Rugpjūčio 12–14 dienomis bendruomenės „Upytės žemė“ ir Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos pastangomis buvo organizuota kultūrinė pažintinė išvyka.
Kelionę pradėjome nuo Panemunės pilių, išsidėsčiusių šalia ilgiausios Lietuvos upės Nemuno. Raudondvario Tiškevičių rūmai žavėjo XVII a. architektūra, išlikusiomis oficinomis, oranžerija, liokajaus ir ūkvedžio nameliais, arklidėmis, svirnais, ledainėmis ir parku. Nuo Palemono kalno, minimo Lietuvos metraščio legendiniame pasakojime apie romėnišką lietuvių kilmę, grožėjomės apdainuota Lietuvos gamta.
Pasižvalgę po Belvederio itališkos vilos tipo dvarą, atvykome į Veliuoną ir aplankėme vieną iš nedaugelio Lietuvoje medinių dvarų, kurio parke tarp kitų augalų auga itin retas tulpmedis. Veliuonos krašto istorijos muziejuje apžiūrėjome etnografinę ekspoziciją, Petro Cvirkos klasę, V. Gerulaičio tapybos darbus. Smagu buvo pasidairyti po apylinkes nuo Veliuonos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios bokšto, nusifotografuoti prie Vytauto Didžiojo paminklo. Raudonės pilyje dabar veikia pagrindinė mokykla, tačiau į 33,5 m aukščio bokštą leidžiama patekti ir turistams – tuo mes ir pasinaudojome.
Prieš atvykdami į Panemunės renesanso stiliaus rezidencinę pilį keliautojai nutarė paišdykauti: mergaitės ant skruostų užsiklijavo širdeles, berniukai – ūsus. Apžiūrėdami pilies architektūrą ir Vilniaus dailės akademijos studentų darbų parodą, šypsodamiesi stebėjome vieni kitus, o kad emocinės būsenos užkrečiamos, jau 400 m. prieš Kristų pastebėjo garsiausias antikinės Graikijos gydytojas Hipokratas.
Vakarop pasiekę pajūrį, nusimaudę šiltoje jūroje, atvykome į svetingą Kretingalės pagrindinę mokyklą. Jau kelionės pradžioje pasiskirstėme į komandas, todėl buvo aišku, kas verda bendrą vakarienę, kas aptarnauja ir dengia stalus, kas plauna indus, o kas tvarko autobusą. Visi stengėsi, nes už gerai atliktą darbą ir kitą pagalbą kiekvienas galėjo pagauti „laumžirgį“ – figūriniu skylamušiu iškirstą trafaretą kortelėse, kurias turėjo nešiotis visą kelionės laiką. Už pastangas buvo pažadėti solidūs prizai.
Antra kelionės diena buvo skirta aktyviam poilsiui. Likę ištikimi Minijai, kurios teritorija įtraukta į Natura 2000 Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklą, jau trečią kartą, pasirinkę vis kitą atkarpą, plaukėme viena gražiausių Lietuvos upių.
Skaidrus vanduo ir žaliuojančios pakrantės ne mažiau džiugino nei pietūs gamtoje ir bendravimas su baidarės porininku bei kitomis komandomis, kurios mojuodamos spalvingais irklais tai aplenkdavo, tai vėl atsilikdavo vienos nuo kitų.
Nors nuirkluota apie 18 kilometrų, kūrybinį darbą, skirtą Upytės 760 metų minėjimui, atliko visi – spalvikliais išradingai išmarginta septyniolika ryškių geltonų lietsargių. Vakarą užbaigėme pasivaikščiojimu iki įspūdingai apšviestos Kretingalės evangelikų liuteronų bažnyčios.
Nominacijų suteikimas ir grupės nuotrauka kiekvienam, prizai daugiausia „laumžirgių“ sugavusiajam – tai ne svarbiausia, kuo džiaugėmės kelionės pabaigoje. Įsimintinos Panemunės istorinės vietos, švari, pilna gyvybės, vaizdinga Minija ir trys nuotykių dienos puikiai nusiteikusių žmonių kompanijoje suteikė džiaugsmo, kuris, anot psichologų, skatina laimės hormonų gamybą, o tada jaučiamės laisvi, pasitikintys, mylimi ir mylintys.
Jurgita ZALATORIENĖ
