Daugelis dvarų Lietuvoje tyliai baigia sunykti, tik vienetai jų prikeliami antram gyvenimui. Viena tokių – Žagarės dvarvietė, vietos kultūros lopšys, žavinti nuostabiai baltais rūmais, įspūdingu parku ir seniausiu visoje Lietuvoje žirgynu.
Iš tolo baltuojantys Žagarės dvaro rūmai netrukus taps nauju Šiaurės Vakarų Lietuvos traukos centru. U. Mikaliūno nuotr.
Angliškos dvasios dvelksmas
Ruduo pats tinkamiausias metas kelionėms po gražiausius Lietuvos dvarus. Vėjyje besidraikantys voratinkliai, po kojomis čežantys spalvoti lapai, rūke paslaptingai paskendę dvaro rūmai tarsi nukelia šimtmečiu atgal, kai parko takeliais vaikštinėdavo dailiai išsipusčiusios panelės, o vakarais iš rūmų menės sklisdavo įstabūs klavesino garsai ir poros sukdavosi valso žingsniu.
Vos kilometras nuo Latvijos sienos esančios Žagarės dvaro rūmai, ilgą laiką keliavę iš vienų į kitas rankas, šiemet buvo prikelti antram gyvenimui. Netrukus atgis ne tik šimtmečių paslaptis saugojusios dvaro sienos, bet ir unikali šios dvarvietės dvasia: čia bus rengiami kultūros vakarai, muzikos festivaliai, koncertai, parodos. Žagarės dvaro rūmai taps atviri visuomenei.
Kaip pasakojo Žagarės regioninio parko rekreacijos vadybininkė Modesta Bielskienė, kada pastatyti Žagarės, dar kitaip vadinami Naryškino dvaro rūmai, nėra aišku. Žinoma tik tai, kad XVIII a. pab., kada Rusijos carienei Jakaterinai II atiteko visa Šiaulių apskritis, tarp jų ir Žagarė, ji Žagarės dvarą padovanojusi savo favoritui Platonui Zubovui. 1836 m. dvaro dokumentuose randama, kad dvaro pastatas buvo medinis, iš eglinių tašytų rąstų, akmeniniais pamatais, o stogas dengtas šiaudais.
Dvaro rūmų kompleksą sudaro apie dvidešimt pastatų, primenančių angliško stiliaus kotedžus, kurie traukia akį savo lengvumu ir grakštumu.
„1858 m. dvaro rūmus nusipirko Dmitrijus Naryškinas ir nepraėjus nė dešimtmečiui buvo pastatyti mūriniai dviejų aukštų su dviem fligeliais rūmai, kuriuos supo vaisių sodas, bei mūrinis namas su oranžerija. Nors ne kartą nukentėjęs, bet dvaras išliko iki mūsų dienų“, – „Sekundei“ pasakojo M. Bielskienė.
Dvaro rūmai pribloškia savo didybe: juose buvo per aštuoniasdešimt kambarių, kuriuos puošė baltos koklinės krosnys su karnizais bei židiniai. Naryškinų valdymo laikotarpiu pietinėje, saulėtoje pusėje pirmame aukšte buvo svetainė, valgomasis, biliardinė, o šiaurinėje pusėje įvairios pagalbinės patalpos.
Antrajame mansardos tipo aukšte buvo įrengti miegamieji kambariai: pietinėje pusėje svečių, o šiaurinėje – vadinamieji medžioklės kambariai. Iš svetainės buvo galima išeiti į terasą, kurią puošė didžiulės vazos su gėlėmis ir antikinės skulptūros. O paradinio įėjimo sienas – didelis Naryškinų šeimos herbas.
„Naryškinų šeima didžiąją dalį laiko praleisdavo Anglijoje, tad dvaras buvo daugiau kaip jų vasaros rezidencija. Vasarą čia buvo organizuojamos medžioklės, įvairūs renginiai, net naujametiniai vakarai dvaro darbininkų vaikams. Sakoma, kad rūmai buvo išties puošnūs ir prabangūs, todėl vietinių net vadinami pilimi. Net indų komplektai buvo puošti šeimos herbu“, – kalbėjo M. Bielskienė.
Dvarvietės pasididžiavimas – parkas
U formos dvaro rūmus supa maždaug 70 ha ploto angliškas peizažinis parkas. Jis buvo rekonstruotas ir išplėstas pagal žymaus dendrologo Georgo Frydricho Ferdinando Kuphalto parengtą projektą. Botanikas, jaunystės metais išvažinėjęs visą Rusijos imperiją ir kruopščiai išstudijavęs įvairiausių klimatinių zonų miškus bei parkus, susipažinęs su pasauline dendrologijos patirtimi ir literatūra, projektavo gamtinius parkus.
Žagarės dvaro parkas yra vienintelis toks landšaftinis parkas, pasodintas lygumoje ir be vandens telkinių.
Žagarės parkui jis parinko apie 200 įvairiausių želdinių, daugiausia atvežtinių ir savaime augančių medžių. Augalijos įvairove Žagarės parkas nusileido tik Palangos parkui. Beje, tai vienintelis toks landšaftinis parkas, pasodintas lygumoje ir be vandens telkinių. Daugiau kaip 100 rūšių augalai auga ir dabar.
„Senoji parko dalis iki kelio buvo pasodinta dar Zubovų laikotarpiu, jau vėliau, kai sodyba priklausė Naryškinams, parkas buvo pertvarkytas, o XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais anapus kelio pasodinta kita parko dalis. Sakoma, kad parkas buvo pasodintas taip, kad iš paukščio skrydžio buvo galima įžvelgti Naryškino šeimos herbo kontūrus. Jį juosė akmeninė tvora ir palikti tik trys įėjimai, prie kurių stovėjo sargų nameliai. Dabar belikę tik tvoros likučiai. Per vėtras ir uraganus buvo išversta nemažai medžių, tad parkas gerokai pakito“, – pasakojo M. Bielskienė.
Po Pirmojo pasaulinio karo Žagarės dvarui likus be šeimininkų, parko nepajėgta tinkamai prižiūrėti. 1924 m. dalis Žagarės parko perėjo miesto žinion ir palaipsniui tapo miesto parku. Ilgą laiką visuomenei neprieinamas dvaro parkas dabar yra tapęs Žagarės miestelio pasididžiavimu. Pavaikštinėti senų medžių alėjomis traukia ne tik įsimylėjėliai. Žagarės regioninio parko darbuotojai viliasi, kad greitu laiku pavyks gauti finansavimą, parką atgaivinti ir paversti dar viena traukos vieta. Nepaisant įvairių negandų, Žagarės dvaro parkas yra vienas didžiausių ir įdomiausių Lietuvoje.
„Iš senų išlikusių nuotraukų matyti, kad tai buvo išties nuostabaus grožio vieta su nepriekaištingai tvarkomais gėlynais, fontanais ir skulptūromis. Tikimės, kad anksčiau ar vėliau pavyks atkurti šio gamtos kampelio grožį“, – vylėsi M. Bielskienė.
Seniausias Baltijos šalyse žirgynas
Unikaliame parke, be angliškų rezidencinių rūmų, galima rasti ir dvi dešimtis kitų pastatų: trys sargų nameliai, gyvulių šėriko, arklininko, aludario, sodininko namai, pieninė, ledainė, malūnas ir kiti pastatai, labiau primenantys angliškus kotedžus nei lietuviškas trobas.
Bene vertingiausias dvaro sodybos statinys – žirgyno, maniežo ir ratinės kompleksas, pastatytas tuo pat metu, kai buvo plečiamas parkas. Pastatai statyti iš tašytų akmenų, sienos – iš raudonų plytų, o stogas dengtas kalnų šiferio plokštelėmis.
Grafo Naryškino laikais arklidės buvo ypač prašmatnios: moderniais įrenginiais, atvežtais iš Anglijos, mūriniais gardais arkliams ir grindimis iš keraminių plytelių bei betono. Ir dabar iš patvaraus klinkerio plytų sudėtos grindys neprarado savo išvaizdos.
Žagarės žirgynas yra vienas seniausių ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Ir dabar dar išlikęs autentiškas keraminių plytelių grindinys bei Londone gaminti lieto ketaus sraigtiniai laiptai, gardų tvorelės ir emaliuoti arklių šėrimo loveliai.
Arklidės vidaus sienos buvo išklotos melsvomis glazūruotomis plytelėmis. Tebėra ir pirminė vandentiekio bei kanalizacijos įranga, o balninės patalpas puošia lieto ketaus sraigtiniai laiptai, taip pat atvežti iš Anglijos. Beje, gardų tvorelės ir emaliuoti arklių šėrimo loveliai pagaminti 1870 m. Londone, garsiojoje „Iron Works“ gamykloje.
Prie arklidžių buvo įrengtas ir didžiulis, maždaug 70 metrų ilgio maniežas su angliško tipo apšiltinta stogo konstrukcija. Jame prie pat įėjimo buvo išdėstytos tribūnos žiūrovams, tarp jų ir Naryškino šeimos ložė. O ratinės pastatas pribloškia savo aristokratiška išvaizda: net penkeri vartai ir į viršų šaunantis bokštelis smailiu stogeliu sukuria prabangos įvaizdį. Tiesa, per karą žirgynas stipriai nukentėjo, buvo visiškai sugriautas stogas, tačiau vėliau buvo atstatytas, išsaugojant neogotikos stiliaus elementus.
„Jau nuo žirgyno pastatymo pradžios čia vykdavo žirgų parodos, dailiojo jojimo ir žirgų varžybos. Ši tradicija nenutrūko iki šiol. Nors žirgynas dabar privačiose rankose, tradicijos ir toliau puoselėjamos. Čia auginama keli šimtai Hanoverio veislės žirgų. Žirgynas yra tapęs savotiška Žagarės vizitine kortele“, – sakė Žagarės regioninio parko rekreacijos vadybininkė.
Beje, Naryškinų šeimai reikėtų padėkoti ir už Lietuvos miškuose lakstančius tauriuosius elnius. Būdamas aistringas medžiotojas, D. Naryškinas turėjo gana gausų medžioklės ūkį ir net savo elnyną. Tuo metu elniai Lietuvoje buvo benykstanti rūšis. Pirmojo pasaulinio karo metu iš aptvarų pabėgę žvėrys paplito po visą Lietuvą, ypač daug jų suskaičiuojama rytinėje Lietuvos dalyje.
Anglų kultūros pėdsakais
Daugelis dvarui priklausiusių pastatų dabar turi naujus šeimininkus, deja, ne visi jų prižiūri istorinę ir architektūrinę vertę turinčius statinius. Įdomu tai, kad visi ansamblio pastatai nukreipti pietvakarių – šiaurės rytų ir šiaurės vakarų – pietryčių kryptimis, išskyrus sodininko namą. Visi statiniai džiugina akį grožiu, lengvumu, kokybe, išdėstymu, atrodo, kad vaikštai ne Žagarėje, o nedideliame Anglijos miestelyje.
Manoma, kad olandiškas „kepurinis“ vėjo malūnas, mūrytas iš lauko akmenų, yra pats seniausias Lietuvoje.
„Gaila, kad nebėra vientiso komplekso, nors išliko praktiškai visi pastatai. Didžioji dalis pastatų turi privačius savininkus, vieni pastatus naudoja kaip gyvenamąsias patalpas, kiti, kad ir kaip gaila, juos apleido“, – kalbėjo M. Bielskienė.
Iš viso komplekso iki šių dienų neišliko tik Šv. Georgijaus cerkvė. Turimais duomenimis, ji stovėjusi pietvakarinėje dvaro sodybos dalyje. Buvo žinoma, kad Naryškinai nebuvo katalikai, todėl pagal specialų užsakymą buvo pastatyta cerkvė. Kad ji iš tiesų stovėjo, liudija ir rasta moneta su cerkvės herbu.
Dar viena Žagarės dvaro ansamblio architektūrinė vertybė – olandiškas „kepurinis“ vėjo malūnas, mūrytas iš lauko akmenų. Turima duomenų, kad tai pats seniausias ne tik Žagarės dvarvietės pastatas, bet ir pats seniausias malūnas Lietuvoje. Jis minimas nuo 1780 m. ir veikė iki 1914 m. XX a. viduryje buvo apgriautas: stovėjo be stogo, sparnų, vidaus įrenginių, vėliau buvo rekonstruotas. Deja, dabar vėl baigia sunykti.
Dvarvietėje buvo ir vandens malūnas, įrengtas prie pat užtvankos. Jis gamino elektrą visam Žagarės miesteliui. Dabar buvusiame malūne įrengti butai.
Atgims tarsi feniksas
Pirmasis pasaulinis karas savo leteną uždėjo ir ant Žagarės miestelio. Pirmaisiais jo metais rūmai buvo gana stipriai apgadinti, o čia šeimininkavę vokiečiai išsivežė daug istorinių vertybių ir dvaro gėrybių. Tarpukariu dvaro žemės buvo išdalytos savanoriams ir dvaro darbininkams. Patys Naryškinai išvyko į Angliją. Jie savo atžalų neturėjo, tad iki pat Antrojo pasaulinio karo dvaro rūmus valdė jų įgaliotinis.
Po rekonstrukcijos buvo išsaugota tai, kas autentiška, o kas laiko ir žmogaus buvo sunaikinta, atkurta pagal senas nuotraukas ir išlikusius dokumentus.
„Netrukus dvare buvo įkurta vidurinė mokykla, vėliau karo remonto bazė, internatinės mokyklos bendrabutis, senelių namai, o nuo 2011 m. perduoti Žagarės regioniniam parkui. Per karą dvaras nukentėjo, nepaisant visko, pastatas išliko iki mūsų dienų. Aišku, dėl nuolatinės paskirties keitimo viduje neliko jokios autentikos, tačiau tikimės, kad po rekonstrukcijos jis atgaus savo dvasią, jau šiemet čia duris turėtų atverti Regioninio parko lankytojų centras“, – kalbėjo M. Bielskienė.
Rekonstrukcijos metu buvo išsaugotos autentiškos detalės, o kas laiko ir žmogaus buvo sunaikinta, atkurta pagal senas nuotraukas, išlikusius dokumentus. Taip dvaro rūmų terasoje vėl atsirado gėlių vazonai ir antikinės skulptūros, apskritas baseinėlis su fontanu. O sutvarkius ir peizažinį angliško stiliaus parką, neabejotinai Žagarė taps itin patraukli turistams.
Lina DRANSEIKAITĖ
