosios sinagogos rekonstrukcijos darbai dar tebevyksta. Atnaujinus abu pastatus, tikimasi čia organizuoti susitikimus su įdomiais žmonėmis, klasikinės muzikos koncertus, parodas.
Tragiška lemtis
XIX a. pabaigoje didelę Joniškio gyventojų dalį sudarė žydai: pagal 1897 m. surašymo duomenis, jų buvo 2272 iš 4774 Joniškio gyventojų. Tarpukariu Joniškyje gyveno apie 900 žydų, veikė trys sinagogos, Žydų liaudies bankas, pirtis, knygynas „Mendel“, kino teatras „Lira“, 1920 m. įkurta hebrajų mokykla, žydų pradžios mokykla, vaikų darželis ir biblioteka.
XIX a. per Joniškį buvo nutiestas plentas Tilžė–Ryga, tad žydai ir apskritai visas miestas klestėjo. Joniškis garsėjo žemės ūkio gaminiais, linų pluoštu, tabaku, mugėmis, čia suvažiuodavo Lenkijos, Rusijos, Vokietijos pirkliai.
Dar prieš kelerius metus abiejų sinagogų būklė buvo apverktina, tačiau atradus lėšų pavyko šį kultūros objektą išsaugoti ateities kartoms.
„Lemiamas lūžis Joniškio miesto istorijoje buvo Pirmasis pasaulinis karas, kai carinės Rusijos valdžia, žydus įtardama šnipinėjimu, juos trėmė į atokias Rusijos imperijos vietas. Dalis jų po karo taip ir nebegrįžo į Joniškį, todėl žydų bendruomenė gerokai sumažėjo“, – sakė D. Vičas.
Tačiau ir išretėjusi bendruomenė buvo itin aktyvi: ne tik įsitraukė į politinį bei ekonominį gyvenimą, bet ir 1919 m. sukūrė savanorių batalioną, kuris dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę.
Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, žydų persekiojimas ir genocidas atnešė šiai tautai pražūtį. Išlikę duomenų, kad vyrus žydus vokiečiai suvarė į Raudonąją sinagogą, o moteris ir vaikus laikė gete netoli Šiaulių Senosios gatvės. 1941 m. rugpjūčio pabaigoje vyrai žydai buvo sušaudyti netoli Joniškio esančiame Vilkiaušio miške ir užversti žemėmis. Netrukus toks pat likimas ištiko ir moteris, vaikus, senukus. Sunaikinta buvo beveik visa bendruomenė, išsigelbėti pavyko tik nedaugeliui.
„Pokario metais, tiriant žudynių vietą, buvo rasti 978 žmonių palaikai. Dabar žydų bendruomenės nebėra, Joniškyje gyvena tik viena žydų tautybės verslininkė. Tiesa, labai dažnai į Joniškį atvyksta žydų palikuonys iš Amerikos, Pietų Afrikos Respublikos, nes dalis žydų į šias valstybes emigravo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą“, – kalbėjo muziejininkas.
Britų kino legendos šaknys – Joniškyje
Viena garsiausių Joniškio krašto asmenybių – britų kino aktorius Lorencas Harvis. Kai jam buvo penkeri, su šeima emigravo į Pietų Afrikos Respubliką, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Pietų Afrikos kariuomenės artistų brigadoje Egipte ir Italijoje.
Vėliau, laimėjęs stipendiją mokytis Didžiosios Britanijos karališkojoje dramos akademijoje, persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją. Jam teko vaidinti kartu su tokiais garsiais aktoriais kaip Elizabet Teilor, Frenku Sinatra ir kitais.
Joniškyje esantis sinagogų kompleksas – unikalus žydų kultūros palikimas.
„Tai bene vienintelis lietuvių kilmės aktorius, pasiekęs tokių aukštumų kine. Kaip geriausio vaidmens atlikėjas jis 1959 m. buvo nominuotas „Oskarui“ už filmą „Kelias aukštyn“, – Joniškio krašto pasididžiavimą įvardijo D. Vičas. Iš Joniškio kilęs ir kitas žymus žydų tautybės menininkas – skulptorius ir dailininkas Mozė Kotleris, emigravęs į Pietų Afrikos Respubliką.
Nors Joniškio kraštui pavyko išsaugoti vertingiausius žydų kultūros paminklus – sinagogas, tačiau kitų istoriškai reikšmingų daiktų nedaug beliko. Joniškio krašto muziejuje saugoma kelios dešimtys nuotraukų, stalo reikmenų, drabužių, asmeninių daiktų. Vienas vertingiausių eksponatų – jidiš kalba leisto 1883 m. spalio 7 d. laikraščio „Hamelitz“ egzempliorius.
Nors ir bebaigiančios nykti, tačiau vis dar menančios kadaise Joniškyje gausios tautos palikimą nebylios stūkso žydų kapinaitės. Jose išlikę apie šimtas antkapių, seniausias iš jų datuojamas 1823 m., o naujausias – 1939 m.
„Kasmet sulaukiame nemažai Joniškyje gyvenusių žydų palikuonių. Jie ieško savo artimųjų kapų. Todėl rengiamės išleisti knygą, kurioje būtų publikuojami visi antkapių užrašai“, – planus atskleidė muziejininkas.
Šv. Martinjono kultas
Šalia žydų kultūros paminklų ne mažiau įspūdingai atrodo ir Joniškio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Turima duomenų, kad pirmoji mūrinė bažnyčia Joniškyje iškilo 1626 m., vietoj čia buvusios medinės, pastatytos ant kalnelio, kur buvo aukuras. Bažnyčia ne sykį degė, kentėjo nuo kitataučių antpuolių, todėl kaskart ją reikėjo atstatyti. Joniškio bažnyčia pasižymi išskirtiniu puošnumu ir didingumu. Septynios didžiojo altoriaus skulptūros atvežtos net iš Austrijos ir Paryžiaus. Tačiau Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią išgarsino ne jos grožis, o čia ilgai gyvavęs šv. Martinjono kultas, čia saugomi ne tik meninę bei istorinę vertę turinčios šventojo relikvijos, bet ir XVII a. datuojamas jo atvaizdas su aptaisais bei votais.
„Šv. Martinjonas buvo Romos imperijos laikų karys, saugojęs šv. Petrą kalėjime. Kai šv. Petras pakrikštijo Martinjoną, imperatorius Neronas nutarė pastarąjį nukirsdinti. Jau XVII a. šv. Martinjono kultas paplito ir Žemaičių vyskupijoje. Kalbama, kad šv. Martinjono kultas buvo skleidžiamas siekiant stiprinti žmonių tikėjimą, kad nesklistų kitos religijos. Kita vertus, yra ne vienas pasakojimas apie stebuklingus pagijimus“, – tvirtino D. Vičas.
Šv. Martinjono paveikslas ir relikvijos išliko per visus gaisrus ir praūžusias nelaimes, tačiau nukentėjo per Tytuvėnų bažnyčios Sakralinio meno muziejuje kilusį gaisrą, kur tuo metu relikvijos buvo saugomos.
„Labai tikimės, kad relikvijas dar bus galima restauruoti ir jos vėl grįš į bažnyčią“, – vylėsi muziejininkas.
Iki Antrojo pasaulinio karo Joniškyje stovėjo ir evangelikų liuteronų bažnyčia, mat mieste buvo gausi latvių bendruomenė. Tačiau karo metais tuometė valdžia bažnyčią pavertė sandėliu ir galiausiai nugriovė.
U. Mikaliūno nuotr.:
Lina DRANSEIKAITĖ
