Alis Balbierius
Legendomis apipintos Renhofo pilies menėje Hiutenfelde liejosi lietuviškos eilės, skambėjo dainuojamoji poezija ir virė diskusijos apie menininko, poeto misiją, gyvenimo prasmę, drąsų požiūrį į gyvenimą.
Laukia ne tik lietuviško popso
Jau nieko nebestebina, kad Lietuvos popmuzikos žvaigždės ir žvaigždutės koncertuoja užsienyje laimės ieškantiems mūsų tautiečiams. Ir gal jau visai natūraliai formuojasi klaidingas stereotipas, kad emigrantams po sunkių darbų tereikia trankaus lietuviško „bumbčiko“.
Bardas, poetas Domantas Razauskas, poetas, publicistas, fotografas Alis Balbierius, buvęs grupės „Atika“ solistas Darius Žvirblis Vokietijoje gyvenantiems lietuviams atvežė gaivaus Poezijos pavasario vėjo. Gausiai į susitikimą susirinkusiųjų sielas glostė nuoširdūs poezijos posmai ir dainos.
D. Razauskas gitara pradėjo skambinti dar paauglystėje. Menininkas save išbandė įvairiose srityse – dailėje, vaidyboje, muzikoje. Eilės ir publicistika – taip pat jo meninių ieškojimų lauke.
„Man atrodo, kad žmonės pajuto muzikos, kuri yra kuriama ne tik kūnui, bet ir sielai, troškulį. Iš to kilęs susidomėjimas dainuojamąja poezija, gera lietuvių elektronikos scena. Akivaizdu, kad klausytojui atsibodo vien judėti pagal ritmą ir klausytis pokštų“, – yra sakęs dainų autorius, atlikėjas, kompozitorius, publicistas D. Razauskas.
Menininką drąsiai galima vadinti vienu geriausių bardų Lietuvoje. Jis sukūrė apie 150 dainų, žavinčių klausytojus ypatinga vidine energija bei profesionalumu.
Melomanams puikiai žinomas klaipėdietis Darius Žvirblis – grupės „Atika“ lyderis. Jis kuria tik lietuviškas dainas. Menininkas pastebi, kad kuriantis jaunimas nelaiko lietuvių kalbos vertinga išraiškos priemone ir mieliau dainų tekstus dėlioja anglų kalba. Pasak D. Žvirblio, tai galima paaiškinti skurdžios lietuviškos popmuzikos terpės įtaka.
Nuo Biržų kilęs poetas ir fotografas A. Balbierius išleido ne vieną poezijos rinktinę. Apie jo eiles sakoma, kad jose atsiskleidžia laisva autoriaus dvasia, o poetas vadinamas erdvės ir visatos poetu. Pats autorius savikritiškas ir tvirtina, kad kūryba be trūkumų išlieka jo siekiamybe.
Menininkus palygino su revoliucionieriais
Renhofo pilies salėje ratu susėdę žiūrovai susitikimą pavertė ne visai tradiciniu koncertu su eilių intarpais. Jaunimas uždavinėjo menininkams įvairius klausimus ir klausėsi Dariaus ir Domanto dainų, Alio poezijos. Stebino laisvos vaizduotės menininkų mintys bei drąsus požiūris į gyvenimą.
Didžioji dauguma kuria dienos, savaitės, mėnesio, metų gyvenimo planus ir karčiai nusivilia, jei kas nors nepavyksta. O menininkai pasiūlė visai kitą receptą: „Nereikia bijoti bandyti, mesti ir bandyti iš naujo.“ Tokiais žodžiais Domantas ramino sutrikusius jaunus žmones, nežinančius, niekaip nenusprendžiančius, ko siekti ateityje. „Man šie menininkai labai patiko, nes nebijo būti kitokie. Jie nepasiduoda pilkos masės įtakai, manau, tokie ir turi būti menininkai“, – sakė renginio dalyvė Akvilė Barzdžiūtė. Jai ir kitiems jaunuoliams kūrėjai iš Lietuvos pasirodė panašūs į revoliucionerius, drąsiai laužančius susiformavusius „tobulo“ gyvenimo stereotipus, eilėmis ir dainomis išreiškiančius vidinę laisvę, tarsi kviečiančius mėgautis sielose gyvenančiu polėkiu.
Žmonės išsiilgę tikrumo
Po renginio menininkai mielai sutiko su „Sekundės“ korespondentu pasikalbėti „apie gyvenimą“. Paklausti, ar įmanoma pragyventi iš dainų kūrybos, dainininkai šypsojosi ir tikino, kad vienareikšmiško atsakymo nėra.
Domantas Razauskas
„Priklauso nuo labai daug aspektų“, – pradeda Domantas. Jo nuomone, vienas svarbiausių veiksnių yra klausytojas, kuriam tu atlieki savo kūrinius.
„Galima nueiti lengviausiu keliu ir dainuoti tai, ką nori girdėti dauguma, bet manau, kad tiek mano, tiek Dariaus atveju taip nėra. Žmonės eina į mūsų koncertus, nes yra išsiilgę kažko tikro, sklindančio iš širdies“ , – sakė D. Razauskas.
„Man, kaip poetui, lengviau išgyventi nei fotografui“, – apie materialius dalykus tęsia pokalbį A. Balbierius. „Rašytojui vien tik iš kūrybos sunku išgyventi bet kurioje valstybėse, ne tik Lietuvoje. Jis gali guostis nebent tuo, kad jam nereikia nuolat atnaujinti savo įrangos. Būnant menininku tenka susitaikyti su faktu, kad ne visus savo žemiškuosius poreikius patenkinsi, bet visada gali rasti, iš kur prisidurti pinigų, jei jų trūksta“, – mintimis apie eilėse neaprašytą kasdienybę dalijosi menininkai.
Pasidomėjus, iš kur kūrėjams prisidurti tegu ne sviestui, tai bent jau duonai, vyrai šypsosi, o Domantas suraukia kaktą.
„Kai užeina tas metas, kai neturiu koncertų, galiu atsiremti į savo žmoną. Aišku, jai tai ne visada patinka, bet ji supranta, kad esu laimingas darydamas tai, ką darau – kurdamas muziką“, – sako D. Razauskas.
„Aš esu Domantas ir jo žmona viename. Be dainavimo, dar dirbu ir ekonomistu. Tai tikrai nelengva, bet, kai tikrai nori, viskas suderinama“, – apie savo kasdienybę pasakojo D. Žvirblis. Darbą jis vadina pomėgiu, už kurį dar ir pinigai mokami. Rodos, kas gali būti bendro tarp matematikos ir laisvos sielos bardo. Pasak Dariaus – jo kūryba paremta matematiniu mąstymu.
Sužavėti žmogų – laimėjimas
Pasidomėjus, ar trijulė – publikai išrankūs atlikėjai, vyrai sutartinai purto galvas.
„Tikrai ne. Aišku, kad į mokamus koncertus eina žmonės, kurie žino, ko tikėtis, ir kurie vertina mūsų kūrybą. Kai koncertuoji nemokamai koncertuose arba vietose, kuriose net nežinai, kaip atsidūrei, tada viskas būna kitaip. Tada tiesiog stengiesi pasiekti žiūrovą“, – tvirtina kūrėjai.
Darius Žvirblis
Jie neslepia, jog tenka patirti pačių įvairiausių reakcijų. Kartais tai būna lengva, o kartais akivaizdu, kad žmonėms neįdomu.
„Teko atlikti keletą dainų reperių vakarėlyje (čia tas atvejis, kai nežinau, kodėl aš ten atsidūriau). Ten į mano dainas buvo žiūrima kiek kreivai, bet mačiau, kad savo kūryba sužavėjau du žmones, tai buvo laimėjimas“, – prisiminė D. Žvirblis.
Kartą atlikėjai ieškojo vietos savo koncertui, norėjo ko nors nekasdieniško, tad „netyčia“, nepamatę ženklo, įslinko į milžinišką smėlio karjerą. Ten buvo lyg ir tuščia, bent jau taip atrodė menininkams. Situacija pasikeitė, kai prie jų pradėjo artintis toli gražu ne draugiškai nusiteikę karjere dirbę darbininkai.
„Aišku, kiek pabūgome. Tikrai nuostabu, kad ši istorija baigėsi ne mėlynėmis po akimis. Mūsų muzika pradžiugino tuos darbininkus. Tačiau manau, kad geriau turėti tuziną tikrų klausytojų nei dešimtis tūkstančių nesusidomėjusių, pasiklausančių ir pamirštančių“,– linksmą istoriją prisimena Domantas.
Publika skirstytis nenorėjo
Užsienio lietuviams D. Razauskas koncertavo ne pirmą kartą. Kūrėjai sakė, kad bent kartą metuose išsiruošia pas lietuvius užsieniuose ir tie susitikimai būna labai nuoširdūs, prasmingi.
Vokietijos lietuviai, kaip ir mūsų tautiečiai kitose pasaulio šalyse, išlepinti įvairaus žanro atlikėjų iš Lietuvos dėmesio. Tačiau menininkų trijulė padarė tai, ko vargu ar patys tikėjosi: eilės, dainos palietė kiekvieno širdį, pažadino prisiminimus, tiko ir patiko ir jaunimui, ir senjorams.
„Pirmą kartą šias dainas išgirdau, kai buvau dar maža mergaitė, jos man paliko tokį įspūdį, kad atėjau pasiklausyti ir dabar. Nesigailiu, patyriau didžiulį malonumą“, – įspūdžiais dalijosi lietuvaitė Ieva.
Skambant paskutinei dainai publika atlikėjams plojo atsistojusi ir išsikovojo koncerto pratęsimą. Plojimai dar ilgai laikė menininkus scenoje. Visus sujungė pojūtis, kad pasukus link išėjimo dings kažkas labai svarbaus, brangaus, artimo. Dings nevaržomas vidinės laisvės, užplūdusio gerumo ir bendrystės jausmas.
Pro duris išėjo jau kiti žmonės: geresni, drąsesni ir tikresni. Visai kaip A. Balbieriaus eilėraštyje „Odė vasaros nakčiai“: „Ir atsiveria siela, horizontų sparnais išsitiesia lygumų bėgime į ateinančią rytmečio šviesą.“
Niko ŠOŠIČ, Specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos
