Įvairių būna kelių: duobėtų, vingiuotų, per smėlį, per molį. Yra ir negyvo asfalto pluta padengtų. Bet pats mieliausias nuo tavo namo slenksčio per kiemą, per sodą, per pievą. Jis toks artimas žemei, toks šiltas. Tik nežinia, kas jį sušildė – ar saulė, ar mūsų basos kojos. Nepakartojamas tas takelis, amžinas jo gyvenimas gamtoje. Tokie įvairūs keliai atveda į „Kaubariškio“ sodininkų bendriją.
Sodininkai prie paaugusio ąžuoliuko, kurį pasodino 30-ojo bendrijos gimtadienio proga. J. Vaidilos nuotr.
Tarybiniais metais būsimiems sodininkams žemė buvo skiriama pati prasčiausia, pelkėta, nederlinga, apaugusi krūmynais. 1979 m. seno miško apsuptyje sklypelius gavo švietimo ir įvairių įmonių darbuotojai. Apie 25-erius metus „Kaubariškio“ sodininkams vadovavo dabar jau anapus išėjęs Jonas Lesevičius. Jo dėka pastatytas erdvus administracinis pastatas. Jį supa mažas žemės rojus, sukurtas žmonių.
Šalia – neatskiriamas lietuvio palydovas kryžius, sumeistrautas Viktoro Mažylio. Šis medinis, gėlėmis apsodintas kryžius tarsi laimina visus darbus.
Dviejų aukštų administracinis pastatas statytas bendrijos narių lėšomis. Jame yra puikiai įrengta didelė salė, o jos sienas puošia sodininkų dovanoti paveikslai, stendas su nuotraukomis, pasakojančiomis apie įvairius renginius ir darbus.
Gausiai susirinkusiems sodininkams šv. Mišias už gyvuosius ir mirusiuosius aukojo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kunigas Saulius Černiauskas. Jam talkino bažnyčios choro dalyviai, vadovaujami Antano Aleksandravičiaus.
Kunigas Saulius džiaugėsi, kad bendrijos nariai draugiški, stengiasi būti kartu ir džiaugsme, ir varge. Didelė laimė turėti gerą kaimyną, nes dabar jaučiamas žmonių susvetimėjimas, nepakantumas. Giminės toli, o kaimynas – šalia, vos už kelių metrų. Pasigailėk, Viešpatie, savo žmonių, o tu, žmogau, mylėk taip, lyg niekas tavęs nebūtų įskaudinęs, gyvenk taip, lyg žemėje būtų rojus, dirbk taip, lyg atrodytų, kad tau pinigai nereikalingi.
Nuo 2007 metų „Kaubariškio“ sodininkų bendrijai vadovauja Eugenija Kepenienė. Ji tarsi bendrijos stuburas, į kurį remiasi visa ūkinė ir finansinė veikla. Myli ir gerbia sodininkai savo pirmininkę.
Už daugelį senbuvių ji jaunesnė, bet tvirtesnė, atkaklesnė. Jai vis norisi padaryti dar gražiau, dar geriau, prasmingiau. Manau, kad E. Kepenienė nebūtų laiminga, jei negalėtų kitiems dalinti savo širdies gerumo.
Bendrijos pirmininkė džiaugėsi, kad liūno vietoje išaugo sodai, gėlynai, namai, kad vis daugiau atsiranda jaunų žmonių, norinčių čia dirbti ir gyventi.
35-ojo „Kaubariškio“ gimtadienio proga ponia Eugenija padėkojo visiems bendrijos nariams už darbštumą. Jų rankomis viduryje tvenkinio supilta sala, o ją su krantu jungia romantiškas tiltelis. Suoleliai gundo prisėsti ir pasvajoti. Įvairiems darbams daug laiko ir jėgų skyrė Janina Abromavičienė, Juozas Vaidila, S. ir A. Kubiliai, A. Repšienė, V. Vielius, A. Morkūnienė, J. Morkūnas.
Visi apžiūrėjo paaugusį ąžuoliuką, kurį pasodino pasodino 30-ojo sodininkų bendrijos gimtadienio proga. Galbūt šis ąžuoliukas būsimoms kartoms žadins meilę gamtai ir tėvynei.
Džiugu, kad „Kaubariškio“ bendrijos sodininkai ne tik darniai dirbo, bet ir smagiai grojo, šoko, dainavo, o ant stalų puikavosi pačių išaugintos gėrybės ir sumanių šeimininkių nuostabios vaišės.
Aldona Juškauskienė
