Žagarės miestelio vizitine kortele tapusios vyšnios simbolizuoja ne tik gilias istorines šaknis turinčios buvusios žiemgalių gyvenvietės istoriją, bet ir šio krašto žmonių svetingumą.
Nuostabiausia Žagarės ozo vieta – Žvelgaičio piliakalnis, nuo kurio atsiveria pasakiški vaizdai. U. Mikaliūno nuotr.
Festivalio idėja – iš Anglijos
Garsusis Žagarės vyšnių festivalis šiemet jau dešimtą kartą visus sukvietė paskanauti gardžių uogų, pasimėgauti rinktinių atlikėjų pasirodymais, pajodinėti žirgais ir pasivaikščioti Žagarės apylinkėmis, kurių kiekvienas kampelis tarsi atversta istorijos, biologijos ir geografijos knyga.
Žagarvyšnės nuo pačių seniausių laikų yra neatsiejama Žagarės krašto dalis, o net už Lietuvos ribų žinomas Vyšnių festivalis skaičiuoja tik dešimtuosius gyvavimo metus. Per kelerius metus festivalis taip išpopuliarėjo, kad net keturias dienas trunkantis renginys dabar sutraukia tūkstančius žiūrovų.
Kaip pasakojo Žagarės regioninio parko direkcijos rekreacijos vadybininkė Modesta Bielskienė, vyšnios į Žagarę atkeliavo iš Italijos ir čia stebuklingai gerai prigijo.
Žagarės vyšnių festivalis
„Pasakojama, kad vos kilometras nuo Žagarės esančioje Latvijos teritorijoje buvo didikų Livenų dvaras. Jie gyveno gana pasiturimai, tad galėjo sau leisti iš užsienio parsivežti įvairių vaisių, uogų, kitokių skanėstų. Taip kartą iš Italijos parsivežė vyšnių ir dvaro panelės. Bevaikščiodamos po apylinkes jos prispjaudė kauliukų.
Kitąmet pavasarį vienas ūkininkas miške pamatė gražiais baltais žiedais žydinčių dar nematytų medelių, pasižymėjo šią vietą ir vėl sugrįžo vasarą. Radęs gardžių raudonų uogų, medelį išsikasė ir pasisodino savo namų sode. Nuo to laiko žagarvyšnės išplito visame krašte“, – kone legenda tapusią istoriją, kaip Žagarėje atsirado gardžiųjų uogų, papasakojo M. Bielskienė.
Žagarės miestelio knygose net išlikę duomenų, kad 1786 m. gyventojų prievolėse nurodyta, jog visi gyventojai privalo savo soduose pasisodinti bent porą vaismedžių, iš kurių vienas turi būti vyšnia. XX a. pr. Peterburgo turguje buvęs net atskiras žagarvyšnių skyrius, o vienas Rygos fabrikas iš žagarvyšnių gamino likerį. Manoma, kad Sankt Peterburge Sergejus Jeseninas su mylimąja Aisedora Dunkan ragavę žagariškių gardėsių.
„Idėja organizuoti Vyšnių festivalį kilo iš Didžiosios Britanijos į Žagarę atvykusiai britei Sarai Rabagliati. Ji, išgirdusi Žagarės krašto istoriją, taip susižavėjo, kad pradėjo organizuoti festivalį, kuris turėjo priminti ne tik gardžiąsias vyšnias, bet ir turtingą Žagarės krašto istoriją. Iš pradžių tai buvo gana kuklus renginukas, bet jau po kelerių metų tapo vienu garsiausių visos Lietuvos festivalių“, – kalbėjo M. Bielskienė.
Neišsemiami dolomito klodai
Po kelerių metų vietos gyventojai ir svečiai tiesiog privalės užsukti ir į Žagarės regioniniame parke baigiamą sodinti vyšnių sodą pasigėrėti nuostabių baltų žiedų karalyste ir godžiai gerti jų skleidžiamą aromatą.
Išvysti, kaip atrodo dolomitas, ir jį net pačiupinėti galima ir Žagarės dolomito atodangoje, kuri yra valstybės saugomas gamtos geologinis paminklas.
Vyšnios Žagarės apylinkėse auga net ir be ypatingos priežiūros. Tai nėra joks pramanas ar stebuklas. Mokslininkai išsiaiškino, kad šios rūšies vaismedžiams pats palankiausias kalkingas dirvožemis, o Žagarės apylinkės garsėja tuo, kad čia labai arti žemės paviršiaus galima rasti dolomito – natūraliai gamtoje randamo mineralo. Pamatyti, kaip atrodo dolomitas, ir jį net pačiupinėti galima ir Žagarės dolomito atodangoje, kuri yra valstybės saugomas gamtos geologinis paminklas.
„Iš pažiūros tai atrodo kaip kažkokio namo pamatai, bet iš tiesų tai prieš 360 milijonų metų seklios jūros dugne susiformavusi nuosėdinė uoliena. Dolomitas šiame krašte taip arti žemės paviršiaus, kad net tvarkydami savo daržus žmonės iškasa didžiausius jo luitus“, – pasakoja rodydama į dolomito atodangą M. Bielskienė.
Beje, nuo pavasario Žagarėje komunikacijas miestelyje vedantys darbininkai taip pat pajuto šio krašto išskirtinumą – be technikos įveikti dolomito luitų, glūdinčių beveik žemės paviršiuje, neįmanoma.
Žagarės atodanga iki pat XX a. vidurio buvo eksploatuojama, mat dolomitas – puiki statybinė medžiaga kelių statybai ir kalkėms degti. Iki pat Antrojo pasaulinio karo ir pokariu nemažai Žagarės vyrų dirbo dolomito karjere.
„Man pačiai atliekant praktiką teko pakalbinti keletą vyrų, kurie čia kasė dolomitą. Dolomitas itin kieta medžiaga, bet viskas buvo atliekama rankiniu būdu – kastuvais ir laužtuvais. Dalį dolomito kaip skaldą kelių statybai kraudavo į sunkvežimius ir veždavo į Rusiją, o dalį pildavo į čia pat stovinčias didžiules krosnis, kurias vadindavo tepliais, ir per keturias penkias dienas, be perstojo kūrenant malkomis ir kelmais, būdavo išdegamos kalkės. Jas veždavo į Joniškio geležinkelio stotį ir vagonais siųsdavo dažniausiai į Rusiją“, – pasakojo Žagarės regioninio parko darbuotoja.
Kaip atrodė didžiulės krosnys, galima tik įsivaizduoti iš čia likusios vienos krosnies fragmentų. Beje, iš dolomito pastatyta ir nemažai pastatų. Vienas įspūdingiausių – Senosios Žagarės bažnyčia, puikiai išsilaikiusi iki šių dienų.
Dolomito atsargos Žagarėje – neišsemiamos, tačiau visai netoli Žagarės atidarius Akmenės cemento gamyklą ir pradėjus viską daryti automatizuotai, rankų darbo nebereikėjo, todėl dolomito atodanga sovietmečiu buvo uždaryta.
„Dolomito ištekliai didžiuliai: geologai apskaičiavo, kad dolomito šiose apylinkėse – per šešis milijonus tonų. Visoje Šiaurės Lietuvoje gausu dolomito, tačiau kuo arčiau jūros, tuo jį giliau ir sunkiau iškasti“, – sakė M. Bielskienė.
Beje, Žagarė garsėja dar ir tuo, kad kadaise čia buvo susiformavęs ir natūralus krioklys: šalia sovietmečiu pastatytos užtvankos, liaudyje vadinamos „bliūdu“, prieš milijonus metų dėl žemės gelmių judesių susidarė sprūdis, nuo kurio Švėtės upės vandenims išplovus žemes susiformavo natūralus krioklys.
Gamtos grožis atsiveria nuo Žvelgaičio piliakalnio
Prieš milijonus metų slenkantys ledynai suformavo ir dar vieną Žagarės krašto pasididžiavimą – ozą. Tai ilgas, siauras kalvagūbris, slenkant ledynams susidaręs iš smėlio, žvirgždo ir gargždo, sunešto tekančių tirpsmo vandenų į ledyno plyšius ir tunelius.
Tuo metu ledynas dengė visą Žiemgalos lygumą, o Linkuvos gūbrys buvo ledyno sustumtas į šios lygumos pakraštį. Ledyno tirpsmo vandenų srautai iš centrinės ledyno dalies kanalėliais tekėjo į jo pakraštinę dalį, išgrauždami kanalus ne tik pačiame ledyne, bet ir po juo slūgsančiose uolienose. Vėliau šios siauros kanjono tipo upės buvo užpildytos smėlio ir žvirgždo sąnašomis, ir, ledo suformuotiems upės krantams ištirpus klimato atšilimo metu, kanjonas pavirto siauru vingiuotu ištęstu pylimu.
„Žagarės ozas prasideda Latvijoje ir tęsiasi per Žagarę į tolimesnius kaimus. Tai pats ilgiausias iš visų Lietuvoje esančių ozų, tik labai gaila, kad maždaug aštuonių kilometrų ozas nėra vientisas: sovietmečiu jis buvo tarsi sukapotas į gabalus, mat ozas sudarytas iš smėlio, žvirgždo ir gargždo, tinkamo keliams tiesti“, – pasakojo M. Bielskienė.
Žagarės ozas išties atrodo įspūdingai: nuo latvių kapinių pasienyje per Veidės kalnelį ozas nubėga per Senosios Žagarės bažnyčios pakilimą, nuskuba į Žvelgaičio prieškalnę, o ten kyla į piliakalnį. Beje, ant Žagarės ozo įrengtos net kelios kapinaitės: latvių, liuteronų bei laisvamanių. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ant ozo stovėjo ir įspūdingo grožio XIX a. vidurio gotikinio stiliaus raudonų plytų bažnyčia, tačiau per karą ji buvo subombarduota, dabar neliko nė žymės.
Gražiausia ozo dalis – Žagarės rekreacinėje zonoje esantis maždaug 20 metrų aukščio Žvelgaičio piliakalnis.
„Tai geriausiai išsilaikiusi ir mažiausiai gamtos ir žmogaus paliesta ozo dalis. Manoma, kad pavadinimą šiam piliakalniui galėjo duoti XII–XIII a. gyvenęs istorinis asmuo kunigaikštis Žvelgaitis. Turima duomenų, kad ant piliakalnio jis buvo pasistatęs medinę pilį, kuri po jo žūties stovėjusi dar apie penkis šimtmečius. Archeologai rado net du kultūrinius sluoksnius: nemažai molinės žiestos keramikos likučių, koklių, molinių pypkių, geležinių ir žalvarinių papuošalų, puodų šukių, sudegusių rąstų liekanų. Jų teigimu, piliakalnis galėjo būti gyvenamas nuo XII iki XVII a., bet ar iš tiesų čia stovėjusi pilis, niekas kol kas nepatvirtino“, – kalbėjo M. Bielskienė.
Traukos centras
Spėjama, kad kunigaikštis Žvelgaitis nukariavo žiemgalius ir pilyje įkūrė savo rezidenciją. 1204 m. kunigaikštis su savo kariuomene bandė užimti Rygos pilį, o nepavykus patraukė į estų gyvenamas žemes. 1205 m., grįždamas iš estų žemių, Žvelgaitis žuvo pasaloje.
Legendose minima, kad egzistavo požeminis susisiekimo tunelis tarp Raktuvės, esančios vakariniame miestelio pakraštyje, maždaug 700 metrai į rytus nuo Žvelgaičio kalno, ir Žvelgaičio pilių. Šiuo tuneliu žmonės iš vienos pilies galėjo pereiti į kitą. O dar XX a. pradžioje kalne buvusi kiaurymė, į kurią įmetęs akmenėlį, girdėjai jį giliai nudunksint.
„Kyla įvairiausių spėliojimų, kodėl būtent čia, tokiame užkampyje, Žvelgaitis galėjo pasistatyti pilį. Viena iš versijų, kad tai buvo pasienio teritorija, o jis buvo geras karvedys, tad turėjo ginti visas apylinkes nuo priešų. Kita versija priešinga – kad Žvelgaitis čia buvo ištremtas už tam tikrus darbus“, – pasakojo Žagarės regioninio parko darbuotoja.
Žagarės vyšnių festivalis kasmet sutraukia tūkstančius žiūrovų.
Nors Žagarėje yra ir Raktuvės bei Veidės piliakalniai, kurie taip pat buvo apgyvendinti jau nuo vėlyvojo žalvario amžiaus ir ankstyvojo akmens amžiaus, tačiau Žvelgaičio piliakalnis visada buvo jaunimo, šeimų, o ypač vestuvininkų traukos vieta.
1923 m. dalis piliakalnio buvo apsodinta pušaitėmis, tik viršukalnė liko nesodinta, todėl gavo Plikojo kalno vardą. Pokariu imta švęsti derliaus šventes su žirgų, motociklų lenktynėmis, teatralizuotais kolūkiečių paradais ir net spektakliais. 1960 m. birželio mėnesį piliakalnio papėdėje skambėjo kompozitoriaus Balio Dvariono opera „Dalia“, parašyta pagal istorinę poetinę Balio Sruogos dramą „Apyaušrio dalia“. Kiek vėliau buvo pastatytas ir herojiškas istorinis operos spektaklis, vaizdavęs lietuvių ir kryžiuočių kovų amžius – „Pilėnai“.
„Tai viena gražiausių teritorijų. Joniškio kraštas – lygumos, tad ir nedidelės kalvelės atrodo gražiai: čia ir Žvelgaičio tvenkinys, ir karjerai, ir papėdėje tekanti Švėtė. Šią vietą pamėgo tiek atvykstantieji, tiek vietiniai, todėl atsirado ir visa poilsiui reikalinga infrastruktūra, tuo labiau kad tai viena iš „Natura 2000“ teritorijų“, – kalbėjo M. Bielskienė.
Netrukus Žvelgaičio tvenkinio gale buvusi krūmais ir žole apžėlusi ir neprieinama sala virs jaukia meilės sala su milžiniško dydžio lizdu: visai neseniai buvo iškirsti krūmokšniai, į salą nutiestas pontoninis tiltas ir pradėtas sukti lizdas.
„Mūsų direktoriui kilo mintis saloje įkurti meilės lizdelį, mes padarėme tik pradžią, o kiekvienas einantis čia atsineš po šakelę, kol galiausiai taps dideliu ir jaukiu lizdu, į kurį norės užsukti ne tik jaunavedžių poros, bet ir įsimylėjėliai“, – šypsosi M. Bielskienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
