Visai čia pat kaimynystėje esantys, tarp didžiųjų Lietuvos miestų ketvirtuoju pripažįstami ir tik viena pakopa Panevėžį lenkiantys Šiauliai – ne visiems panevėžiečiams gerai pažįstami ir žinomi.
Beveik keturių metrų aukščio dekoratyvinė skulptūra – vienas iš septynių Saulės simbolių. U.Mikaliūno nuotr.
Pažintis su kaimynu
Jeigu glaudesnės sąsajos su Šiauliais nesieja, dažnas panevėžietis šį miestą tik pro automobilio langą, į pajūrį važiuodamas, pamato. Arba kiek Šiaulių gatvėmis, universitete studijuojančius savuosius aplankęs, pasivaikščioja ar dar kokių nors reikalų vedamas į tą miestą nuvažiuoja.
Iš tikrųjų Šiauliai verti gerokai įdėmesnio žvilgsnio ir nors vieną laisvą atostogų dieną šiam miestui paskyrus nusivilti neteks.
„Esame muziejų miestas“, – sako Šiaulių turizmo ir informacijos centro direktorė Giedrė Brazlauskaitė ir pirmiausia pamini vieną didžiausių ir garsiausių šalyje, dar 1923 metais įkurtą, pirmojo lietuviško laikraščio vardu pavadintą „Aušros“ muziejų su net keletu garsių savo filialų.
Šiauliai kviečia ir daug naujo parodyti žada dviračių, kino, radijo ir televizijos, fotografijos, gaisrininkų, šokolado, vandentvarkos, geležinkelio, sporto, katinų, tardymo izoliatoriaus ir kituose muziejuose.
O kur dar daugybė kitų mieste bei rajone esančių įdomių vietų, turistų traukos centrų, – apie juos „Sekundė“ artimiausiu metu ketina papasakoti plačiau.
Talkšos pakrantėse
Pažintį su miestu reikėtų pradėti nuo centrinės – Prisikėlimo aikštės, aplink kurią, sakoma, ir pradėjo augti Šiaulių miestas. Šimtmečius šioje aikštėje vykdavo turgūs, mugės, gyva prekyba.
Talkšos ežeras kviečia šiauliečius į vandens pramogų parką.
Šiuo metu aikštė taip pat tarsi miesto širdis, juk čia vyksta įvairūs renginiai, susibūrimai ir miesto šventės. Aplink aikštę išsidėsčiusios svarbios valstybinės įstaigos, įsikūrusi ir miesto Savivaldybė.
Čia pat Šventų apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Apie ją turistus lydintis gidas būtinai papasakos, kad katedra karų, gaisrų ir vėtrų siaubiama, kiekvieną kartą ją atstačius, likdavo beveik tokia pat, kokia buvo pastatyta XVII amžiaus pradžioje – baltai tinkuota, su labai aukštu bokštu ir raudonų čerpių stogu.
Saulėtą vasaros dieną pasižvalgius po miesto centrą, norisi sukti link Talkšos ežero, kurio pakrantės – ypatinga šiauliečių traukos vieta, kur dažnai susibėga šio miesto gyventojų valandos.
Ko gero, kiekvienas šiaulietis žino šio ežero atsiradimo legendą. Juk sakoma, kad senovėje jokio ežero čia nebuvo – kartą žmonės pamatė danguje didelį, saulę gožiantį debesį, kuris, pasirodė, buvo pilnas vandens – tikras ežeras su žuvimis, augalais virš galvų pakibo. Viena senutė prisiminė girdėjusi, jog reikia įspėti ežero vardą ir vanduo nusileis. Visi puolė spėlioti vardo, bet niekam nepasisekė. Tada pradėjo visi iš eilės žinomus ir nežinomus žodžius sakyti ir kažkoks vaikas sušuko: „Telkšva!“ Ir ežeras su visomis savo gėrybėmis iš karto nusileido ant žemės.
Ant katedros sienos – vienas seniausių Lietuvoje saulės laikrodžių.
Dabar šiauliečiai ir miesto svečiai turi puikią galimybę susipažinti su ežero pakrančių turtais – rytinėje ežero pakrantėje, parkuose įrengtas apie penkių kilometrų ilgio Talkšos ekologinis takas.
Šiame take 23 stotelės, kiekvienoje jų pastatyti informaciniai stendai.
Turistai vaikščiodami taku gali susipažinti su Talkšos ežero pakrančių augmenija, gyvūnija, kraštovaizdžių įvairove bei šios vietovės istorija.
Šiaulių turizmo ir informacijos centro direktorė atkreipia dėmesį į vakarinėje ežero pakrantėje neseniai įkurtą vandens sporto ir pramogų parką. Tai vienintelė tokia vieta Šiaulių ir visame Šiaurės Lietuvos regione, parkas siūlo įvairių vandens pramogų, galima čiuožti vandenlente, vandens slidėmis, pripučiamuoju ratu.
„Fox Spot“ vandenlenčių parkas jau spėjo pelnyti aktyvaus vandens poilsio mėgėjų simpatijas, nors Šiauliuose veikia tik nuo birželio.
Šiauliams – geležinė lapė
Pačioje 2009 metų pabaigoje Talkšos ežero krantinėje atsirado milžiniškos geležinės lapės skulptūra. Tai iš Panevėžio kilusio šiauliečio dizainerio Viliaus Purono kūrinys, skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. „Vilnius turi geležinį vilką, Šiauliai turės geležinę lapę“, – sumanė išradingasis dizaineris ir padedamas įmonės „Elga“ meistrų ėmėsi įgyvendinti sumanymą.
Ant Talkšos kranto stovinti „Geležinė lapė“ šiauliečiams patinka, jie dažnai prie jos ateina.
„Į Šiaulius lapė atsliuogė naktį, prieš pat Kalėdas. Atsistojo ant snieguoto kranto ir pažvelgė miesto link. Netrukus susipažino ir su šiauliečiais, kurie prie jos dydžio jau įprato“, – pasakoja lapės sumanytojas.
Septynias tonas sverianti ilgauodegė yra 20 metrų ilgio, jos uodega iškelta į 6,6 metro aukštį. Jos kūrėjas teigia, jog lapė nėra beširdė, jos krūtinėje – plieninė 1,20 metro aukščio ir 0,90 metro pločio širdis, kurioje įdėta kapsulė su vario plokštėje iškaltais gerais žodžiais mūsų ainiams.
„Kodėl lapė? Ogi todėl, kad Šiaulių lapė – Gedimino sapno apie geležinį vilką tęsinys. Juk mes Šiaurės Lietuvos sostinė, geležinis vilkas simbolizavo XV amžiuje kylančios Lietuvos karinę galią, o šiandienos Lietuvai reikia lapės apsukrumo, gudrumo. Juk lapė nepasiduoda dresuojama kaip cirko liūtas, kuris bijo botago, bet myli dresuotoją“, – svarsto V. Puronas.
Su Saulės vardu
Šiaulių nepažįstantiesiems derėtų atkreipti dėmesį į pavadinimo kilmę ir praeities sąsajas su Saulės vardu.
Su Šiauliais siejamas Livonijos kronikoje paminėtas Saulės mūšis, kai 1236 metų rugsėjo 22 dieną jungtinė lietuvių, žemaičių ir žemgalių kariuomenė sutriuškino Livonijos ordino karius.
Visiems miestu susidomėjusiems Šiaulių turizmo ir informacijos centro direktorė Giedrė Brazlauskaitė pasiūlys daug įdomių ekskursijų.
Šiaulių žemė pirmą kartą paminėta Livonijos akte 1254 metais, o miesto vardas minimas ir 1524 metų Žygimanto Senojo rašte. „Sovli“ vardas žemėlapyje buvo pažymėtas 1555 metais.
Šiaulių istoriniai įvykiai neatsiejami nuo visos Lietuvos įvykių – miestas augo, statėsi, degė, vėl atgimė, buvo subombarduotas, atstatytas. Bet per visus ilgus šimtmečius, visą Šiaulių gyvavimo istoriją Saulės vardas neatsiejamas nuo šio miesto.
G. Brazlauskaitė pasakoja, kad Šiauliuose yra turistų dažnai lankomi net septyni Saulės objektai.
Vienas iš jų – Saulės laikrodžio aikštės svarbiausias akcentas – skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurta paauksuota, bronza padabinta beveik keturių metrų aukščio dekoratyvinė skulptūra „Šaulys“.
Dažnai Auksiniu berniuku vadinama skulptūra bei aikštės grindinyje įlieti trys valandas žymintys skaičiai – 12, 3 ir 6 – tarsi sujungia tris Šiaulių simbolius: Saulę, įprasminančią miesto žemėse įvykusį Saulės mūšį, šaulį, nuo kurio kildinamas miesto vardas, ir laiką, kuris prabėgo nuo tos dienos, kai miesto vardas buvo paminėtas pirmą kartą.
Tai aukščiausias saulės laikrodis Lietuvoje.
Žvilgantys centukai
Saulę pažadinęs „Gaidys“ skubantiesiems stengiasi parodyti tikslų laiką.
Tarp Saulės simbolių ir paminklas Saulės mūšiui įamžinti. G. Brazlauskaitė primena, kad pergalė Saulės mūšyje buvo vienas iš pačių svarbiausių įvykių Lietuvos, besiformuojančios jaunos Europos valstybės, istorijoje, o Šiauliams jis davė vardą, garsinusį lietuvių drąsą. Paminklas stovi Salduvės parke.
Kiekvienas vaikščiodamas po Prisikėlimo aikštę, be abejo, pastebės priešais Šiaulių miesto savivaldybę mirguliuojančias fontano „Saulės diskai“ sroves. Turizmo ir informacijos centro direktorė sako, kad švenčiant Šiaulių miesto 770-ąjį jubiliejų ir buvo atidarytas renovuotas skverelis su fontanu „Saulės diskai“. Vardą fontanui rinko ne tik Šiaulių miesto visuomenė, bet ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Tačiau šiam fontanui labai tinka ir vietinio jaunimo sugalvotas pavadinimas – centukai. Vandens srovių nugludintų diskų vaizdas tikrai primena pinigėlius. Ko gero, lietuviškiems centams dingus iš mūsų gyvenimo, fontano pavadinimas neišnyks, dar labiau populiarės ir taps savotišku praeities simboliu.
Po Šiaulius vaikštantiems turistams gidai dar siūlo aplankyti skulptūrą „Aušra“, pamatyti Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros pietinę sieną puošiantį vieną iš seniausių Lietuvoje saulės laikrodį, užsukti į Šiaulių miesto koncertinę įstaigą „Saulė“ ir pamatyti didžiausią Lietuvoje vitražą „Saulės mūšis“, taip pat pabūti saulę žadinančio „Gaidžio“ laikrodžio aikštėje.
Šapirų pievose
Turint laisvo laiko dar galima užsukti ir į miesto parką, kurio istorija susijusi su daugybe istorinių ir revoliucinių įvykių.
Istorija pasakoja, kad 1838 metais Rusijos caras Nikolajus I su žmona, vykdami į Europą, buvo sustoję Šiauliuose ir dvarininko V. Zubovo parke pasodino dvi tuopas: vieną pasodino carienė, antrąją – už tėvą – duktė Aleksandra.
„Kadaise buvo ir lentelė, kurioje buvo pažymėta ir medelių sodinimo data: 1838 metų gegužės 2 diena. Laikui bėgant lentelė išnyko ir medelių sodinimo vieta liko nežinoma“, – pasakoja direktorė.
Ten, kur šiandien plyti naujasis parkas, buvo didelis vienkiemis, priklausęs Šapirų šeimai. Gali būti, kad Beras Šapira pirko iš Zubovo dvaro didelį žemės plotą, pasistatė trobesius.
Šapirų vienkiemis turėjo ir savo pavadinimą – Kanapiškiai, bet laikui bėgant šis pavadinimas buvo pamirštas. Dalį šio vienkiemio teritorijos sudarė šlapia, durpėta žemė ir tarp miesto gyventojų paplito pavadinimas „Šapirų pievos“, išlikęs iki mūsų dienų. Kaizerinės okupacijos metais Šapirų vienkiemis buvo prijungtas prie miesto.
Pokario metais miesto visuomenė Šapirų pievose ėmėsi kurti ir naująjį miesto paraką. 1947 metų spalio mėnesį iškasta 3850 duobių medeliams, nuvalyta 6220 metrų alėjų.
Iš retesnių medžių parke auga platanalapiai, totoriniai klevai, europiniai maumedžiai, nemažai kitų egzotinių medžių. Parke yra vaikų žaidimo aikštelė – atrakcionai, vasaros koncertų estrada.
Energetiniu labirintu
Susiruošus sukti iš Šiaulių namo galima pabandyti pasisemti prieš kelionę naujos energijos.
Sugrįžus į Talkšos pakrantę, prie „Geležinės lapės“, kviečiama pasivaikščioti energetiniu labirintu. Šis įrenginys, sumanytas vietinių jogos užsiėmimus lankančių žmonių, padedant Šiaulių tardymo izoliatoriaus kaliniams, padarytas visai neseniai, bet jau spėjo surasti lankytojų ir gerbėjų.
Labirinto kūrėjai teigia, kad labirintas simbolizuoja žmogaus kelionę per gyvenimą. Eidamas labirintu žmogus kuria kelionę į save.
Visose pagrindinėse religijose, skaičiuojant tūkstančius metų atgal, yra minimi labirintai – vietos, sudarytos iš geometrinių formų, sukuriančių šventą erdvę.
Vaikščiojimas labirintu padeda nusiraminti, nuteikia meditacijai. Kelionė labirintu veikia abu smegenų pusrutuliai, sužadinamas sąmoningumas, suvokimas, jutimas. Tyloje ir ramybėje žmogui atsiskleidžia giliai viduje jau esantys atsakymai į rūpimus klausimus, širdis prisipildo gyvybinės energijos, užuojautos ir meilės.
Tereikia įeiti į iš didelių akmenų išdėliotą septynių ratų kelią ir ramiai žingsniuoti juo iki centro, kur prisėdus ant akmens kviečiama susikaupti, pamąstyti.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
