Panevėžyje teatro mylėtojai galėjo išvysti unikalų reginį – J. Miltinio studijos mokinių susitikimą. Prisiminimais apie Juozą Miltinį dalijosi, šmaikščiai apie jį pasakojo, labiausiai į atmintį įstrigusius įvykius atskleidė kelios dešimtys buvusių žymaus režisieriaus mokinių. Vieni iš jų tapo žymiais aktoriais, kiti – pedagogais, medikais, įvairių sričių specialistais. Tačiau visi jie – J. Miltinio legendos dalis, prisimenantys savo mokytoją su meile. Pagerbti ir tie teatro vaikai, kurių jau nebėra.
Buvę J. Miltinio mokiniai į Panevėžio dramos teatrą žengė raudonu kilimu – priekyje Dalia Melėnaitė ir Enrikas Kačinskas.
Surengė susitikimą
„Miltinukų“ susitikimo vedėjas filosofas, eseistas Leonidas Donskis mano, kad vardas ir pavardė Juozas Miltinis arba visai nereikalauja komentaro, arba kviečia ilgam pokalbiui.
„Juozas Miltinis – visos epochos ženklas, Juozas Miltinis – Panevėžio legenda“, – sako, kad tai buvo žmogus, gerokai pranokęs savo laikotarpį, L. Donskis.
Jo manymu, dabar sunku suprasti, kaip sovietinėje Lietuvoje buvo toleruojamas žmogus, simbolizavęs ne sovietinę kultūrą.
„Jis buvo nepriklausomos Lietuvos, sykiu ir prancūzų kultūros žmogus“, – pabrėžė filosofas.
Režisieriaus legenda tęsiasi ir per jo mokinius – auksinę Lietuvos aktorių kartą.
Paryžiaus laikotarpis formavo J. Miltinį. Kaip manoma, tas laikotarpis tęsėsi visą gyvenimą. Paryžiuje režisierius bendravo su to meto įžymybėmis, su žmonėmis, reformavusiais teatrą. Prancūzijos ambasados Lietuvoje atašė lingvistikos klausimams Liukas Obri apžvelgė to meto atmosferą, Paryžių vadino kūrybiniu Babilonu. Jis perspėjo neapsirikti, nes šis laikotarpis buvo labai sunkus.
„Tuo laiku talentams nebuvo lengva: didelė cenzūra, pinigų stoka, daug prieštaravimų“, – pabrėžė L. Obri.
Karolina Paliulytė-Masiulis, kurios šeima draugavo su J. Miltiniu, sako, kad tai buvo ne vien meilė Paryžiui, bet ir jaunystės prisiminimai. Jos manymu, penkeri ten pragyventi metai yra daug.
Prisidėjo visas miestas
Per „miltinukų“ susitikimą prisiminimais apie dabartinio Panevėžio dramos teatro statybą dalijosi ilgametis miesto vadovas Bronius Kačkus.
„Juozas Miltinis atvyko iš Kauno į Panevėžį ir iš Prancūzijos atsivežė tam tikrus įpročius, bohemą“, – prisiminė jis.
Buvusio miesto vadovo teigimu, su režisieriumi jam teko bendrauti beveik keturis dešimtmečius.
„Juozas Miltinis kaip asmenybė buvo tam tikra figūra ir aš svarstau, kad jam pasisekė, jog gyveno Panevėžyje, o Panevėžiui pasisekė, kad turėjo tokią asmenybę“, – mano B. Kačkus.
Jis prisiminė, kad kartu tartasi, kaip turi atrodyti teatras.
„Kai kas sako, kad teatrą pastatė J. Miltinis. Tam tikra prasme taip, bet jį statė visas miestas“, – tvirtino B. Kačkus.
Jo teigimu, po teatro scena buvo sukišta daug tonų metalo – technikos, kuri, J. Miltinio pageidavimu, turėjo būti. Ją gamino miesto pramonės įmonės. Ilgamečio miesto vadovo tvirtinimu, prisiminimų apie statybas, režisierių, teatrą išlikę labai daug.
„Beveik kiekvieno aktoriaus namuose esu buvęs ir dabar labai gražiai bendrauju, lankau Donatą Banionį. Prisiminimai patys gražiausi“, – apie draugystę kone su visais to meto Panevėžio teatralais pasakojo buvęs miesto vadovas.
Neturėjo teisės blogai pasirodyti
J. Miltinio mokiniai, turi daug ką pasakyti apie legendinį režisierių. Aktorius Enrikas Kačinskas prisipažįsta, kad J. Miltinis jam iki šiol nesuvokiama asmenybė, didis menininkas.
„Pati pradžia būdavo tokia: J. Miltinis stebėdavo mūsų gyvybės raidą, gyvybės takelį į personažą ir tiktai kartais kelias pastabas arba užuominas pasakydavo, nukreipdavo į tokį takelį, kad nori nenori turėjai gerai suvaidinti. Būdavo taip sakoma: jeigu nesuvaidinsi, pagalvok, ar tu čia atėjęs, ar tu čia reikalingas. Neturėjai teisės blogai pasirodyti“ – prisimena jis.
Kaip tikina aktorius, jis iki šiol nesuvokia, ką darydavo studijoje, ir tikriausiai daugelis režisieriaus mokinių negalėtų pasakyti, kaip sukurdavo personažus. E. Kačinsko teigimu, pamatydavo tik galutinį rezultatą ir nustebdavo, kad iš jų ištraukdavo tokius dalykus.
Aktorius prisimena, kad vyresnieji aktoriai prieš prasidedant spektakliui virpėdavo. Kad virpa jaunesni – atrodė suprantama.
„Atitraukdavo užuolaidą ir ištarus pirmą žodį dingdavo bet kokia įtampa“, – apie stebuklų kūrimą scenoje sako E. Kačinskas.
Sklido kalbos, kad J. Miltinio aktoriai po spektaklio neidavo nusilenkti publikai – to neleisdavo režisierius. E. Kačinsko teigimu, nenorėta sugriauti spektaklio idėjos ir stebuklo, kurį išvydo žiūrovas.
„Mes eidavome lengvi kaip pūkeliai viską atidavę, ir tada nereikėdavo didelius artistus vaidinti, – sako, kad aktorius publika pažindavo tik scenoje. – J. Miltinio sukurti didūs buvome scenoje, gyvenime mes turėjome būti pilki ir nematomi.“
Jis pasakojo girdėjęs tarsi legendą, kad J. Miltinis, išeidamas iš Šiaulių teatro pareiškęs, kad
turės savo teatrą, turės savo Kačinską (anais laikais buvo garsus aktorius Henrikas Kačinskas).
„Jis paleidęs į erdvę savo pranašystę, privertė mane ateiti į teatrą ir tapti tuo Kačinsku“, – juokauja aktorius.
Buvo reiklus
„J. Miltinis buvo žiaurus, turėjo būti žiaurus, nes jeigu būtų kitoks, nebūtų Panevėžio teatro, nebūtų aktorių. Jei man būtų davęs laisvę, aš galbūt netgi Kačinsko iš mažosios raidės pavardės negalėčiau turėti“, – juokauja aktorius E. Kačinskas.
Jo teigimu, J. Miltinis iš vaikų, netgi gatvės chuliganėlių, padarė tokius žmones, kuriuos publika pažįsta ir myli.
Pasak E. Kačinsko, vienas epizodas, kurio niekad neužmiršta – scena iš spektaklio „Tania“. Jam reikėjo į sceną įnešti aktorę Liudą Adomavičiūtę.
„Aš įnešiau ją ir manęs klausia: „Kur tu ją radai, Ivanai? Aš sakau: prie Naujosios Akmenės, o turėjau sakyti: prie naujosios gyvenvietės. Visi krito iš juoko – iš kur Sibire Naujoji Akmenė“, – prisimena E. Kačinskas.
Susitikime dalyvavusi Dalia Melėnaitė prisipažino pirmą kartą kalbanti scenoje ne per spektaklį.
„Jis tiesiog nuo pirmųjų žingsnių skiepijo, kad tai yra šventovė“, – kalbėjo ji.
Aktorės manymu, režisierius buvo kaip reta talentingas psichologas ir pedagogas. Kaip prisipažino D. Melėnaitė, jai gerokai kliūdavo nuo J. Miltinio.
„Melėnaite, aš tavęs neįpareigojau dabar kalbėti“, – juokauja, kad sulauktų tokio maestro priekaišto.
Pasak aktorės, jos tėtis buvo J. Miltinio draugas ir režisierius ją nusižiūrėjo besilankydamas namuose.
„Kai baigsi žaisti su lėlėmis, ateisi į studiją“, – prisimena jo žodžius.
Aktorė sako skaičiavusi, kiek buvo lankiusiųjų J. Miltinio studiją. Per priėmimą įstodavo apie 40–50, tačiau nubyrėdavo ir likdavo du trys.
„Mane mušdavo. Patikėdavau, kad neblogai suvaidinau, bet kai susirinkdavome, duodavo per galvą, tai užmiršdavau, kad esu Melėnaitė. Gaudavau labai daug velnių“, – prisimena ir priduria, kad režisierius buvo labai reiklus.
Daug ką papasakoti apie J. Miltinį turėjo ir aktorė Irena Masiulytė. Ji prisimena, kad kartą per repeticiją atsisukusi pasisveikino su iš kelionės grįžusiu, kurį laiką nematytu režisieriumi, ir buvusi labai išbarta. Aktorės teigimu, po pylos ji neatsimena, kaip suvaidino spektaklį.
„Gal buvo tokia pedagogika išvesti aktorių visiškai iš šitos žemės, kada tu jau visiškas nulis, ir tada gerai suvaidini“, – svarsto ji.
Tačiau prisimena ir smagių dalykų. Viename spektaklyje aktorė ne sugriebė už rankenos, o pastūmė durų rėmą ir su jais „išėjo“.
„Pasakykite tai beprotei, kad ten nelakstytų“, – juokiasi prisimindama per kolegas perduotą J. Miltinio pastabą.
Sielos gydytojai
„Apie švilpavimą, apie dainavimą, apie garsų perėjimą per sceną, apie ėjimą su kepure net pamąstyti nebuvo galima“, – prisiminimais dalijosi aktorius Romualdas Urvinis.
Jo teigimu, J. Miltinis yra sakęs, kad tądien, kai vaidini, tėvai tavęs jau iš ryto neturi pažinti.
„Jau ryte pradedi galvoti apie vaidmenį. Kitoks valgymas, kitoks elgesys, kitoks žmogus daraisi iki vakaro. Ta diena būdavo šventa“, – tvirtino R. Urvinis.
Pasak jo, nors vėliau iš nuovargio svyrinėdavai, tačiau džiaugdavaisi, kad kažką atidavei, žiūrovai kažką išsinešė.
Rudolfas Jansonas pamena, kad į studiją ateidavo dažniausiai 14–17 metų paaugliai.
„J. Miltinis mums buvo viskas. J. Miltinio žodis buvo šventas. Jis pasakė, ir viskas, nereikėjo kartoti“, – pabrėžė jis.
Aktoriaus manymu, režisierius buvo toks, kokio reikėjo tam laikmečiui, tam gyvenimui.
Ne visi lankiusieji studiją tapo aktoriais. Pasak R. Jansono, puikus pavyzdys yra profesorė Ala Baubinienė, ji „neužsikabino“ ir pasuko į mediciną – pasirinko gydytojos kardiologės specialybę. Jo žiniomis, nemažai „miltinukų“ tapo teisininkais, pedagogais, kitų sričių specialistais. Visus juos vienija meilė teatrui.
„Mokiausi tuomečiame Medicinos institute, paskui grįžau į teatrą. Ir manęs klausdavo: ką bendro turi medicina ir teatras?“ – tvirtina aktorius.
Jis prisimena iš pradžių nežinojęs ką atsakyti.
„Viename susitikime, kai manęs to paklausė, J. Miltinis sako: palauk, vaikeli, tu ne taip pasakysi. Aš už tave pasakysiu. Ir atsakė: žinokit, gydytojai gydo kūną, o mes – sielą“, – to epizodo nepamiršta R. Jansonas.
Daiva SAVICKIENĖ
