Įvairių spalvų, sudėtingais būdais siuvinėti paveikslai, kabantys Kraštotyros muziejuje, ne tik primena tokių rankdarbių atsiradimo istoriją, bet ir atskleidžia pasaulio įvykius.
A. Andela ne tik pristatė siuvinių parodą, bet ir papasakojo siuvinėjimo istoriją. U. Mikaliūno nuotr.
Darbai ilgaamžiai
Nuostabaus grožio spalvingi siuviniai, atsiradę 17–19 amžiuje, pas mus atkeliavo iš Olandijos Huso miesto De Bevelanden istorijos muziejaus. Juos kūrė 4–15 metų mergaitės.
„Man didžiulė garbė ir malonumas pristatyti šią darbų kolekciją. Pernai spalį gavome kvietimą dalyvauti kultūrinėje veikloje Lietuvoje. Taigi bendradarbiaujame jau metus, bet tik dabar buvo nuspręsta siuvinių parodą atvežti į Panevėžį. Tai – mergaičių rankdarbiai“, – per parodos pristatymą kalbėjo Olandijos Huso ir Panevėžio miestų asociacijos pirmininkas Antonas Andela.
Skaudūs prisiminimai
Siuvinėti pradėta senovės Egipte. Viduramžiais imta siuvinėti kryželiu, o Renesanso laikotarpiu šis moterų užsiėmimas pasklido po visą Europą.
Siuvinėjimas buvo laikomas Bažnyčios diktuojamu užsiėmimu, todėl siuviniuose daug religinių simbolių ir motyvų. Be to, gausu gėlių ir graikiškų ornamentų. Iš pradžių siuvinėta nespalvotais, neryškiais siūlais, tik vėliau, įsigalėjus dažų pramonei, gimė spalvoti darbai. Baltas drobes pradėta siuvinėti šilkiniais ir vilnoniais siūlais.
Tai rodo ir parodoje kabantis švelnių spalvų seniausias paveikslas. 1776 metais jį išsiuvinėjo dvylikametė mergaitė, kilusi iš turtingos šeimos.
Čia galima rasti ir susipynusių spalvų paveikslų. Taip besimokančios mergaitės galėdavo lengviau suprasti siuvinėjimo eigą ir dygsnių seką. Nors dažniausiai buvo siuvinėjama kryželiu, eksponuojamuose pavyzdžiuose galima matyti ir gana sudėtingais būdais: dygsniavimu, lygiuoju dygsniu, Alžyro akies dygsniu, akute ir Holbeino dygsniu išsiuvinėtų darbų.
Paveiksluose įamžinti ir šeimos gyvenimo įsimintiniausi epizodai, ir vietos, regiono, pasaulio įvykiai. Apie vieną tokių – 1953 m. Zelando regiono potvynį, nusinešusį nemažai aukų ir kraštą palikusį pasiekiamą tik valtimi – liudija dvylikametės olandės siuvinys. Pagerbiant visas per potvynį padėjusias šalis, jame išsiuvinėtos visų šių valstybių vėliavos.
Eksponatai – originalūs
Pasak Kraštotyros muziejaus vyresniosios muziejininkės Ugnės Mitkienės, siuvinėtų paveikslų paroda turi išskirtinę vertę, nes visi eksponatai originalūs. Jie buvo naudojami mokyklose kaip mokomoji medžiaga – buvo mokomasi siuvinėti tam tikrus simbolius, įvairius šriftus, skaičius.
Mokyti mergaites siuvinėti buvo privaloma, todėl šie mokykliniai siuvinėjimo pavyzdžiai pakeitė iki tol buvusią tradiciją, kai dukra siuvinėjimo raštus perimdavo iš mamos ir, papildžiusi savomis improvizacijomis, raštais ir reikšmėmis, visa tai perduodavo savo dukteriai.
Tai, kad rankdarbių buvo mokomos labai anksti, byloja ir vienas parodos paveikslas – jo autorė vos ketverių sulaukusi mergaitė.
Olandijos Huso ir Panevėžio miestų asociacijos pirmininkas A. Andela panevėžiečiams papasakojo siuvinėjimo istoriją. Pasak jo, anksčiau drobės buvo plaunamos ir balinamos tik kartą per metus. Tam, kad audeklai būtų apsaugoti nuo vagių, reikėjo juos tinkamai pažymėti. Ant audinių ir drabužių išsiuvinėtos raidės, skaičiai ar kiti simboliai leisdavo nustatyti, kas savininkas.
U. Mikaliūno nuotr.:
Dovilė BARVIČIŪTĖ
