Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nariai šių metų birželio 21 dieną susirinko Jonavoje į LKRS ataskaitinį rinkiminį suvažiavimą ir respublikinę šventę „Mes atėjome ir einame“.
LKRS pirmininko Kosto Fedaravičiaus ataskaitoje „Kur eita – netuščiai vaikščiota“ buvo apžvelgtas visas dvidešimtmetis.
Pirmajame sąskrydyje dalyvavę 147 kaimo kūrėjai iš 38 rajonų pateikė 1295 įvairių žanrų kūrinius konkursui. Tai buvo 1993 m. rugsėjo 25 d. Su krintančiu rudens lapu pirmą kartą ne tik toks sąlėkis, bet ir pirmą kartą respublikos lygiu buvo paminėtas Abraomas Kulvietis, kurio vardas siejamas su pirmąja lietuviška knyga.
1994 m. sausio 28 d. į Jonavą suvažiavę kaimo kūrėjai steigiamajame suvažiavime įkūrė Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą ir paskelbė Nepriklausomos Lietuvos kaimo kūrėjų rezoliuciją: „Mūsų tikslas – kūryba. Mes laikomės humanistinių, švietėjiškų pažiūrų, puoselėjame dr. Vinco Kudirkos, jo bendraminčių, lietuvių literatūros demokratines tradicijas ir tautos papročius, rūpinamės kultūra, nepripažįstame jokios prievartos kūrybiniame procese. Mes kuriame Lietuvai, nes jos šaknys neparduodamoje kaimo žemėje“.
Taip, mes atėjome ir einame. Ir mūsų, 180 LKRS narių, žingsnius lydi daktaro Vinco Kudirkos „Labora“. Jis daugiau kaip prieš 100 metų „Ūkininke“, kuris buvo leidžiamas už Lietuvos sienų, rašė, kad kaimo žmogui reikia ne vien praktinių patarimų, bet ir beletrizuotų kūrinių. Tuo tikslu buvo atkurtas Kudirkos ir jo bendražygių leistas „Ūkininkas“ Jonavoje. Jo tikslas – sutelkti kaimo rašytojus būti kaimo šviesos nešėjais.
Taip plėtėsi kūrybos barai, kasmet vis brandesni buvo konkursiniai kūriniai.
Kūrėjų skatinimui buvo įsteigtos rėmėjų AB „Achema“, Jonavos rajono savivaldybės Abraomo Kulviečio, Žemės ūkio ministerijos 1000 litų premijos konkurso „Geriausia knyga apie kaimą“ laimėtojams, daug įvairių prizų. Laureatai buvo apjuosiami tautinėmis juostomis, vainikuoti ąžuolo vainikais ir t. t.
Kaimo rašytojai iš Lietuvos išėjo į Lietuvą susipažinti su jos paminklais, istorija, savo jautria kūryba žadinti Lietuvos kaimo atgimimą. Visa tai buvo daroma gerai apgalvojus, atrenkant tai, kas svarbiausia. Buvo rengiamos respublikinės vasaros ir rudens šventės, susipažinta su Biržų krašto istorija, Pasvalio žeme, Radviliškio rajono Burbiškio dvaru, Kleboniškio kaimo etnografija, nusilenkta didžiajam knygnešiui Bieliniui, švietėjui Daukšai, reformacijos sąjūdininkams Radviloms, rengiamos literatūrinės vakaronės, iš kurių vieną ypač norėtųsi paminėti. Tai Trakų pilyje vykusi vakaronė, kur nuo Vytauto Didžiojo laikų buvo toks pirmas ir vienintelis kartas Lietuvos kultūros istorijoje, kai vyko iškilmingas kepto jaučio valgymas, karūnuojant poezijos kunigaikštį tremtinį Petrą Zablocką.
Daug kur per tą dvidešimtmetį viešėta: Kelmės rajone, Pajūryje – (jaunųjų ūkininkų ąžuolai), skaityta savo kūryba prie J. Biliūno Laimės žiburio ir klėtelėje, prie Baranausko paminklo, Vienuolio muziejuje, Arklio muziejuje, Babtuose pas sodininkus ir daržininkus ir daug kitų – visų renginių per tą 20 metų net nesuminėsi.
Išėję į Lietuvą, grįžome iš Lietuvos, pažadinti naujų kūrybinių minčių, suradę daug gerų temų kūrybai.
Antrasis mūsų veiklos etapas – tai aktyvus skatinimas kurti. Sąjungos veiklos pradžioje buvo pateikiami konkursui tik būsimų knygų rankraščiai, o dabar per du dešimtmečius išleistos įdomios prozos, poezijos, atsiminimų, kraštotyros knygos. Konkursai vis įdomesni, vis brandesni, bylojantys, kad kaimo kūrėjų karta turi savitą žodį.
Dviejų dešimtmečių sąjungos narių kūrybinę veiklą vainikuoja 33 knygos, kurias sudaro sąjungos narių almanachai, antologijos bei knygos apie sąjungos veiklą. Tai kolektyviniai leidiniai, kuriuose sprendžiamos įvairios temos, susijusios su dabartimi ir praeitimi. Nemažai dėmesio LKRS reklamai. „Ūkininko“ žurnalo viršeliuose spausdinami LKRS narių portretai, kūryba, straipsniai apie autorius, pristatomos knygos.
Šiandien iš toli matomas jos kūrėjų parašytų knygų kalnas, kurį sudaro 2170 įvairių žanrų kūrinių knygos. Sąjunga dirbo kryptingai, planingai, kasmet plėsdama kūrybinės veiklos lauką.
Per ataskaitinį laikotarpį LKRS susiformavo veiklus literatūros ir kultūros puoselėtojų centras, kurį sudaro daugiau kaip 70 sumanių kūrėjų, visuomenininkų, lietuviško žodžio puoselėtojų. Tarp jų geru žodžiu paminėtos ir dvi panevėžietės Vida Sereikienė, išleidusi devynias knygas (šiemet apdovanota diplomu už knygą „Mūsų šaknys – Preidžiuose“), ir Virginija Stundžienė, dovanojanti gerą nuotaiką suvažiavusiems kūrėjams dainuodama jų sukurtas dainas.
Visi veikliausi kūrėjai bei jubiliatai buvo pagerbti ir apdovanoti.
Šį gražų vasaros saulėgrįžos šeštadienį LKRS pirmininku vėl buvo išrinktas Kostas Fedaravičius, įkūręs šią sąjungą ir pirmininkaujantis iki šiol. Valdybos nare vėl išrinkta panevėžietė Vida Sereikienė, valdyboje esanti nuo jos įkūrimo pradžios, šiemet išrinkta ir Panevėžio skyriaus pirmininke, nes Virginiją Stundžienę (taip pat iš Panevėžio skyriaus) išrinkome LKRS kultūros prezidente.
Šis ataskaitinis rinkiminis suvažiavimas vilkėjo šventinį rūbą ir alsavo kūrybine dvasia, primindamas, kad kūryba – tai ne lenktynės, o sudėtingas kūrybinis procesas. Taip išėjome į trečiąjį etapą.
Vida SEREIKIENĖ, LKRS valdybos narė
