Mažas miestelis Raseinių rajone – Šiluva – daugelio tikinčiųjų širdžiai jau keletą šimtmečių yra ypatinga vieta.
Šiluva, dar vadinama Lietuvos Lurdu, – viena iš penkių vietų Europoje, kur Marijos pasirodymas yra oficialiai pripažįstamas bažnyčios. 1991 metais rugsėjo 8 dieną Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius Lietuvą pavedė Šv. Marijos globai. Archyvo nuotr.
Sutraukia maldininkus
Nors Šiluvos miestelyje gyvena vos keli šimtai žmonių, tačiau garsas apie jį sklinda po visą pasaulį. Nepaisant per šimtmečius lydėjusių draudimų, ši vieta yra itin svarbus tikinčiųjų traukos centras.
Jau šį sekmadienį Šiluvoje prasidės garsieji Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo atlaidai, švenčiami daugiau kaip penkis šimtmečius. Šiluvos seniūnas Juozas Šlepas pasakoja, kad Šiluva – šventas kraštas, turintis labai seną istoriją. 1608 metais Šiluvoje apsireiškė Švenčiausioji Mergelė Marija. Apsireiškimo vietoje buvo pastatyta medinė koplyčia, vėliau jai sunykus – dar viena. Pastarajai sudegus, dvidešimtojo amžiaus pradžioje nuspręsta statyti mūrinę. Jos pamatus pašventino pats Jonas Mačiulis-Maironis. Šiluvoje stovi ir raudono mūro Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilika.
Pasak seniūno, Šiluvoje būna ne tik Šilinių atlaidai. Kiekvieno mėnesio 13 dieną taip pat būna atlaidai – tai būna Marijos diena. Paskutinis mėnesio penktadienis yra ligonių diena.
Dabar miestelis intensyviai rengiasi maldininkų antplūdžiui – tvarkomasi, rengiasi įvairios tarnybos.
J. Šlepo teigimu, nėra kiemo, į kurį per atlaidus neatvažiuotų giminaičiai. Atlaidų dienos tampa proga giminėms susiburti draugėn. Į miestelį suguža ne vien maldininkai, bet ir prekybininkai. Jiems išrašoma po 200 leidimų. Kiek tomis dienomis suvažiuoja į miestelį žmonių, sunkoka pasakyti. Seniūnas teigė teiravęsis, kiek jų būta pernai, ir sužinojęs, kad išdalinta apie 100 tūkstančių komunijos. Turint omenyje, kad greičiausiai ne visi priima komuniją, žmonių galėjo būti trečdaliu daugiau. Vidutiniškai vasarą per savaitgalį sulaukiama 3–5 autobusų tikinčiųjų. Mėnesio 13-ąją dieną taip pat nemažai jų atvyksta.
Seniūno teigimu, miestelis vis gražėja. 1993 metais Šiluvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Po dešimtmečio, šio apsilankymo jubiliejaus proga, per Šilinių atlaidus buvo pašventinti Jono Pauliaus II namai, kuriuose metus prieš stojant į kunigų seminariją ruošiasi būsimi dvasininkai. Dar po penkerių metų, švenčiant Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejų, naujoje aikštėje pastatytas Jono Pauliaus II paminklas. Šventojo vardu pavadinta ir šalia esanti gatvė. Šiluvoje pastatytas piligrimų informacijos centras, atidarytas Šiluvos muziejus.
Pačioje Šiluvoje gyvena daugiau nei 500 gyventojų, o visoje seniūnijoje – apie 2 400. Be minėtų, pokyčių yra ir daugiau. Šiemet Šiluvos vidurinei mokyklai suteiktas gimnazijos vardas. Seniūno manymu, šitaip atkurtas istorinis teisingumas – iki 1949 metų Šiluva turėjo gimnaziją.
Draustas net vardas
Dabar kiekvienas gali laisvai melstis, išpažinti savo religiją, tačiau buvo laikas, kai visa tai drausta. Ypač tai pajuto Šiluva. Pasak J. Šlepo, sovietmečiu net ir pats Šiluvos vardas dažnai draustas, stengtasi kuo mažiau jį minėti. Pavyzdžiui, buvo Tytuvėnų valsčiaus Pyragių apylinkė, o ne Šiluvos.
Ne tik per atlaidus – kasdien Šiluvoje laukiami piligrimai iš visos Lietuvos bei kitų kraštų.
„Šiluvos vardą buvo norima išbraukti iš istorijos“, – sako gyvas to meto liudininkas seniūnas.
Jis prisimena, kad atlaidų dienomis buvo uždaromi pagrindiniai keliai. Žmonių tai nesustabdydavo. Jie į Šiluvą keliaudavo aplinkkeliais ar net miškų keliukais. Valdžia, statydama įvairias kliūtis, net imituodavo ligas, pavyzdžiui, kiaulių marą, dirbtinai pateisindama kliūtis ant kelių.
„Didžiausi rąstai ant kelio būdavo, bet vis tiek tikintieji plaukė į Šiluvą. Nebuvo jėgos, kuri būtų galėjusi sustabdyti žmones. Tas kažkur šalia esantis stebuklas veikia žmonių sąmonę“, – prisimena seniūnas.
Dabar į Šiluvą žmonės renkasi ne tik iš visos Lietuvos, bet ir viso pasaulio. Šiluvos muziejaus muziejininkė sesuo Modesta sako, kad draudimų būta ne tik sovietmečiu, bet ir caro laikais, tačiau atlaidai žmonėms visuomet buvo reikalingi.
„Nei caras, nei sovietmetis negalėjo uždrausti – neįmanoma buvo“, – sako, kad niekas negalėjo sustabdyti žmonių noro pasimelsti šventoje vietoje, sesuo Modesta.
Jos teigimu, caro laikais per atlaidus būdavo labai daug žandarmerijos, šnipų, nes per žmones po Lietuvą pasklisdavo labai daug lietuviškos spaudos, maldaknygių. Sovietmečiu – Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. Valdžiai tokie dalykai nebuvo parankūs.
Pasak sesers Modestos, vyskupas Motiejus Valančius buvo labai geras diplomatas, tačiau net jis nesugebėjo į Šiluvą pasiųsti dirbti savo norimų kunigų. Tas pats buvo ir sovietmečiu. Tačiau ir tuomet sugebėta sutvarkyti bažnyčią, išsirūpinti, kad maldos namai būtų suremontuoti.
Sesers Modestos teigimu, Dievas leidžia blogus dalykus tik dėl to, kad gimtų gražūs dalykai.
Viena pirmųjų Europoje
Teigiama, kad XV amžiaus viduryje Šilo kaime, vėliau virtusiame Šiluva, tebuvo dešimt sodybų. Garsus Lietuvos didikas Petras Simonas Gedgaudas XV amžiaus viduryje miestelyje pastatė Šv. Mergelės Marijos gimimo ir savo šventųjų globėjų Petro ir Baltramiejaus bažnyčią. Žmonės gausiai susirinkdavo į atlaidus.
Istorija byloja, kad po šimtmečio Šiluvos apylinkėse įsigalėjo kalvinizmas, tačiau kol stovėjo katalikų maldos namai, žmonės keliaudavo į atlaidus. Vėliau katalikų bažnyčia buvo uždaryta. Paskutinis Šiluvos klebonas apie 1569 metus bažnyčios vertybes bei dokumentus sudėjo į skrynią ir užkasė laukuose netoli bažnyčios, prie didelio akmens. Pasakojama, kad katalikai bandė atgauti reformatų nusavintą bažnyčios turtą, tačiau negalėjo dokumentais pagrįsti nuosavybės.
1608 metais Šiluvoje apsireiškė Švenčiausioji Mergelė Marija. Pasakojama, kad artimo kaimo piemenėliai, ganydami bandą bažnyčios žemėse, ant akmens pamatė mergelę, laikančią ant rankų vaikelį ir graudžiai verkiančią. Garsas apie Marijos pasirodymą plačiai pasklido. Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje laikomas vienu pirmųjų Marijos pasirodymų Europoje ir bene vienintelis, kai ji kreipėsi į kitos konfesijos žmogų.
Ieškant senosios bažnyčios vietos, aklas senukas ją parodė ir praregėjo – buvo rasta užkasta skrynia su senosios bažnyčios lobiu. Po Mergelės Marijos apsireiškimo atradus bažnyčios steigimo dokumentus galiausiai laimėta byla dėl bažnyčios nuosavybės grąžinimo katalikams. Šiluvoje vėl atsirado katalikų maldos namai, atgaivinti Šilinių atlaidai. Marijos palikta žinia – garbinti jos sūnų – ir šiais laikais labai svarbi. Ši šventa vieta garsi ir kitais savo stebuklais.
Nuo XVII amžiaus žmones į Šiluvą traukia ir stebuklais garsus Švenčiausiosios Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas. Kaip jis atsirado Šiluvoje, nėra aišku, bet versijų esama įvairių – pasakojamos neįtikimiausios istorijos. Vis dėlto labiausiai tikėtina istorija, kad paveikslą greičiausiai sukūrė vietos dailininkas, tačiau kieno užsakymu – tiksliai nežinoma.
Dabar atlaidų išvakarėse, paskutinį rugpjūčio sekmadienį, maldininkai tradiciškai pėsčiomis į Šiluvą atkeliauja iš Tytuvėnų ir Raseinių pusės. Atlaidų metu vyksta konferencijos, kultūrinė programa, į atlaidus kasmet rengiamas tarptautinis piligrimų žygis iš Kryžių kalno.
Kiekviena atlaidų diena yra kam nors skirta. Rugsėjo 7-oji – Šventojo Jono Pauliaus II ir jaunimo bei pasaulio lietuvių diena, 8-oji – policijos, valstybės sienos apsaugos ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojų diena, 9-oji – Lietuvos kariuomenės diena ir panašiai. Pavyzdžiui, šeimų dieną meldžiamasi už šeimas, laukiančias gimstančio vaikelio, besirūpinančias našlaičiais ir apleistais vaikais, ir kt. Atvyksta ne tik daug tikinčiųjų, bet ir dvasininkų.
Žmonės pajuto ženklą
Šiluvos muziejaus muziejininkė sesuo Modesta pasakoja, kad pirmieji atlaidai buvo kaip akivaizdus ženklas. Jos teigimu, paprastai visose bažnyčiose yra tituliniai tos parapijos, tos bažnyčios pavadinimo atlaidai, kurie patvirtinami per bažnyčios vadovybę ar net Vatikaną. Pavyzdžiui, Šventos Onos bažnyčioje – Oninių atlaidai.
„Čia ir yra tas fenomenalumas, kad toje paprastoje, niekam nežinomoje vietoje, kur kaimelis buvo toks nedidukas, 1457 metais pastatė bažnyčią“, – pasakoja sesuo Modesta.
Ji buvo nedidelė, niekuo ypač neišsiskirianti, pastatyta kaimelyje, pačioje paprasčiausioje vietoje. Apie pirmąjį jos kunigą težinomas tik vienas sakinys – vienoje vietoje dokumentuose pasirašęs kaip Jonas, Šilo klebonas. Tačiau ši paprasta vieta tapo sakrali.
Pasak sesers Modestos, kai kurie aiškina, kad čia ėjo svarbūs keliai, tačiau ir kiti miesteliai buvo šalia tų svarbių kelių – Raseiniai, Tytuvėnai. Tad, jos tvirtinimu, ne keliai čia viską lėmė.
„Atlaidai išaugo kaip grybai po lietaus žmonėmis. Nebuvo čia kažkokios ypatingos organizacijos, kad kažkas būtų užsiėmęs, kažką daręs“, – pasakoja, kad žmonės patys rinkosi čia melstis, ji.
Manoma, kad Dievas tiesiog norėjo tą paprastą vietą palikti Lietuvai kaip ženklą. Jo maldos, jo malonė parodė, kad jis mylintis, kad Dievo motina ypatinga. Pasak sesers Modestos, vertinant Šiluvos istoriją, tai labai atsispindi.
Jos teigimu, visos tautos turi šventas vietas. Ne koks nors kunigas ar vyskupas sugalvojo tai – Dievas pats parenka ir duoda tam tikrus ženklus, kad jie tikrai jo, kad išklausė. Žmonės labai greitai pajuto tą Dievo globą, jo ženklą. Sesuo Modesta pasakoja, kad atlaidai ne tik ypatinga dovana Marijai, asmenybei, per kurią atėjo pats Dievas, Dievo žodis. Jie kartu parodo, kad Marijos gimimas, kaip ir kiekvieno mūsų gimimas, yra labai svarbus, ypatingas, kad mes kiekvienas gimdami taip pat įsijungiame į tai, kad Dievas padarys kažką gražaus ir gero. Tą Dievo veikimą ypač jaučiame per Mariją – paprastą mergaitę, Dievo padarytą ypatinga.
Ilgą laiką restauruota Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika kasmet vasarai baigiantis prisipildo tikinčiųjų – didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai Šiluvoje švenčiami jau beveik penkis šimtus metų.
Sesers teigimu, kartais Šiluvoje žmonių būna daug, kartais jų praktiškai nebūna, tačiau ši vieta juos traukia. Šiemet gal kiek sumažėjo lenkų maldininkų. Ankstesniais metais Šiluvoje sulaukdavo per dieną po keletą ekskursijų, o dabar jų kiek mažiau. Būta lankytojų net iš tolimosios Indijos, Makao, Panamos, Australijos. Vienuolės teigimu, žinoma, nėra tokių minių kaip, pavyzdžiui, Lurde, tačiau maldininkų netrūksta.
„Traukia žmones. Pradžia buvo ne Marijos apsireiškimas, o būtent tie Šilinių atlaidai. Jie yra tai, ką Dievas davė“, – sako ji.
Pasak sesers Modestos, ji visiems pasakojanti paprastą pavyzdį. Kad būtų suprantamiau. Grožio neįmanoma kitam perduoti, jo nusakyti – reikia pačiam išvysti. Kalbant apie dvasinius dalykus galioja tas pats – santykis su Dievu turi būti asmeninis. Tai, ką kiekvienas išgyvena asmeniškai, labai sunku perduoti kitam, papasakoti apie tai. Šiluvos atveju atlaiduose dalyvavę žmonės patyrė kažką ypatingo. Norėdami pasidalinti savo patirtais įspūdžiais, jie tiesiog pasikvietė savo gimines, artimuosius, šie – kitus. Į atlaidus atvykdavo žmonės iš tolimesnių kampelių. 1551 metais net Martynas Mažvydas prūsų hercogui rašė, kad vyksta į Lietuvos bažnyčias per šventes, bet ir keliauja į atlaidus Šiluvoje – bene šimtą kilometrų.
„Būtent tą išgyvenę žmonės pradėjo traukti ir pasidarė garsūs tie Šiluvos atlaidai“, – pasakoja sesuo Modesta.
Pasak jos, popiežiaus Jono Pauliaus II namai skirti įvairiems renginiams. Juose vyksta rekolekcijos, konferencijos, bendri religinių grupių susibūrimai. Muziejus nėra didelis, bet taip pat svarbus. Pasak sesers Modestos, daugelis atvykusiųjų turi kažkokią detalę, kažkokį įsivaizdavimą arba apskritai nieko apie tai nežino.
Daiva SAVICKIENĖ
