Penktadienio vakarai Aukštaitijos sostinėje neatsiejami nuo geros muzikos ir kino po atviru dangumi.
Penktadieniais Laisvės aikštėje po atviru dangumi rodomi nemokami kino seansai – unikali galimybė pamatyti geriausius kino šedevrus. J. Markevičiaus nuotr.
Po savaitės darbų – į renginį
Kino centro „Garsas“ idėja iš tamsių salių ir namų į netradicinę erdvę „išnešti“ kiną jau tapo miesto kultūros dalimi. Juk kas gali būti geriau, kaip po savaitės darbų išsitiesti minkštoje žolėje ir didžiuliame lauko ekrane kartu su draugais ar bičiuliais žiūrėti kritikų jau įvertintus filmus.
Kaip teigė „Garso“ kino programų koordinatorė Kornelija Norkevičiūtė, jau septintą vasarą panevėžiečiai ir miesto svečiai gali mėgautis nemokamais kino seansais po atviru dangumi. Laisvės aikštėje kiekvieną penktadienį vykstantys seansai tapo neatskiriama „Susitikime penktadienį“ renginių dalimi. Kiną po atviru dangumi pamėgo įvairaus amžiaus žiūrovai.
„Idėja iš kino salės kiną perkelti po žvaigždėtu dangumi kilo mūsų vadovei Genei Pučinskienei. Vasarą į sales prisikviesti žiūrovų gana sudėtinga, tad jai kilo mintis kiną rodyti gryname ore. Ši idėja taip išpopuliarėjo, kad dabar kartais susirenka tiek žmonių, kad visi vos sutelpa“, – sakė K. Norkevičiūtė.
Pirmaisiais metais kino seansai buvo rodomi prie „Garso“. Tai buvo nebyliojo kino šedevrai. Vėliau trumpučius filmus įgarsindavo žinomi aktoriai ar didžėjai. Panevėžyje ši pramoga buvo nauja, todėl greitai išpopuliarėjo.
„Paskui buvo pradėti rodyti garsiniai filmai. O prieš trejus metus kino seansai po atviru dangumi persikėlė į Laisvės aikštę. Mūsų misija yra panevėžiečiams parodyti kitokį kiną, nekomercinį, bet išties vertą dėmesio“, – paaiškino kino programų koordinatorė.
Per septynerius metus buvo parodyta daugiau nei 70 kino filmų, juos matė daugiau kaip aštuoni tūkstančiai žiūrovų. O lankomumo rekordas buvo sumuštas pernai vasarą, kai buvo rodoma atvira ir jaudinanti lietuviška komedija „Valentinas Vienas“.
„Bandėme skaičiuoti, kiek susirinko žiūrovų, bet neįstengėme, nes žmonių buvo prisėdę visur: ant žolės, kėdžių, suolelių, kai kurie net į medžius sulipo“, – šypsojosi K. Norkevičiūtė.
Ekrano šedevrai – kiekvienam
Šiemet Panevėžys tapo Lietuvos kultūros sostine, tad panevėžiečiai turi progą pamatyti pačius geriausius įvairių šalių kino šedevrus. Ir žinoma, lietuviškus filmus, įvertintus įvairiuose kino festivaliuose ir pelniusius apdovanojimus.
K. Norkevičiūtės teigimu, dažnai po kino seanso žiūrovai neskuba skirstytis ir mielai diskutuoja apie išgyvenimus, kuriuos sukėlė matyti vaizdai. Todėl norima įgyvendinti ir dar vieną tradiciją – pasibaigus seansui rengti susitikimus su filmo kūrybine grupe.
„Labai džiugu, kad kino seansai po atviru dangumi patraukia įvairaus amžiaus grupes, ateina net vyresnių žmonių. O paskui visi smagiai diskutuoja prie arbatos puodelio. Todėl norime bent kartą per mėnesį pasikviesti filmo kūrybinę grupę, matome, kad tai labai įdomu. Vasara – puikus metas naujoms pažintims ir netikėtiems susitikimams“, – visus neabejingus geram kinui į susitikimus penktadieniais kvietė K. Norkevičiūtė.
O jau šį penktadienį, liepos 4 dieną, 22 val. panevėžiečių ir miesto svečių lauks kiek netikėtas kino seansas – Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2014“ metų geriausiam dokumentiniam kino filmui nominuota Vytauto V. Landsbergio juosta „Trispalvis“.
Į Lietuvos kino šedevrų sąrašą pretenduojantis „Trispalvis“ pasakoja režisieriaus jau pamėgtą Lietuvos pokario istoriją, tik šįkart ne kalbama apie konkretų žmogų ar įvykį, o bandoma sukurti apibendrintą pokario laisvės kovotojo portretą – nejuodinamą ir nešviesinamą, autentiškai piešiamą dvylikos to meto kovų liudininkų, buvusių partizanų ir jų ryšininkų.
„Sunku nusakyti šio filmo žanrą, nes juostoje, be įtaigių dokumentinių pasakojimų, yra vaidybinių scenų, meistriškai nufilmuotų operatoriaus Sauliaus Lukoševičiaus. Filmą lydės ir muzikiniai intarpai – partizaniškas dainas atliks Ieva Narkutė ir Martynas Levickis. Ramiai tekantis filmas panardins žiūrovą į Lietuvos istorijos verpetus, raibuliuojančius kuo įvairiausiomis spalvomis – ir linksmomis, ir jaudinamomis, ir graudžiomis. Visa tai prabils paprasta, nepretenzinga kino kalba, suprantama ir jaunam, ir senam, mylinčiam šį gražų kraštą“, – intriguoja K. Norkevičiūtė.
Lina DRANSEIKAITĖ
