Žinau, kai vakare skubi namo genamas rūpesčių ir sužvarbęs nuo darganoto oro, nebenori dar kažkur nuklysti iš kelio, bet nors minutėlei aplankyk mane. Ateik, sušilk, pailsėk. Pučiant rudeniškam vėjui ir, rodos, iki kaulų prasiskverbiant drėgmei, geriausiai kūną ir sielą sušildo humoras. Na, o kai pavargęs grįžti po sunkios darbo dienos, žinau, tau nebesinori skaityti sudėtingų filosofinių veikalų, todėl vieną drėgną ir šaltą rudens vakarą tave pakviečiau į susitikimą su žinoma renginių režisiere, vedėja, aktore bei humoriste Violeta Mičiuliene. Jei ir tu būtum užėjęs, būtum pamatęs, kiek daug tą vakarą buvo pas mane šypsenų, juoko, nuoširdumo. Neužėjai. Nebuvai. Tad nors trumpai tau papasakosiu, ką tą vakarą mačiau, ką girdėjau aš.
Atvykusi viešnia buvo tikras geros nuotaikos ir energijos užtaisas. Ką ten užtaisas, visa bomba! Na, o viskas prasidėjo nuo Violetos pasakojimo apie save: „ Visi žmonės kaip žmonės, viens gimė kaime, kits miestely, o ašen gimio durpyne!“
Violeta Mičiulienė pajuokavo, kad yra gana žinoma žvaigždė, todėl bibliotekoje ir sulaukė daug gerbėjų. Humoristė ironizavo, kad visi nori pamatyti ją GYVĄ, o ji anapilin dar greit keliauti ir nežadanti…
Mačiau, kaip juoko ašaros kapsėjo ant kelių ne vienam Violetos gerbėjui. Žinau, kad viena ar kita papasakota istorija priminė panašų išgyvenimą, panašią istoriją ar nuotykį dažnam vakaro svečiui. Dažnam teko patirti, išgyventi panašius sopulius, skaudulius ar juokingas situacijas.
Pati aktorė teigė, kad turi tik vieną kompleksą – kad neturi jokių kompleksų. Geriausias būdas apsisaugoti nuo patyčių, anot viešnios, sugebėti pačiam iš savęs pasijuokti: „ Kai kokiam baliuj tarp nepažįstamų žmonių atsirasdavau, iš pirmą rozą puldavau prisistatyt, ka stora, ka žema – pati žinau, ir jei turit pasakyt ką nors naujo, tai sakykit, o jei ne, ti tylėkit amžiam…“
Ir taip be galo nuoširdus, šiltas vakaras praėjo nepastebimai. O Violeta vis pasakojo ir pasakojo apie rimtus ir nerimtus savo išgyvenimus viską apgobdama juoko šydu. Apie keliones, dietas, vyrus, marčias, vaikus ir net šamanus.
O kur dar pasakojimai apie patirtį televizijoje, Stefutės personažo nuotykius, darbą Subačiaus kultūros centre, gyvenimą savo miestely, kasdienius ir nekasdienius buities darbus. Vakaro viešnia sugriovė turbūt ne vieno apie ją susikurtą stereotipą: juk dažnam ji asocijuojasi su Stefute, paprasta kaimo bobele, neišprususia, nemokyta, tačiau „Stefutė“ naudojasi feisbuku, išmaniuoju telefonu, yra apkeliavusi be galo daug egzotiškų kraštų, rašo nedidelius esė ir mintyse jau brandina kuo rimčiausią knygą!
„Vis dažniau pagaunu save gyvenančią pagal babos gyvenimo tiesas. Viskas, kas nutinka – kvaila, bloga ar gera, yra, kaip sakydavo mano bobulytė, Dievui un garbės… Paleisk nuo širdies, neprisirišk, džiaukis, eik lengvu žingsneliu per gyvenimą“, – savo laimingo gyvenimo receptu su Smėlynės bibliotekoje gausiai susirinkusiais skaitytojais dalinosi V. Mičiulienė.
Smėlynės bibliotekos vardu Valda Zakarevičienė
