Akvilina Morkūnaitė − vos 21-erių savamokslė fotografė iš Pasvalio, kurios darbai jau dabar puikuojasi įvairiuose konkursuose. Vilniaus Gedimino technikos universitete kūrybines industrijas studijuojanti mergina įsitikinusi: geriausia fotografijos mokykla – praktika.
– Nuo ko prasidėjo kelionė į fotografijų pasaulį?
– Kai man buvo 16-iolika, norėjau teleskopo arba fotoaparato. Iki šiol nesuprantu, ką būčiau dariusi su teleskopu… Gavusi fotoaparatą pradėjau fotografuoti gamtą, gėles, paukštelius, pažįstamus, o vėliau – pirmą kartą matomus žmones.
A.Morkūnaitė sako, kad fotografiją reikia visų pirma pajausti ir tobulinti gebėjimus per praktiką. Vieni dalykai ateina savaime, kitus reikia įgyti pačiam. A.Morkūnaitės albumo nuotr.
– Iš kur semiesi idėjų fotosesijoms?
– Labai įvairiai, kartais užsiimant visai nesusijusia su nuotraukomis veikla kažkur pasąmonėje iškyla vaizdas. Kartais panaršau internete, pažiūriu įvairias kitų darytas nuotraukas ir, sujungusi patinkančius elementus, sukuriu vaizduotėje naują idėją. Visgi mintyse susikuriu tik apytikslį vaizdą, o kaip viskas išeis – niekada nežinau. Tai labiausiai ir žavi!
– Kokia tavo, kaip fotografės, svajonė?
– Tokia paprasta ir žemiška – kai jau turėsiu savo vaikų, įdomiai ir išskirtinai įamžinti visą jų augimą.
– Beprotiškiausias įvykis fotosesijos metu?
– Tikriausiai fotosesija apleistame dvare – ramiai fotografuojamės, vaikštome ir tik po kiek laiko pamatome ten esantį didžiulį žaltį. Jis mūsų keturių merginų spiegimo turbūt išsigando labiau nei mes jo… Į tą dvaro pusę daugiau net nekėlėme kojos.
– Visur ir visada nešiojiesi fotoaparatą?
– Į paskaitas ir į parduotuvę ne, tačiau į šventes ir įvairias keliones – visada. Nors šią vasarą keliaudama buvau išsiskyrusi su fotoaparatu – įamžinau akimirkas telefonu. Tai puikus ir gerokai lengvesnis fotoaparato pakaitalas.
– Kaip pasikeitė tavo galimybės persikrausčius į Vilnių?
– Tikrai neatsivėrė visos durys – jas reikia pačiai atverti, tačiau viskam savas laikas. Kadangi fotografuoju daugiau laisvu laiku, kol kas užtenka užsakymų, ateinančių iš gimtinės, jos apylinkių, na ir šiek tiek, žinoma, Vilniaus. O apskritai kalbant, sostinė atvėrė galimybę gilinti žinias – tiek kūrybinių industrijų studijos, tiek Vilniuje vykstantys įvairūs seminarai.
– Ar Lietuvoje galima pragyventi iš fotografijos?
– Kiekvieno poreikiai skirtingi, bet galima. Tik tuomet nuotraukos turi būti kitokios, išskirtinės. Žmogus turi atrasti savo sritį.
– Su kokiais sunkumais susiduria jaunas, pradedantis fotografas?
– Su milžiniška konkurencija. Dabar visi nori gražių nuotraukų – vyresni žmonės albumams ir prisiminimui, jaunesni – įsikelti į socialinių tinklų puslapius. Todėl nenuostabu, jog daug žmonių ir siūlo fotografuotis. Pradedantieji turėtų siekti nuotraukų kokybės, išskirtinumo, kurti savitą braižą. Taip pat atrasti, kas priimtina jam, bet patiktų ir jo būsimiems klientams.
– Fotografo išsilavinimas – būtinybė?
– Ne, nes fotografiją reikia visų pirma pajausti ir tobulinti gebėjimus per praktiką. Vieni dalykai ateina savaime, kitus reikia įgyti pačiam, domėtis plačiau. Žinoma, išsilavinimas suteikia platesnių žinių ir suvokimą apie studijuojamą dalyką, tačiau galiausiai praktika ir įgūdžiai padės pagauti tinkamą vaizdą, emociją.
– Jei dabar viską pradėtum iš pradžių, ką keistum?
– Mesčiau lauk iš galvos teleskopo pirkimą… Juokauju, manau, viskas atėjo savu laiku, pradėjau fotografuoti žmones, kai buvau tam pasirengusi. Todėl nieko neskubinčiau, nevėlinčiau ir nekeisčiau, nes dabar esu ten, kur ir noriu būti – laimingame ir gražiame kelyje.
Kalbėjosi Jūratė JUŠKEVIČIŪTĖ
