Ketvirtadienį ligoninėje užgeso talentingo aktoriaus ir režisieriaus Donato Banionio gyvybė. Ši žinia sukrėtė ne tik aktoriaus artimuosius, bet ir visą teatro bei kino bendruomenę, jo talento gerbėjus. D. Banionis į Lietuvos kultūros puslapius įeis kaip neeilinio talento asmenybė. Jo kūrybos lobyne – per pusantro šimto vaidmenų teatre ir kine.
D. Banionis buvo talentingas aktorius ir tauri asmenybė. Su juo bus galima atsisveikinti ir J. Miltinio dramos teatre, kur prabėgo patys gražiausi aktoriaus gyvenimo metai.
Gyvenimo prasmė
91-uosius metus ėjęs aktorius mirė ligoninėje. Kaip teigė jo sūnus Raimundas Banionis, tėtis daugiau kaip mėnesį gulėjo ligoninėje be sąmonės. Prieš porą dienų jis patyrė insultą, todėl nustojo funkcionuoti daugelis gyvybiškai svarbių organų. D. Banionis paniro į komą ir ketvirtadienį šeimą pasiekė žinia, kad jis mirė.
D. Banionis nemėgo skųstis sveikata. Paskutiniame interviu „Panevėžio balsui“ teatro legenda sakė, kad senatvė – ne džiaugsmas, bet sveikata skųstis sulaukus tiek metų nėra ko. Nors iš tiesų pastaruosius metus turėjo rimtų sveikatos problemų, buvo įsiūtas širdies stimuliatorius. Tad aktorius daugiau laiko praleisdavo ne namuose, o ligoninėse.
D. Banionis visada pabrėžė, kad teatras buvo jo pašaukimas, misija ir būties įprasminimas. Ir visada į teatrą žvelgė kaip į savo šeimą, su kuria eis per visą gyvenimą. Aktorius sakydavo, kad didžiausias nuopelnas tenka jo mokytojui Juozui Miltiniui, kuris buvo savotiška kelrodė žvaigždė, daugiau nei tėvas. Nors ir gaudavo nuo J. Miltinio pylos, niekada nedrįso jam prieštarauti – pildydavo jo reikalavimus ir pageidavimus.
„Man J. Miltinis buvo autoritetas ir net nesinorėdavo jam prieštarauti. Jis aktoriams buvo ne tik mokytojas, bet ir tėvas. O argi galėtum paprieštarauti tėvui? Aišku, kad ne“, – yra sakęs D. Banionis.
Tiesa, paskutiniais savo gyvenimo metais aktorius teatre nebesilankydavo. Kaip ne kartą yra sakęs, šiuolaikinis teatras nebėra teatras.
„Neliko tikrų vadovų – menininkų, kurie galėtų vadovauti teatrui, vesti jį kūrybos kryptimi. Dabar vadovauja kažkokie pravažiuojantieji, todėl nieko doro teatre ir neliko – toks paviršutiniškas. Nebevaikštau į teatrą. Netraukia ten. Viskas ten jau kitaip, nei mane mokė“, – paskutiniame savo interviu teigė D. Banionis.
Aktoriaus vaidmenų lobyne buvo daugybė vaidmenų: nuo epizodinių iki jį išgarsinusių visoje Tarybų Sąjungoje. Tačiau labiausiai D. Banioniui įstrigęs vaidmuo – Jasiaus iš Kazio Binkio „Atžalyno“. Vaidmuo, kuriuo jis savotiškai debiutavo teatre. Ir nors paskui vaidmenys keitė vienas kitą kaip greitai besisukančioje karuselėje, svarbiausias liko būtent pirmasis.
J. Miltinio mokyklos vizitinė kortelė
D. Banionis sulaukė didžiulės šlovės, tačiau visada išliko paprastas ir atsidavęs tik teatrui. Kaip prisimena ne vienoje pjesėje su D. Banioniu vaidinęs aktorius Enrikas Kačinskas, jis buvo net perdėm kuklus, žinant jo talentą.
„Niekada nemačiau jo puikybės, pasididžiavimo, nors maudėsi šlovės spinduliuose. Neatsisakydavo net epizodinių vaidmenų. D. Banionis buvo J. Miltinio mokyklos vizitinė kortelė – atsidavimo, darbštumo ir pasiaukojimo pavyzdys. Kiekvienas jo vaidmuo tiesiog pulsavo gyvybe“, – sakė aktorius E. Kačinskas.
D. Banionio scenos partneriui labiausiai įsiminė jo visiškas atsidavimas teatrui. Jis teatru ir tegyveno. Kai būdavo scenoje, neegzistuodavo kitas pasaulis. Jo vaidyba buvo išgryninti sceniniai perlai.
„Jo sceninis krūvis buvo nežmoniškas, bet kiekvieną savo vaidmenį jis išgrynindavo iki tobulumo. Kai rengėsi vaidmeniui „Lauke už durų“, savaitei net išėjo iš namų – kad galėtų geriau pajusti vienišumą ir žmogaus nereikalingumą, visuomenės atstūmimą. Tai buvo neeilinio talento asmenybė“, – kalbėjo E. Kačinskas.
Kartu su D. Banioniu vaidinusi Dalia Melėnaitė teatro legendą atsimena kaip puikų vyresnį scenos partnerį. Ir nors dvidešimčia metų jaunesnę kolegę D. Banionis vadindavo mergaičiuke, su ja bendraudavo ne kaip vyresnis žmogus, o kaip draugas, lygiavertis scenos partneris.
„Tai buvo nuostabus partneris, nors ir labai reiklus. Labai džiaugiuosi, kad turėjau tokį gerą mokytoją: nors bijojau jo, bet labai gerbiau. Jis sugebėdavo taip įtraukti į vaidmenį, kad į šoną tikrai nenuklysdavau, ir paviršiumi nebuvo galima slysti, tik gilyn. Tai buvo nuostabus aktorius, visus jo vaidmenis žiūrėdavau pakabinusi liežuvį“, – prisiminė D. Melėnaitė.
Spinduliavo santūrumu ir kuklumu
J. Miltinio dramos teatro aktorius Algirdas Paulavičius neslėpė, kad kalbėti apie kolegą, scenos partnerį ir mokytoją labai skaudu. Tarsi nebeliko dalelės ir jo paties.
„Labai liūdna, tarsi širdyje atsivėrė tuštuma. Tai buvo nepaprastai talentingas žmogus, buvęs ir mano bei kitų J. Miltinio dramos teatro senosios kartos aktorių gyvenimo dalimi. Bet, kaip sakoma, neliūdėsiu, kad jo nėra, o džiaugsiuosi, kad jis buvo, kad turėjau galimybę su juo dirbti ir jį pažinoti. Tai buvo išskirtinio talento asmenybė“, – susijaudinimo neslėpė A. Paulavičius.
D. Banionį jam teko matyti ne tik scenoje, bet ir gastrolėse, komandiruotėse. Visur šis žmogus buvo mylimas ir gerbiamas. Įvairių apdovanojimų ir ordinų jis gavo ne tik iš svarbiausių Lietuvos, bet ir kitų valstybių valdžios atstovų. Net ir baigęs aktoriaus karjerą D. Banionis buvo šlovinamas ir aukštinamas kaip neeilinio talento žvaigždė. A. Paulavičiui teko matyti, kaip Rusijos gatvėse žmonės klaupiasi ant kelių, bučiuoja ranką, prašo autografų ir dėkoja už jo talentą.
„Nors apgaubtas tokios šlovės, jis visada buvo kuklus ir labai santūriai priimdavo visus sveikinimus ir apdovanojimus“, – pabrėžė A. Paulavičius.
Net ir išvykęs gyventi į Vilnių D. Banionis nepamiršdavo buvusių kolegų ir scenos bičiulių. Telefonu su A. Paulavičiumi prakalbėdavo valandų valandas. Kalbėdavosi ne tik apie teatrą, bet ir apie gyvenimo prasmę, egzistencinius klausimus.
„Aktorius labai išgyveno, kad nebeliko tikrojo teatro, kai žiūrovai per naktis stovėdavo eilėse prie kasų. Žiūrėdami dramą net alpdavo nuo nervinės įtampos ir jaudulio, o per komedijas iš juoko verkdavo. O dabar viskas paviršutiniška ir pigu, žiūrovą bandoma papirkti nuogybėmis, pigiais triukais ir vulgariu seksualumu. Bet juk meno paskirtis yra gilintis į gyvenimo prasmės klausimus“, – kalbėjo A. Paulavičius.
Su D. Banioniu, kurio vardas neatsiejamas nuo J. Miltinio mokyklos, bus galima atsisveikinti ir Panevėžyje. Planuojama, kad atsisveikinimas vyks sekmadienį J. Miltinio dramos teatre.
„Šeima nori, kad būtų atsisveikinta ir Panevėžyje, kur prabėgo visas jo gyvenimas. O laidojamas bus Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, šalia savo žmonos“, – sakė aktoriaus sūnus R. Banionis.
Lina DRANSEIKAITĖ
