Tarptautinio pripažinimo sulaukęs lietuviškas filmas „Lošėjas“ pasiekė ir Lietuvos kino ekranus. Vieni šį filmą peikia, kiti liaupsina, treti net nori uždrausti, tačiau abejingų nėra. Pagrindinį vaidmenį filme atlikusiam Panevėžio teatro „Menas“ meno vadovui ir režisieriui Vytautui Kaniušoniui tai buvo savotiškas debiutas didžiajame ekrane.
V. Kaniušonis filme „Lošėjas“ atliko pagrindinio personažo Vincento, greitosios paramediko ir aistringo lošėjo, vaidmenį, už kurį buvo įvertintas Sidabrinės gervės statulėle kaip geriausias metų aktorius. U. Mikaliūno nuotr.
Riba, kurios negalima peržengti
Režisieriaus Igno Jonyno naujausias kūrinys „Lošėjas“ pasakoja apie greitosios pagalbos mediką Vincentą, kuris, norėdamas prisidurti prie algos, sukuria lažybų sistemą. Jos dalyviai lažinasi, kuris ligonis, atsidūręs reanimacijos palatoje, išgyvens, o kuris mirs pirmas.
Ne vienam per kūną nubėga šiurpuliukai, kai paramedikai, kasdien gelbstintys šimtus gyvybių, ginčijasi, kaip reikėtų skaičiuoti mirties gniaužtuose atsidūrusią nėščiąją – kaip vieną ar du žmones. Ar be jokių skrupulų išsprendžia dilemą, ar padoru lažintis dėl savo mirštančio kolegos, ar ne.
„Tik žaidimas ir pinigai. Jokių savas ir nesavas. Visada atsiras tokių, kurie kam nors savi“, – šie žodžiai, ištarti V. Kaniušonio personažo Vincento, netrukus paliečia jį patį – filmo pabaigoje Vincentas tampa lažybų objektu.
Būtent ši makabriškų lažybų idėja sulaukė daugiausia kritikų pasisakymų. Net pasigirdo nuomonių, kad filmą reikėtų drausti žiūrėti jaunajai kartai, be to, jis žemina medikų bendruomenę, tačiau pačiam pagrindinio vaidmens atlikėjui atrodo, kad į viską reikėtų žiūrėti daug paprasčiau. Kiek užaštrintai vaizduojamos lažybos verčia kiekvieną žiūrovą susimąstyti, kur toji riba, kurios nevalia peržengti.
„Girdėjau, kad filmą siūlo drausti net kai kurie Seimo nariai, neva taip negalima menkinti medikų darbo prestižo ir kad gyvenime taip nebūna, bet realiame gyvenime būna visko. Labai gerai, kai filmas verčia kelti klausimą, kur yra riba. Bet čia nėra rusiškos ruletės atvejis, kur lažinamasi, kas pirmas nusišaus. Tai nėra ekstremali situacija, kai žaidžiama dėl gyvybės ir mirties.
Taip, idėja kiek keista, bet jeigu lažinamasi, kas iš šunų pirmas nubėgs distanciją ar kas išmes didesnį kauliuką, tai kodėl negalima lažintis, kas pirmasis mirs reanimacijoje. Netgi galima būtų kelti klausimą, ar būtų amoralu, jeigu teatralai imtų lažintis, koks spektaklis sulauks didžiausio populiarumo, koks bus apdovanotas ar kuris bus pirmasis nurašytas“, – mano V. Kaniušonis.
Jo teigimu, filmas nėra lošimo analizė, ką azartiniai lošimai padaro su žmogumi, tai daugiau teoriniai pasvarstymai.
„Pirmiausia buvo iškeltas filosofinis moralinis klausimas, į kurį scenarijaus autoriai turėjo atsakymą, kad tai nėra gerai, o mums, aktoriams, tereikėjo įrodyti, parašyti formulę, kurią pamatęs žmogus pasakytų: lošti nėra gerai, ypač lošti iš žmonių gyvybių“, – sakė pagrindinio vaidmens atlikėjas.
Septyni iš dešimties
V. Kaniušonis prisipažino, kad kaip ir jo personažas yra gana azartiškas žmogus, tačiau niekada neperžengia savo galimybių ribos. Lošiant kaip ir gyvenime svarbu rasti aukso vidurį.
„Viskas priklauso, kiek esi pasiruošęs rizikuoti ir kiek tai gali kontroliuoti. Jeigu visu šimtu procentų visa tai gali kontroliuoti, tada gali sakyti, kad nesi azartiškas. Bet kai jauti, kad tai tampa nevaldoma ir įgyja jėgą, kuriai suvaldyti reikia didžiulių pastangų, kad tai netaptų liga, rizikuoji tapti lošėju“, – šypsosi V. Kaniušonis.
Aktorius teigė, kad vertinti patį filmą jam gana sunku, tuo labiau kad pats buvo to filmo dalis, matė, kaip filmas buvo kuriamas, kiek jėgų ir laiko tai pareikalavo. Būtų labai subjektyvu vertinti ir matyti žiūrovo, sėdinčio kino salėje, akimis.
Kita vertus, kiekvieno žiūrovo vertinimus lemia tam tikros sąlygos: patirtis, vertybių sistema, mėgstami filmai, kylantys klausimai.
„Padarytas išties didelis darbas, galėčiau pagirti visus tuos, kurie prisidėjo prie filmo kūrimo. Ir jeigu leisčiau sau vertinti filmą, jis man nelabai patiko, nes liko labai daug neatsakytų klausimų. Mes turime galimybę matyti geriausius filmus ir skaityti literatūros šedevrus, tad kiekvienas turime tam tikras tobulumo ribas, kurių siekiame. Tačiau kaip ir įvairūs darbai – rezultatas kartais būna labai toli nuo įsivaizduojamojo, ir tai dažnai netenkina. Filmui duočiau septynis balus iš dešimties“, – sako menininkas.
Tiesa, savo paties kurtam personažui duotų gerokai daugiau. Bet čia pat paaiškina kodėl: Vincentas gana uždaras personažas, kupinas paslapčių ir iki galo taip ir neatsiskleidžiantis, gal todėl nekeliantis tam tikrų prieštaravimų.
„Iš esmės aš nekūriau atskiro personažo, gal laiko pritrūko, o gal su režisieriumi ne visai sutapo požiūris į tą istoriją, todėl aš truputėlį atitolau nuo personažo. Tiesiog bandžiau būti tam tikromis aplinkybėmis, į kurias gali patekti žmogus: prisidaryti skolų, būti persekiojamas, pajusti simpatiją tam tikram žmogui, rizikuoti savo gyvybe ir pinigais.
Aišku, galima visko prisigalvoti, bet kiek tai pažadina visą tavo esybę, kiek ta mintis gyvena tavyje, čia jau kitas dalykas. Gali perskaityti ir savo sąmonę užkišti tuo tekstu, bet vidinis monologas vyksta su savimi. Bet kad tas monologas atitiktų situaciją, stengiesi vaizduoti personažą tokį, koks jis yra, o ne tokį, koks turėtų būti“, – kalbėjo V. Kaniušonis.
Pametė 20 kilogramų
Tiesa, personažas pareikalavo ir nemažai fizinių bei dvasinių jėgų. Filmo „Lošėjas“ režisieriaus pageidavimu aktorius turėjo numesti šiek tiek svorio, mat filme yra kelios itin atviros scenos. Be to, greitosios medikas turi būti geros fizinės formos. Rezultatai pranoko ir režisieriaus lūkesčius – Vytautas per kelis mėnesius numetė net dvidešimt kilogramų.
„Konkretaus uždavinio man nebuvo iškelta, tik tiek, kad žmogus, dirbantis greitojoje ir kasdien deginantis savo nervų ląsteles, negali būti su pilvu ar aptekęs taukais. Aš buvau pilvotas ir nelabai atitikau įsivaizduojamą personažo tipažą. Buvo pageidavimas šiek tiek pasportuoti, kad riebalai pereitų į raumenis, bet netekau 20 kilogramų“, – „Sekundei“ pasakojo V. Kaniušonis.
Jo teigimu, tai nebuvo itin sunku ir jokių stebuklingų dietų neatrado. Ir anksčiau yra tekę eksperimentuoti su savo kūnu, todėl badavimas jam nebuvo naujiena. O kadangi pagal filmo scenarijų reikėjo išmokti profesionaliai plaukti, kone kasdien laukė ir sunkios treniruotės.
„Jau esu eksperimentavęs su savimi: prieš ketverius metus buvau tapęs vegetaru, mečiau rūkyti ir visiškai atsisakiau alkoholio. Kartais net savaitėmis badaudavau ir sėdėdavau ištisas dienas vienas užsidaręs. Ieškojau atsakymų į dvasinius klausimus, bet jų neįmanoma rasti.
Kuo daugiau dėmesio sutelki į vieną ar kitą sritį, tuo daugiau didėja nežinomybės ratas. Būna akimirkų, kai atrodo, kad atradai atsakymą ir nusiraminimą, bet netrukus atsakymas, kurį suradai, tavęs nebetenkina, nes pasikeitė ir situacija, ir iššūkiai. Rasti atsakymų neįmanoma, tai procesas. Įprastinė būsena yra tobuliausia, bet tas supratimas, kad ji tobuliausia, ateina su nušvitimu, kai išmintis apsigyvena tavyje“, – filosofiškai nusiteikęs aktorius.
Išbandymas šalčiu
Ne ką mažiau ištvermės ir jėgų pareikalavo ir pats filmavimas. Filmas buvo nufilmuotas vos per kelis mėnesius, todėl buvo tokių dienų, kai filmavimai trukdavo po 14–16 valandų. Didžiausias išbandymas buvo vanduo ir šaltis.
Dar ir dabar drebulys ima prisiminus sceną, kai pajūryje sumuštas ir nuogas, tik su trumpikėmis Vincentas bando pasiekti pagalbą. Oro temperatūra tuo metu siekė apie dešimt laipsnių šilumos ir nors aktoriai darė pertraukėles sušilti ir pasistiprinti, A. Kaniušonis net poilsio minutėlėmis negalėjo sušilti, mat buvo nugrimuotas.
„Grimas buvo sunkiai padaromas, tad visas keturiolika valandų negalėjau nei apsirengti, nei prisidengti. Tas negalėjimas sušilti ir buvo sunkiausias potyris. Kai pradedi iš šalčio tiesiog kratytis ir nebesugebi nieko padaryti, supranti, kad kūnas turi savo galimybių ribas. Būtent tas ribų išplėtimas ir pažinimas buvo sunkiausia“, – prisiminė panevėžietis.
V. Kaniušoniui filmavimo aikštelėje teko susidurti ir su mirtinais pavojais. Jo personažui teko šokti į šėlstančią jūrą, kurios bangos siekė daugiau kaip du metrus, gelbėti savo kolegės, tačiau pateko po gelbėjimosi valtimi. Aktorius prisipažino, kad per tas kelias minutes, kol ieškojo galimybės ištrūkti iš po valties ir įkvėpti oro, prabėgo visas gyvenimas.
„Nors ir išplaukiau, patyriau nemažai streso ir gavau gerą adrenalino dozę. Vieną akimirką pagalvojau, koks velnias mane nešė į tą galerą“, – šypsosi V. Kaniušonis, nors tuo metu buvo visai nelinksma.
Tačiau apskritai vaidyba kine jam buvo įdomi patirtis, tuo labiau kad tai buvo ir savotiškas debiutas jo gyvenime. Iki tol jis savo, kaip kino aktoriaus, talentą išbandė tik atlikdamas epizodinius ar antraeilius vaidmenis.
Ir nors dabar V. Kaniušonio vardas dažnai minimas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudoje, kaip juokauja menininkas, šlovė jo neprislėgė. Ir toliau jis gyvena įprastai.
„Sunkiausias dalykas buvo patenkinti save. O tas pažinimas, kas tu esi, vyksta nuolat, nes kaskart patenki į naujas situacijas ir negali suplanuoti, kaip pasielgsi vienoje ar kitoje“, – sakė teatro „Menas“ režisierius ir meno vadovas.
U. Mikaliūno ir KC „Garsas“ nuotr.:
Lina DRANSEIKAITĖ
