„Panevėžio – Lietuvos kultūros sostinės“ renginių kaleidoskope pirmasis vasaros mėnuo skiriamas Baltijos šalių kultūrai. Pažintis su kitų šalių kultūra negalima, nepažįstant savosios. Panevėžiečiai turėjo unikalią galimybę prisiliesti prie lietuvių klasiko Kristijono Donelaičio kūrybinio palikimo ir jo asmenybės.
Aktorė V. Kochanskytė literatūrinės popietės metu padėjo atrasti raktą į literatūros klasiko K. Donelaičio kūrybos ir asmeninio gyvenimo lobynus. U.Mikaliūno nuotr.
Kitomis akimis
Lietuvių literatūra ir jos klasikai net ir neabejingiesiems knygai dažnai yra sunkiai įkandamas riešutėlis. Apie literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį daugelis žino tik tai, kad jis parašė chrestomatinį kūrinį „Metai“ bei tai, kad gyveno Tolminkiemyje.
Paimti į rankas K. Donelaičio „Metus“ dažną atbaido itin sudėtinga hegzametro forma ir tolimos tų laikų realijos. Tačiau Viešojoje bibliotekoje vykusi aktorės Virginijos Kochanskytės literatūrinė popietė „Poeto gyvenimo ir kūrybos keliu“, skirta Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms, padėjo atrasti raktą į šio klasiko gyvenimo ir kūrybos lobynus.
V. Kochanskytė teigė, kad jai K. Donelaitis buvęs tikras atradimas. Rengdama programą, skirtą šio klasiko jubiliejui, ji patyrė daug gražių išgyvenimų. Iki šiol turėtos žinios apie šį autorių buvo fragmentiškos ir daugiau enciklopedinės.
„Džiaugiuosi, kad šis jubiliejus mane išprovokavo ir pastūmėjo prisiliesti prie K. Donelaičio asmenybės ir jo gyvenimo kelio. Visai kitoje šviesoje skleidžiasi ir „Metai“: tai kūrinys ne apie kitus laikus, o apie patį Donelaitį ir mus, jo klausančius“, – sakė žinoma aktorė.
Diskusija, kas gali įtaigiausiai perteikti autoriaus kūrinį – pats rašytojas ar aktorius, aktuali buvo visais laikais. V. Kochanskytės teigimu, geriausiai gali perskaityti autorius, tačiau ar jis pasieks skaitytoją, neaišku, nes rašytojo ar poeto kūrybos momentas ir energija skleidžiasi tylumoje ir vienumoje, o aktoriaus kūrybos momentas yra žiūrovų ir klausytojų akivaizdoje. Tačiau aktorius pirmiausia kūrinį turi perleisti per save, jį išgyventi, kad galėtų atskleisti kitiems.
„Galime būti dėkingi poetams ir rašytojams, kad jie įžodina mūsų dvasios portretą. Jis yra daug emocionalesnis, jausmingesnis, kilmingesnis, demoniškesnis, nuodėmingesnis. Juk kiekviena knyga yra tarsi apie kitus, bet kartu ir apie mus, mūsų neišsipildžiusias svajones ir negyventus gyvenimus. Aktorius, skaitantis kitų kūrybą, ją pirmiausia turi perleisti per save, nes kitaip neįmanoma pasiekti klausytojo širdies. Kada atrandi savo Donelaitį, gali kalbėti aistringai ir įtikinamai, kas yra tau svarbu. Ši energetika netrukus pasklinda ir auditorijoje“, – kalbėjo V. Kochanskytė.
Literatūra virto kūrybiniu patyrimu
Literatūriniai vakarai žinomai aktorei nėra nauja veiklos sritis. Jos kūrybiniuose ieškojimuose buvo Ieva Simonaitytė, Vincas Kudirka, Jonas Aistis, Birutė Baltrušaitytė ir kiti. Didžiausias džiaugsmas, kai šie ieškojimai suvirpina ir klausytojų širdis.
„Mokyklose dažnai pasirodau su viena ar kita literatūrine programa, tačiau niekada nesusimąsčiau, kad ir lietuvių literatūros klasikai gali taip paveikti žmones“, – pasakojo V. Kochanskytė.
Kitoks V. Kochanskytės požiūris ir asmeninis santykis su autoriumi iš dalies lėmė ir žinomos jaunos aktorės Valdos Bičkutės gyvenimo kelią. Moteris V. Kochanskytei prieš kelerius metus yra atsivėrusi, kad aktorės rengta literatūrinė programa Ievai Simonaitytei vienoje Telšių gimnazijoje ją taip sužavėjo, kad visada magėjo padaryti kažką panašaus: sugebėti išeiti prieš didžiulę auditoriją ir juos tiesiog užburti, okupuoti.
Likimas lėmė, kad šios dvi aktorės susitiko lietuviško serialo „Pavogta laimė“ filmavimo aikštelėje.
„V. Bičkutė prieš maždaug pusantrų metų užsiminė, kad norėtų sukurti literatūrinį projektą ir į jį įtraukti ir mane. Netrukus sulaukiau jos skambučio, kad kartu su aktore Daiva Rudyte sugalvojusi sukurti literatūrinių etiudų vakarą pagal Stefano Cveigo noveles „24 valandos iš moters gyvenimo“, – kalbėjo V. Kochanskytė.
Režisierius Rimas Tuminas palaimino trijų moterų idėją ir pernai žiemą Vilniaus mažojo teatro erdvėse spektaklis išvydo dienos šviesą. Spektaklyje nėra nei garsų ar šviesos efektų, nei įmantrių instaliacijų ir dekoracijų. Publiką aktorės pavergia apnuogindamos savo sielą ir tikromis išgyvenimo ir meilės dramomis. Jų nuoširdumas sužavi publiką, todėl bilietai tiesiog išgraibstomi.
„Žmonėms reikia tikrų dalykų. Galbūt daugelis jau pavargo nuo formalizmo, žaidimo ir nori tikros aktorinės raiškos ir išraiškos. Mes pusantros valandos viena per kitą išpažįstame savo likimo istorijas ir nesidangstome po įvairiomis žaidimo formomis, bet galbūt tai ir sukrečia, pakylėja, paskatina gyvenimui žmones. Džiaugiuosi, kad mano literatūriniai ieškojimai virto tokiu teatriniu patyrimu“, – sako aktorė ir prižada, kad greitai su šiuo spektakliu pasirodys ir Panevėžyje.
Lina DRANSEIKAITĖ
