Dažnas, paklaustas, kokią Šiauliuose veikiančią įmonę žino, atsakytų: saldainių fabriką „Rūta“. Ir, ko gero, net prisipažintų, kas dirbti tame fabrike buvusi jo vaikystės svajonė.
Tokių svajoklių per ilgus saldainių fabriko gyvavimo metus, be abejo, buvo tūkstančiai. O ir dabar kas atsisakytų pasisukioti malonų kvapą skleidžiančiuose cechuose, pamatyti saldainius į popierėlius vyniojančias mašinas, šokolado masę maišančius katilus.
Saldusis muziejus
Nors patekti į kvapniuosius cechus ne kiekvienam lemta, galimybę iš arčiau susipažinti su šokoladu, jo gamyba, istorija turi visi.
Prie „Rūtos“ veikiančio šokolado muziejaus durys smalsuoliams atviros. Be to, galima užsisakyti ne tik ekskursiją į muziejų, bet ir edukacinę programą. Atvykusieji į saldžiąją laboratoriją bent trumpam galės tapti šokolado meistrais, sužinoti, kaip gaminami šokoladiniai saldainiai, išmėginti jėgas kuriant naujo skonio receptus.
„Sekundės“ skaitytojus kviečiame į šokolado šalį, kur atsiskleis mėgstamo skanėsto paslaptys, paaiškės jo kelionės iš tolimosios Lotynų Amerikos iki Lietuvos vingiai.
Ekskursiją pasitinka ir veda muziejaus vadovė Odeta Kirnienė.
Tik mažos sėklelės
„Pradėsime nuo pačios pradžios – nuo medžio, ant kurio auga šokolado gamybai reikalingi vaisiai. Patikėkite, nebūtų šio medžio – nebūtų šokolado, – rodydama kakavmedžio maketą pasakoja muziejaus vadovė. – Kakavmedžio nereikėtų painioti su kavamedžiu, tai visai kitas augalas. O kakavmedis – štai toks didžiulis, su kabančiais vaisiais. Tik klysta tie, kurie mano, kad šokoladas gaunamas iš tų vaisių. Gerai būtų… Šokoladui tinka tik mažos šio vaisiaus sėklelės.“
Iš vieno tokio medžio per metus galima gauti iki pusantro kilogramo kakavos pupelių. Kakavmedžiai auga Afrikoje, jiems augti ir derėti reikalingos tam tikros klimato sąlygos, o šokolado nori visas pasaulis.
O. Kirnienė sako, kad iš pradžių kakavmedžiai, iš kurių gaunamos kakavos pupelės, augo tropiniuose Lotynų ir Vidurio Amerikos miškuose. Tuose kraštuose gyvenę actekai šventai tikėjo, kad kakavos sėklos į žemę atkeliavo tiesiai iš rojaus.
Centrinės Amerikos gyventojai pirmieji išmoko gaminti šokoladą ir jį vartojo skystą. Manoma, kad mėgautis šokoladu pradėta maždaug du tūkstančius metų prieš Kristų. Juk majų kultūros palikimas piešiniai ant sienų, išlikę raštai ir indai byloja apie kakavos vartojimą.
„Šokoladas buvo geriamas, kakava naudota kaip prieskonis valgiams. Skystas šokoladas dažniausiai nebuvo saldinamas. Ir jis nebuvo desertas“, – aiškina O. Kirnienė.
Gėrimas buvo prieinamas tik kilmingiesiems. Majams, vėliau actekams labai patiko ypač gardžios buvusios suplakto gėrimo putos. Kakavos būta svarbios ir religiniuose actekų ritualuose.
O. Kirnienė rodo muziejuje esantį vertingą eksponatą – trikojį puoduką, iš tokio actekai gurkšnodavo karštą šokolado gėrimą, aišku, nesaldytą, kartų ir labai stiprų. Kartais, matyt, užkūrus ugnelę po puoduku, pašildomą.
Montesumos milijonai
Muziejuje galima pamatyti ir filmuką, kaip gaminamas senovinis šokolado gėrimas. Kakavos pupeles moterys sutrina, sutrupina ant specialios lentelės, iš gautų miltelių minko savotiškus blynelius, tirpina juos vandenyje ir gamina gėrimą. Dabar į jį jau dedamas cukrus, medus, įvairūs prieskoniai, vanilė, cinamonas ar dar kiti priedai.
Kakavos pupelės buvo itin vertingos, juk jų užauga tiek nedaug. O. Kirnienė pasakoja, kad kakavos pupelės buvo ir majų, ir actekų piniginis vienetas. Teigiama, kad garsusis actekų imperatorius Montesuma turėjęs net 40 tūkstančių kakavos pupelių maišų!
Viskas turėjo savą kainą: pomidorą galėjai pirkti už vieną, avokadą – už tris kakavos pupeles, o už kiškį tekdavo surinkti trisdešimties pupelių saują.
Kaip tos pupelės atrodo, galima pamatyti muziejaus kampe stovinčiame atvirame maiše. Ir ne tik pamatyti, bet paliesti, jų pasisemti. Tvirtos, kietos, tarp pirštų viena į kitą dunksinčios pupelės tarsi maži akmenukai. Sunku įsivaizduoti, kaip jos gali tapti tokiu gardžiu, kvapniu, minkštu šokoladu.
Patekusios į Europą, kakavos pupelės greitai virto ypatingu skanėstu. Turtuolių namuose iš jų buvo gaminamas prabangus gėrimas.
Esama daugybės teorijų, kaip kakava pateko į Europą, bet kad ji čia buvo ypač vertinama – neginčijamas faktas. XVI amžiuje ispanų istorikas Ovjedo rašė: „Tik turtingas ir kilmingas žmogus gali leisti sau gerti šokoladą, nes jis geria… pinigus.“
1521 metais ispanams užkariavus Jukataną (dabartinė Meksika), kakavos pupelės tebebuvo naudojamos kaip valiuta.
Kakavos gėrimo ispanai iš karto nevertino – tik sumanę pasaldinti cukranendrių cukrumi, jį pamėgo.
Specialūs indai kakavai
Šokolado muziejuje galima pamatyti paveikslų, kuriuose nutapyti šokoladą gurkšnojantys didikai.
Yra surinkta specialiai šokoladui gerti skirtų indų kolekcija.
O. Kirnienė rodo didelį rožinės spalvos puoduką mėgautis šokoladu, skirtą vyrams. Iš 1850 metų atkeliavęs puodukas iš viršaus pusiau pridengtas – kad geriant tirštą gėrimą į jį nepasinertų ūsai.
Moterims skirti puodukai mažesni ir su specialiais žiedeliais, trukdančiais puodukui apvirsti ir gėrimu ištepti prabangius damų drabužius. Yra ir kelioninių puodukų, skirtų šokoladą susiplakti ir jį gerti karietose.
Ypač populiarus šokoladas pasidarė antrojoje XIX amžiaus pusėje, kai dėl pramonės pažangos tapo įmanoma masinė gamyba.
Muziejaus vadovė vardija reikšmingiausius Europos išradėjų darbus, prisidėjusius prie šokolado tobulinimo: „1828 metais olandų chemikas sukūrė hidraulinį kakavos presą, leidusį iš sumaltų pupelių išspausti kakavos sviestą. Jį maišant su kakava bei priedais jau buvo galima gaminti šokoladą. Po dvidešimties metų Anglijoje išrastas būdas, kaip kakavos miltelių ir cukraus masę sumaišyti su ištirpintu kakavos sviestu ir pagaminti šokolado plytelę. Dar po dvidešimtmečio šveicarų chemikas Henris Nestlė išrado būdą, kaip garinant pagaminti pieno miltelius, o šveicarų šokolado gamintojas Danielis Peteris sugalvojo, kaip Nestlė pieno miltelius panaudoti naujos rūšies šokolado gamybai. 1879 metais buvo pagaminta pirmoji pieninio šokolado plytelė.“
Pirmasis fabrikas
Muziejuje yra surinkta daug medžiagos apie plačiai pasaulį užkariavusio šokolado kelią. Pabrėžiama, kad 1879 metais atrastas toks gaminimo būdas, kad šokoladas taptų glotnus, burnoje tirpstantis, maloniai saldus ir aromatingas.
Lietuvoje pramoninė šokolado gamyba prasidėjo 1886 metais. Tais metais Vilniuje M. Abramsonas įkūrė pirmąjį šokolado ir saldainių fabriką.
O. Kirnienė pabrėžia, kad Šiauliai taip pat gali turėti saldaus miesto vardą. Čia buvusios net šešios saldumynų gamybos įmonės. Ir dabar čia yra trys saldumynus gaminančios bendrovės.
Saldainių fabriko „Rūta“ istorija prasidėjo 1913 metais, tad šimto metų jubiliejus jau paminėtas. „Fabriko įkūrėjas Antanas Gricevičius, tuo metu būdamas 36-erių metų, nedideliame mediniame name įrengė karamelės virimo katilą. Norėdamas pabrėžti saldainių dirbtuvėlės lietuviškumą, savininkas pavadino ją tautinio augalo rūtos vardu.
„Rūta“ augo pamažu: prie karamelinių saldainių netrukus prisidėjo šokoladiniai. Buvo pastatyti keli mūriniai pastatai, pradėta tobulinti gamyba, didinamos apimtys“, – dėstė muziejaus vadovė.
Su žodžiais mylimajai
Muziejuje įrengtas didelis stendas, skirtas susipažinti su anksčiau buvusiomis ir dabar esančiomis saldainių pakuotėmis – dėžutėmis, popierėliais ir kitkuo.
Pirmoje stendo dalyje galima pamatyti, kaip atrodė prieškario metų saldainiai. Kai kurių pavadinimai neįprasti, pavyzdžiui, „Kralikai“, „Mano grėblys“ ir panašūs. Kaip sako O. Kirnienė, anuomet buvo madinga vaikinui einant į pasimatymą panelei dovanoti bent vieną saldainį. Kai kurių popierėlių piešiniai labai romantiški: susikabinusios poros, širdys, balandėliai.
Yra ir eiliuotais tekstais išrašytų popierėlių. Tuos tekstus rašė šiaulietis poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras, garsiosios dainos „Ko liūdi berželi?“ teksto autoriaus. Šiauliuose galima aplankyti ir šio poeto namą-muziejų.
Ant saldainių popierėlio šalia nupieštų varpelių buvo galima paskaityti tokius žodžius: „Už tai, kad meilę širdy nešioji, aukso varpelį tau paaukoju“, ant kitų: „Jau metai prabėgo, prabėgs dar du trys, bet mano mergelė pas mane sugrįš“.
Tačiau visą Lietuvą sudrebinę įvykiai neaplenkė ir „Rūtos“. 1940 metais fabrikas buvo nacionalizuotas, jo savininkas teisiamas. „Rūta“ tapo valstybine įmone.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, senieji fabriko pastatai buvo grąžinti A. Gricevičiaus įpėdiniams, 2002 metais fabrikas tapo uždarąja akcine bendrove „Rūta“.
O. Kirnienė pasakoja, kad saldumynų gamybai, be kakavos pupelių, naudojama daugybė įvairių kitų žaliavų: braškės, juodieji serbentai, šaltalankiai, moliūgai, lietuviškos ir egzotinės uogos, vaisiai, daržovės, bičių pienelis, žiedadulkės, medus, riešutai bei daug kitų.
Saldumynų mėgėjams tikrai yra iš ko rinktis. Tai ne tik šokoladiniai saldainiai su įvairiais įdarais, bet ir plaktosios masės ir želės saldainiai, kremai, dražė, šokoladinės figūrėlės, becukriai, ekologiški, kulinarijos paveldo ir kiti gaminiai.
U. Mikaliūno nuotr.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
