Iš reklamų rėkte rėkia gražūs, protingi, liekni ir turtingi, o „Saulėtekio“ progimnazijoje apdovanojamas Kuklumas.
Kai pernai didžiosios „Saulės“ apdovanojimą gavo penktokas, tiesą sakant, nustebau. Kuo gi jis pranašesnis už mokinius, aštuonerius metus gerinusius savo mokslo pasiekimus, garsinusius mokyklos vardą? Apdovanojimas suintrigavo. Panorau susipažinti su tuo vaiku.
Dar tik spalio pradžia, o Simonas Melaika vėl atkreipė mano dėmesį. Jis, dabar jau šeštokas, rengėsi dalyvauti televizijos žaidimo „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ finale. Prieš išvykstant į Vilnių, nebespėjau paimti interviu, mokinukas buvo užsiėmęs. Susėdom pasišnekėti po kelių dienų.
Tiesaus žvilgsnio, skvarbių akių berniukas nesišypsojo, buvo labai dėmesingas ir šiek tiek sutrikęs, kai sužinojo, kad apie jį ketinu rašyti straipsnį. Pokalbį pradėjome nuo „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“. Sužinojau, kad Simonas jau antrąkart dalyvavo, bet ir penktoje, ir šeštoje klasėse į finalą nepateko. Šįkart atsakė į visus klausimus, išskyrus du. Skaudu – pamaniau – juk trūko tik vieno žingsnelio.
Tačiau pašnekovas nustebino optimizmu – iki dvyliktos klasės laiko yra, dar suspėsiąs nuskinti televizijos žaidimo laurus. Smagiausia, kad ir auklėtoja, ir bendraklasiai – tikri draugai: skatino dalyvauti, palaikė, kartu džiaugėsi. O ir atsakinėjant į klausimus pritrūko gal ne žinių, o pasisekimo. Palinkėjau ir pasidžiaugiau: nesėkmė ne stabdo, o skatina greičiau žingsniuoti į priekį.
Žinojau, kad Simonas skaityti išmoko būdamas penkerių, nuo pirmos klasės gauna puikius žinių, gebėjimų įvertinimus. Norėjosi pokalbį tęsti linksma nata, todėl paklausiau, kaip pavyksta „prisivilioti“ dešimtukus.
„Mokausi kaip ir visi. Niekuo neišsiskiriu, – kuklumu stebino Simonas. – Labai patinka matematika, anglų kalba, geografija. Man viskas įdomu.“ Nutilo. Paskui pasidžiaugė, kad jo mokytojai labai draugiški, padedantys – jei ko nesupranti, aiškina, negailėdami savo laiko. Už tai juos mokinukas gerbia.
Antrojo klausimo atsakymas panašus į pirmojo: žmonės, esantys šalia Simono, yra svarbūs, o jis tik džiaugiasi dėl draugystės, dėl pagarbos. Jis nepaminėjo, kad yra užėmęs Panevėžio miesto matematikos olimpiadoje 1-ąją vietą, „ Saulėtekio“ kalbų viktorinoje – taip pat 1-ąją, mokyklos „Raštingiausio mokinio 2014“ konkurse – 2-ąją vietą (pirmoji atiteko jo sesei dvynei Augustei).
Koks gi mano kukliojo pašnekovo laisvalaikis, kokie pomėgiai? Tikėjausi trumpo atsakymo. Kaži, ar daug gali likti laiko po pamokų ruošimo dešimtukininkui? Klydau.
Simonas gyvai ėmė pasakoti, kad labai mėgsta krepšinį (lanko sporto klubą), skaito knygas apie keliones, nuotykinę literatūrą, anksčiau ne vienus metus šoko „Pynimėlyje“… Vasarą daug maudosi Lėvenyje, su kaimynais žvejoja (kuojos – dažniausias laimikis).
Kai per atostogas į svečius atvyksta Simono senelis fizikas, berniukas su juo mokosi matematikos. Pasitikslinu, ar vasarą tikrai mokosi, gal tik pasišnekučiuoja apie tą sunkųjį mokslą. Simono atsakymas džiugus: jam labai patinka matematika, o senelis – ypatingas žmogus, su juo viską gera daryti.
Berniukas nesibodi prie namų nupjauti veją, padėti mamai dirbti darže, su seserimi šeimininkauja virtuvėje. Pašmaikštauju, ar nenumirtų iš bado, likęs vienas namuose. O ne! Pasirodo, ne tik mėgstamą lazaniją Simonas pasigamina, bet ir šokoladinį ar obuolių pyragą, keksiukus moka kepti. Beje, minėtą makaronų patiekalą mėgsta ne tik jis, bet ir augintinis – rainas katinėlis Garfildas. Simonas šypsodamasis pasakoja ir apie katinuko išdaigas, ir apie rūpinimąsi gyvūnėliu. Berniukui nesunku dalintis dėmesingumu, rūpestingumu, jis išties moka visur matyti džiaugsmą, įvertinti akimirkos grožį.
Įdomu, kokios Simono svajonės. Pasmalsavau, gal jau pagalvoja, kuo būsiąs užaugęs. Moksleivis nė nesusimąstęs atsakė, kad norėtų būti astronautas. Jo manymu, jokios kitos profesijos žmogus nepamato tokių įspūdingų vaizdų, nežvelgia į mūsų Žemę taip kaip astronautas.
Kai Simonas prakalbo apie svajonę, atrodo, tarsi jaustų atsakomybę už gyvybę visoje planetoje. Juk tiek daug ką reikia pakeisti, kad gamta nebūtų teršiama, kad žmogus susiprastų esąs atsakingas ne tik už save, bet ir už mažiausią augalėlį, ir už gyvūną, ir už upes, orą…
Sunku patikėti, kad šnekuosi su šeštoku. Susidūręs su mano žvilgsniu, berniukas stabteli. Jį viliojanti ne tik ši profesija. Užaugęs gyvenimą galėtų susieti ir su mokslu, ir su sportu. Simonas mano, kad neblogai jaustųsi būdamas arba sporto treneris, arba mokslininkas. Arba geografijos mokytojas. Tik šiemet paragavo šito mokslo ir suprato: labai patinka. Visai neblogai būtų pamokyti ir kitus to, kas jam patrauklu.
Baigdama pokalbį klausiu, kodėl nejaukiai jautėsi, kai pradėjome šnekėtis. Simonas tarsteli, kad jam nesmagu reklamuotis. Žmogaus dorybės turėtų matytis iš jo elgesio. Girtis – nekuklu, negerai.. Tiek to, nesigirk, Simonai. Mes, „Saulėtekio“ progimnazijos bendruomenės nariai, didžiuojamės Tavimi. Auk. Pažink. Kurk. Ir gyvenk su kuklumu. Tave atpažinsime iš darbų.
Vilija LIZDENIENĖ
