Prieš keturiasdešimt metų J. Miltinio dramos teatre pastatytas K. Sajos spektaklis „Devynbėdžiai“ sukėlė tikrą audrą teatro pasaulyje. Per keturis dešimtmečius niekas taip ir neišdrįso pakartoti tos šlovės. Tačiau jau kitą savaitę panevėžiečių laukia staigmena – jaunieji J. Miltinio dramos teatro aktoriai ryžosi atgaivinti legendinį miuziklą.
J. Miltinio dramos teatras seniai nematė tiek jaunatviško šurmulio, juoko, judesio. Teatre neliko vietos, kur jaunieji aktoriai nerepetuotų, nešoktų ir nedainuotų. U. Mikaliūno nuotr.
Atgimė po keturių dešimtmečių
Nuo vasaros J. Miltinio dramos teatre netyla dainos, šokiai ir nuolatinis bruzdesys. Ne, kultūros Meka nepakeitė savo pagrindinės funkcijos. Į Panevėžį sugrįžo jaunimas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursiai ruošiasi nustebinti teatro mylėtojus ir parodyti, kad jaunoji karta niekuo nenusileidžia savo vietą po saule ir šlovę jau užsitarnavusiems teatro senbuviams. Aštuoniolika jaunųjų kūrėjų, kupinų entuziazmo, maksimalizmo, ambicijų, ryžosi atgaivinti legendinį K. Sajos literatūrinį šedevrą „Devynbėdžiai“.
„Devynbėdžių“ jaunasis režisierius Marius Meilūnas sako, jog tai, kad jie visi pakviesti į Panevėžio teatrą, buvo staigmena. Tai buvo netikėta, nes jų kursas nebuvo renkamas specialiai kuriam nors teatrui, tačiau kartu džiugu, nes dažnai baigus akademiją gabūs žmonės išeina į niekur, o čia visam kursui pasiūlė statyti spektaklį.
„J. Miltinio dramos teatro vadovas Romualdas Vikšraitis visus trejus metus sekė mūsų darbus, dalyvavo egzaminuose, matė mūsų galimybes. Sulaukėme pasiūlymo atgaivinti J. Miltinio dramos teatrą, tad nuo vasaros visi esame čia“, – trumpai savo atsiradimo istoriją teatre nupasakojo M. Meilūnas.
„Devynbėdžiai“ nebus jo, kaip režisieriaus, debiutas. Kartu su kurso draugais jis jau yra pastatęs M. Meterlinko „Nekviestąją viešnią“, kurią Panevėžio publika turėtų išvysti dar šiais metais. Tačiau tokio masto ir sudėtingumo darbas pirmasis.
Jame susilies šokis, muzika, dramatiškos bei komiškos situacijos, ryškūs personažai. Be to, miuziklas „Devynbėdžiai“ yra tarptautinis projektas. Jauniesiems aktoriams, vadovaujamiems Veltos ir Vytauto Anužių, padeda žymus Panevėžio džiazmenas Rimantas Bagdonas, o choreografiją, scenografiją bei kostiumus kuria menininkai iš Latvijos.
„Tai bus pirmasis darbas, kuriuo prisistatysime Panevėžiui. „Devynbėdžiai“ pasirinkti neatsitiktinai: labai daug aplinkybių vedė link to kūrinio: tiek K. Sajos gimimo, tiek G. Kuprevičiaus muzikinės karjeros, tiek „Devynbėdžių“ 40-ies metų jubiliejus“, – „Sekundei“ teigė M. Meilūnas.
Yra ir kitų gražių sutapimų: jaunųjų miltinukų kurso vadovas V. Anužis mokėsi J. Miltinio dramos teatro studijoje, dabar į šio teatro glėbį atiduoda savo išugdytus būsimus aktorius. O V. Anužienė, kurios šaknys Latvijoje, savotiškai Panevėžį sujungė su Lietuvos kaimyne.
Nesenstanti klasika
„Devynbėdžiai“, rampų šviesą išvydę prieš keturis dešimtmečius, ir dabar neprarado savo aktualumo. Režisieriaus M. Meilūno teigimu, „Devynbėdžiuose“ užkoduotos esminės, pasikartojančios archetipinės žmogaus gyvenimo situacijos, todėl šis K. Sajos kūrinys įtaigiai suskamba ir prabėgus keturiems dešimtmečiams.
Kas nutinka, kai staiga sunaikiname šimtametes tradicijas? Ar verta materialinę gerovę iškelti virš dvasinių vertybių? – šie klausimai aktualūs ir šiandien, Lietuvai susiduriant su globalizacija, materializmu ir augančia vartojimo kultūra. Jauniesiems aktoriams savotiškas atradimas buvo ir pats „Devynbėdžių“ autorius K. Saja.
„Manau, kad šiandien šis kūrinys kaip niekad aktualus. Prieš imdamasis „Devynbėdžių“ norėjau tarsi patikrinti, ar tai buvo tik tam tikras laikinas blyksnis, ar vis dėlto tai klasikinis chrestomatinis kūrinys, aktualus prie visų santvarkų. Supratau, kad „Devynbėdžiai“ – universalus kūrinys. Nežinau, kaip žiūrovai įvertins mūsų darbą, bet mes labai daug diskutavome apie augančio vartotojiškumo, globalizacijos fone atsidūrusias amžinąsias vertybes, apie tai, kad negalima jų paaukoti vardan materialinės gerovės, nes tada įvyksta katastrofa visomis prasmėmis“, – kalbėjo M. Meilūnas.
Dar vienas netikėtas atradimas buvo užkoduotas vienoje jausmingiausių „Devynbėdžių“ dainų „Skriski, skriski Lietuvėlėn“. Nors kūrinys parašytas prieš keturis dešimtmečius, jau tada buvo kalbama apie emigracijos skaudulius.
Pagrindinis „Devynbėdžių“ herojus, turėdamas visas galimybes išvažiuoti, padaryti tarptautinę karjerą, tapti visų vertinamu ir garbinamu muzikantu, pasilieka Devynbėdžiuose, ramiame kaimelyje. Lietuvoje lieka dėl atsakomybės ir meilės savo kraštui, o ne dėl naudos.
„Emigracijos tema dabar labai aktuali, nes praktiškai kiekvienas jaunas žmogus susiduria su dilema – likti Lietuvoje ar emigruoti. Patys buvome nustebę, kad atradome tiek daug naujų minčių. Tikiu, kad dar po keturiasdešimties metų kažkas sugebės atrasti ir pasižiūrėti į šį kūrinį visai nauju žvilgsniu“, – mano M. Meilūnas.
Tapo šeima
Jaunieji talentai prisipažino, kad atvykę iš sostinės Panevėžyje jautėsi kiek suvaržyti. Nors tikrų vilniečių vos keli, dauguma studentų iš įvairiausių Lietuvos miestų ir miestelių, bet per kelerius metus jie įprato prie sostinės šurmulio ir tiesiog gerte gėrė visą jos kultūrinį gyvenimą. Kita vertus, dabar daugiau laiko lieka kūrybai.
„Patekus į tam tikrą vakuumą gali išsigelbėti nuo tam tikrų Vilniaus pagundų ir nuodėmių ir visą savo dėmesį sutelkti tik į kūrybą. Pradedi gyventi tikslingai, kryptingai, be jokių pašalinių dalykų. Kita vertus, šiuolaikiniame pasaulyje visai nesvarbu, kur gyveni. Svarbu tik tai, ką darai ir ko nori. Juk ir J. Miltinis plyname lauke įkūrė teatrą ir dar kokį“, – šypsosi Aistė Diržiūtė, „Devynbėdžiuose“ vaidinanti motiną Žemgulienę.
Tiesa, kol kas jaunieji teatralai negalvoja, kas bus toliau, ar liks Panevėžyje ilgesniam laikui, ar grįš į sostinę. Kad ir kur juos nuves likimas, labiausiai norėtų tuo keliu eiti visi kartu, mat per tuos metus taip visi susigyveno, kad tapo kaip tikra šeima.
„Neskubėkime gyventi, kol kas palaukime metus ir pasižiūrėkime, kaip mums seksis, o tada matysime, ar kelsime sparnus, ar liksime čia. Norėtume teatre likti visas kursas, nes labai susigyvenome, visiems gerai sekasi dirbti“, – sakė iš Panevėžio kilusi Akvilė Vitkūnaitė.
Energijos nestokojantys jaunuoliai nuo ankstaus ryto iki išnaktų repetuoja teatre, tačiau randa laiko ir kitoms veikloms. Panevėžiečiai jų muzikalų pasirodymą kartu su džiazo virtuozu Rimantu Bagdonu jau galėjo pamatyti ne viename miesto renginyje.
„Realiai dirbame tik teatre ir šiuo metu esame susikoncentravę ties „Devynbėdžiais“. Tačiau stengiamės kaip teatro atstovai dalyvauti ir miesto renginiuose. Tai savotiškas mūsų reklaminis kvietimas, nes ne visi žino, kokia premjera laukia J. Miltinio dramos teatre“, – šypsosi M. Meilūnas.
Atrado muzikinį talentą
Tiesa, kad visi itin balsingi ir muzikalūs, atradimas buvo ir patiems aktoriams. Kaip juokavo teatralai, dar antrame kurse vadovai padejavo, kad jų surinktas kursas – bebalsiai, tad buvo maloniai nustebę, kai vos per pusmetį jaunimas pranoko visus lūkesčius.
„Panevėžys privertė mus atrasti dar ir vokalinius talentus. J. Miltinio siela leido uždainuoti“, – juokavo jaunieji J. Miltinio dramos teatro talentai.
Iš Panevėžio kilusi A. Vitkūnaitė teigė, kad aktorystės meistriškumo besimokantieji turi būti universalūs.
„Mes neturime kito pasirinkimo, negalime sakyti, kad kažko negalime. Čia net negali būti negalime, jeigu reikia, ir darome“, – sakė mergina.
Liaupsių artistiškiems, muzikaliems ir itin plastiškiems jauniesiems teatro talentams negailėjo ir choreografijos ir šokio paslapčių juos mokantis latvių choreografas Albertas Kivleniekas. Jo teigimu, jaunieji miltinukai turi itin gerus pradmenis ir, svarbiausia, siekia maksimalių rezultatų.
„Jie atėjo pasiruošę ir žinodami, ko nori ir ko reikia geram miuziklui. Be galo organiški ir nesunkiai gebantys įsijausti į vaidmenį. Man belieka juos tik nukreipti reikiama linkme. Labai džiaugiuosi, kad šis kursas dirbs Panevėžyje, ir tikiu, kad jis gali atgaivinti šio legendinio teatro dvasią“, – pagyrų savo mokiniams negailėjo žymus choreografas iš Latvijos.
Jam pritarė ir scenografas Ivaras Novikas. Menininko nuomone, ši karta gerokai skiriasi nuo savo tėvų ar senelių. Ji tiesiog kitokia, jeigu režisierius sugebės išnaudoti jos potencialą, rezultatas bus daugiau negu puikus.
„Fiziškai tai labai stiprūs jaunuoliai, pamatytumėte, ką jie išdarinėja scenoje. Jie savotiškai peraugo savo tėvų aktorių kartą. Drąsiai galima sakyti, kad tai indigo vaikai. O kaip komanda jie dirba kaip šveicariškas laikrodis“, – juokavo I. Novikas.
Jaunieji J. Miltinio teatro talentai prižadėjo, kad „Devynbėdžiai“ nebus pirmoji ir vienintelė jų premjera Panevėžyje: šiais metais panevėžiečiai galės išvysti M. Meterlinko „Nekviestąją viešnią“, o kitąmet ir D. Gyzelmano „Poną Kolpertą“ bei F. Dostojevskio „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“.
„Tik jaunatviškas maksimalizmas nėra gerai, o vien patirtis per daug konservatyvu, todėl labai tikimės, kad šiame teatre bus nutiestas labai gražus tiltas tarp kartų. Labai laukiame palaikymo ir kritikos iš vyresnių šio teatro aktorių, norime, kad užsimegztų gražus ryšys ir su teatro senbuviais, ir su čia ateinančiais žiūrovais“, – sakė jaunieji miltinukai.
Lina DRANSEIKAITĖ
