Lietuvos kultūros sostinėje Panevėžyje šią savaitę iškilmingai atidarytame pirmą kartą Lietuvoje vykstančiame tarptautiniame meninio stiklo simpoziume „GlassJazz“ persipina džiazo ir stiklo improvizacijos. Iš viso pasaulio atvykę garsiausi stiklo menininkai susivienijo bendram kūrybiniam darbui.
Įkvėpti džiazo muzikos, menininkai pasinėrė į kūrybinius ieškojimus.
Tačiau šiame simpoziume svarbiausia ne rezultatas, o pats procesas, užburiantis savo dvasia. Menininkai, įkvėpti džiazo muzikos, tarsi magai iš karštos krosnies traukia tąsią stiklo masę ir formuoja įspūdingus kūrinius.
Visas šis trapus grožis bus pristatytas jau kitą savaitę Dailės galerijoje. O panevėžiečiai ir miesto svečiai kasdien gali atvykti į stiklo Meka vadinamą meninio stiklo studiją „Glasremis“ ir savo akimis pamatyti unikalų kūrybos procesą.
Kaip teigė stiklo simpoziumo „GlassJazz“ iniciatorius ir vienas žymiausių stiklo menininkų Remigijus Kriukas, džiazas ir stiklas tik iš pažiūros yra du skirtingi menai, neturintys jokių bendrų sąlyčio taškų, tačiau iš esmės labai panašūs: juos abu vienija improvizacijos.
Todėl simpoziumo metu daugiau kaip dvidešimt garsiausių stiklo menininkų iš viso pasaulio pasiners į džiazo muzikos bangas ir jų įkvėpti leisis į kūrybinius ieškojimus. „Karštas stiklas – kaip ir džiazas: improvizuojant galima išgauti pačias netikėčiausias formas. Manau, bus įdomu ne tik patiems menininkams, bet ir visiems panevėžiečiams. Be to, tai unikali galimybė susipažinti su įdomiais kūrėjais ir apskritai su stiklo pasauliu“, – sakė R. Kriukas.
O kad stiklo pasaulis kupinas įvairiausių paslapčių ir tikrų stebuklų, daugelis įsitikino per simpoziumo „GlassJazz“ atidarymą. Miesto merui Vitalijui Satkevičiui, atidariusiam simpoziumą, teko nelengva užduotis – perkirpti simbolinę juostelę. Nors tai merui kone kasdienybė, šįkart nebuvo taip paprasta, mat juostelė buvo stiklinė, ką tik ištraukta iš lydymo krosnies.
Uždega improvizacijai
Iš Liuksemburgo atvykusių menininkų Zaigos Baižos ir Roberto Emeringerio šeiminis duetas teigė, kad šis simpoziumas jiems unikali patirtis. Nors sutuoktiniai kasmet dalyvauja įvairiuose stiklo simpoziumuose, kurti skambant džiazo muzikai dar neteko. U.Mikaliūno nuotr.
Meninio stiklo studijoje „Glasremis“ visą savaitę netilo šurmulys. Nors čia kasdien iš stiklo gaminami šedevrai, šįkart vyko kiek kitoks darbas. Skambant džiazo muzikai menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos, Olandijos, Izraelio, Slovakijos, Liuksemburgo ir Suomijos improvizavo su stiklu.
Iš Liuksemburgo atvykusių menininkų Zaigos Baižos ir Roberto Emeringerio šeimos duetas teigė, kad šis simpoziumas jiems unikali patirtis. Nors abu menininkai kasmet dalyvauja įvairiuose stiklo simpoziumuose, kurti skambant džiazo muzikai dar neteko.
„Keliaujame labai dažnai, ir Lietuvoje esame ne pirmą kartą, tačiau toks renginys mums yra naujas ir netikėtas. Džiaugiuosi, kad Panevėžys tapo šeimos dalimi. Mums patiko idėja suderinti muziką ir stiklą. Tas pirmasis susitikimas su džiazu tikrai uždega kūrybai, duoda impulsą, postūmį, o kartu ir suteikia drąsos“, – „Sekundei“ teigė Z. Baiža.
Jos vyras sakė, kad muzika jį lydi nuo pat vaikystės ir yra neatskiriama kūrybos dalis. Jaunystėje jis pats skambino gitara ir grojo mandolina, todėl labai įdomu, kaip džiazas derės jo kūryboje. „Dabar groju tik stiklu. Bet iš esmės muzika man padeda kurti. Aišku, tai priklauso ir nuo pačios muzikos: rokas man padeda nusiraminti, o rami, lyrinė muzika verčia dar labiau jaudintis. Pačiam bus įdomu, kaip mane veiks džiazas“, – šypsojosi menininkas.
Stiklo virusas
Sutuoktiniai teigė, kad, skirtingai nei savo studijoje, čia labiau leisis į improvizacijas. Mat namuose jie dirba kiek kita technika – su šiltu stiklu, todėl lieka mažiau vietos improvizacijai ir rankų darbui.
Šiltas stiklas tiesiog supilstomas į tam tikras formas ir pašaunamas į krosnį, o dirbant su karšta medžiaga niekada negali žinoti, koks bus rezultatas. Panevėžyje visi darbai bus kuriami iš karšto stiklo.
„Mes daug keliaujame, todėl karšto stiklo technologija mums nėra nauja. Bet kaskart gauname naujų įspūdžių ir patirties, pasisemiame idėjų. O naujos idėjos visada yra gerai. Stengiuosi skirtingose vietose kurti tokias pat figūras, tačiau jos visada išeina kitokios. Idėja ta pati, o rezultatas visada kitoks“, – pasakojo Liuksemburge daugiau kaip dvylika metų gyvenanti latvių kilmės menininkė.
Panevėžyje pirmą kartą vykstantis unikalus meninio stiklo simpoziumas „GlassJazz“ sutraukė garsiausius menininkus iš viso pasaulio. U.Mikaliūno nuotr.
Ji planuoja iš stiklo gaminti formą formoje: vyno kamštelius įkalinti stiklo karalystėje. Kažką panašaus menininkė yra dariusi iš gipso, todėl bus labai įdomu, kaip pavyks su stiklu.
Roberto vizijose – skulptūrinė vaza, kurioje žaidžia spalvos ir detalės.
Tiesa, tai bus netradicinė vaza. Jo teigimu, nors stiklas visur vienodas, bet jo apdirbimo technologijos skirtingos, tad kaskart viskas atrodo kaip nauja.
„Stiklas visur toks pat ir nė neabejoji, kad apie jį žinai viską, bet kiekvieną sykį prie jo lietiesi kaip pirmą kartą. Tai labai traukia. Stiklas kaip virusas: kartą pabandžius nebegali sustoti.
Visada maniau, kad būsiu skulptorius, bet kai kartą Ukrainoje pabandžiau dirbti su karštu stiklu, iki šiol negaliu sustoti.
Aišku, pradėjau nuo paprastų ir elementarių dalykų, kol galiausiai taip įsitraukiau į šį žaidimą, kad niekaip negaliu iš jo išeiti. Net negaliu atsakyti, kodėl stiklas mane taip traukia, niekada apie tai net nesusimąsčiau. Gal dėl to, kad jis unikali medžiaga: skaidri, optiška, puikiai deranti su kitomis medžiagomis, o kitų medžiagų galimybės ribotos“, – kalbėjo R. Emeringeris.
Būtent stiklas padėjo Zaigai ir Robertui atrasti vienam kitą. Dabar menininkai vienas kitam yra ramstis ne tik namuose, bet ir kūryboje.
„Stiklas buvo tik pradžia, jis mus suvedė, bet Zaigą įsimylėjau ne dėl to, kad ji „stikliorė“, – juokavo vyras.
Ieškos savo šaknų
Į Panevėžyje organizuotą stiklo simpoziumą atvyko ir garsus stiklo menininkas iš Izraelio Luisas Sakalovskis.
Pietų Afrikoje gimęs, tačiau jau daug metų Izraelyje gyvenantis vyras į Lietuvą atvyko pirmą kartą. Jį čia atviliojo ne tik galimybė dirbti su kolegomis, bet ir aplankyti savo senelių gimtąją žemę.
L. Sakalovskis telefone turi išsisaugojęs šeimos nuotrauką ir atsiradus laisvesnei dienai planuoja išvyką į Kupiškį ir Balninkus, kur yra jo šaknys.
Iš Izraelio atvykęs menininkas Luisas Sakalovskis prisipažino, kad į Lietuvą jį atviliojo ir galimybė aplankyti vietas, iš kurių kilę jo seneliai. U. Mikaliūno nuotr.
„Lietuvoje viešiu pirmą kartą, bet jaučiuosi labai gerai. Mano seneliai gyveno čia, žinau net kaimo pavadinimą, iš kurio jie kilę, ir planuoju ten nuvykti. Labai jaudinuosi, juk tai – mano šaknys“, – kiek susijaudinęs kalbėjo svečias iš Izraelio.
Su stiklu jis dirba jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Taip pat tapo ar kuria iš bronzos, molio ir kitų medžiagų.
Kai menininko galvoje gimsta kokia unikali idėja, jis renkasi tą išraiškos būdą, kuris geba geriausiai ją perteikti. O idėjų ieškoti nereikia – jos pačios ateina iš aplinkos, gamtos, įkvepia jį supantys žmonės
„Idėjos iš niekur neateina, jos yra aplink mus, nes mes, menininkai, savotiškai kopijuojame aplinką. O džiazą aš tiesiog dievinu. Namuose turiu senų vinilinių plokštelių, jose įrašyti garsiausių džiazo atlikėjų kūriniai.
Džiazas yra ir vienas iš įkvėpimo šaltinių. Kursiu lieto stiklo darbą, bet kas išeis, nežinau, nes tai bus daugiau improvizacija. Darbas su stiklu – kaip darbas su partneriu: stiklas turi savo keistenybių, o aš – savo, todėl dirbdami abu ieškome kompromisų. Niekada nežinau, koks bus rezultatas, nes pati medžiaga padiktuoja, ką ji geba“, – kalbėjo L. Sakalovskis.
Pašaukimą atrado aludėje
Iš Olandijos atvykęs Ed van Dijk Panevėžyje jaučiasi kaip namuose, mat į svečius pas žymiausius Lietuvos stiklo kūrėjus Remigijų Kriuką ir jo žmoną Indrę Stulgaitę- Kriukienę jis yra užsukęs ne kartą. Be to, į simpoziumą suvažiavo nemažai draugų ir bičiulių, su kuriais susitinka per metus bent po kelis kartus.
„Šitoje studijoje esu gal trečią kartą, o per Panevėžį tenka vykti gana dažnai. Labai džiaugiuosi, kad atvykau į simpoziumą. Visi dalyviai esame puikūs draugai, tad labai smagu vėl visiems susitikti“, – sakė iš Olandijos atvažiavęs svečias.
Olandas Ed van Dijk Panevėžyje jaučiasi kaip namuose, nes čia suvažiavo draugai ir bičiuliai, kuriuos vienija stiklas. U.Mikaliūno nuotr.
Stiklu jis susižavėjo prieš tris dešimtmečius. Tačiau, kaip juokauja, ši istorija – ne spaudai. „Nežinau kas, bet mane tiesiog traukte traukia tradiciniai airiški alaus barai.
Prieš trisdešimt metų taip pat sėdėjau viename tų barų Dubline ir gurkšnojau alutį. Į akis iš karto krito įspūdinga langų dekoracija, todėl baro savininko paklausiau, iš kur tie nuostabūs langai. Jis papasakojo, kad jie gaminami mažoje gamyklėlėje.
Netrukus per atostogas ir aš aplankiau tą gamyklą“, – prisiminė menininkas.
Stiklo apdirbimo procesas taip sužavėjo vyrą, kad tik grįžęs į Olandiją pradėjo domėtis stiklu ir jo galimybėmis, lankė įvairiausius kursus, kol galų gale įsiprašė mokiniu pas vieną garsiausių čekų kilmės meistrą Vokietijoje.
„Pradėjau nuo mažų darbelių, laboratorinių mėgintuvėlių. Bet to pakako, kad norėčiau tai daryti visą savo gyvenimą. Kai pabandai dirbti su karštu stiklu, jis tave taip įtraukia, kad negali sustoti. O kai skamba džiazas, dirbti dar įdomiau.
Ypač dievinu bliuzą. Ką kursiu, dar nesugalvojau. O ir planuoti nemėgstu, nes ne visada rezultatas būna toks, kokį susikūrei vaizduotėje, todėl mėgstu improvizuoti“, – prisipažino Ed van Dijk.
Lina DRANSEIKAITĖ
