Į Pakruojo dvarą lankytojus net iš užjūrio traukia ne tik dailiai išpuoselėtas įspūdingas klasicistinio dvaro ansamblis su nuostabiu sodu, svetingi jo šeimininkai, bet ir legendos apie čia vykstančius keistus dalykus.
Pakruojo dvaras lankytojus traukia ne tik įspūdinga architektūra, nuostabiu angliško stiliaus parku, bet ir sklandančiomis legendomis apie buvusių šeimininkų dvasias. U.Mikaliūno nuotr.
Ropų šeimos namai
Sakoma, kad dvaras be vaiduoklių – netikras dvaras. Vos už pusšimčio kilometrų nuo Panevėžio esantis Pakruojo dvaras garsėja ne tik įspūdinga architektūra, nuostabiais vaizdais, bet ir savo istorijomis. Kalbama, kad dažnai, ypač vakarais, kai aplink nė gyvos dvasios, galima girdėti žingsnius, kaip kažkas leidžia vandenį ar uždega šviesas. Negana to, nuo šių paslaptingų vaiduoklių ne vienas net yra nukentėjęs.
Kaip pasakojo Pakruojo dvaro gidė Vaida Aleknavičiūtė, gal ir nereikėtų stebėtis tokiomis sklandančiomis legendomis, juk Pakruojo dvarvietė skaičiuoja kone 500 metų. Čia gyveno daugybė žmonių, jų energetika tiesiog persismelkusios dvaro sienos. O jos matė tikrai daug: ne tik dailiai išsipuošusias ponias ir džentelmenus, besisukančius valso žingsniu, graudžias jų meilės istorijas, bet ir karo baisumus, valstiečių ašaras, mirtis.
Iki mūsų dienų išliko unikali ovali baltoji salė su jonėninio stiliaus suporuotomis kolonomis, joje vykdavo aukštuomenės puotos ir šventės.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad Pakruojo dvarvietė savo istoriją skaičiuoja jau nuo 1531-ųjų metų. Pirmasis jos savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Valkavičius, vėliau dvarą valdė V. Martinavičius, A. Koleckis, S. Juškevičius, didikai Zabielos, grafai Miunsteriai. Kol galiausiai dvaras kaip kraitis, grafaitei Aleksandrinai Miunsterytei ištekėjus už barono Vilhelmo fon Ropo, atiteko Ropų giminei. Pakruojo dvarą valdė net penkios šios šeimos kartos: Vilhelmas, Teodoras, Hermantas, Leonas ir Julius.
„Ropų giminė buvo labai gerbiama, jų šeimos ištakos siekia net XIII a. Nors jie buvo tik bajorai, tačiau jų indėlis į Lietuvos kultūrą ir to meto visuomeninį gyvenimą buvo didžiulis. Tai buvo meno mecenatai ir pačių pažangiausių idėjų generatoriai, gal todėl jų valdymo metais dvaras klestėjo ir augo“, – „Sekundei“ pasakojo V. Aleknavičiūtė.
Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Mūrinis dvaro rūmų ansamblis buvo pradėtas statyti 1817–1840 m. iš aplinkiniuose kaimuose randamų akmenų ir dolomito bei puošti skaldytu juodu akmeniu. Maždaug apie 1835-uosius metus buvo pradėtas sodinti ir didelis angliško stiliaus parkas.
Pakruojo dvaras išsiskiria savo puošnumu: dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėninio stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis terasų kampuose. Rūmų vidus buvo ne ką mažiau ištaigingas, ypač įspūdingai atrodo iki mūsų dienų išlikusi baltoji ovali salė su jonėninio stiliaus suporuotomis kolonomis, kur mėgdavo šokio žingsneliu suktis išsipuošusios dvaro damos ir džentelmenai.
Meno centras
Kiekvienas dvaro valdytojas įnešė savo indėlį į dvaro istoriją. Vilhelmas Ropas iš medinio dvarelio Pakruojo dvarą pavertė vienu didžiausių dvarų visame krašte. Jo nebaigtus darbus tęsė sūnus Teodoras.
Jis garsėjo ir kaip meno mecenatas ir žinovas. Mat būdamas jaunas daug keliavo ir mokėsi, iš svečių šalių dažniausiai parsiveždavo ir meno vertybių. Tad jo valdymo metais rūmuose buvo laikoma įspūdinga meno kūrinių kolekcija, ypač įdomi ir reta buvo vaizduojamosios dailės – tapybos, grafikos ir skulptūros dalis.
Iš 48 Pakruojo dvaro ansamblio pastatų iki mūsų laikų išliko 43. Visi jie pastatyti iš lauko akmenų ir dolomito bei papuošti skaldytu juodu akmeniu.
Kolekcija nuolat buvo pildoma, dažnai keliaudavo po kitus Ropų giminei priklausančius dvarus. Po 1940 m. nacionalizacijos 19 kolekcijos darbų pateko į Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų, vienas paveikslas ir dvi skulptūros – į Šiaulių „Aušros“ muziejų.
„Ropai buvo žinomi ne tik kaip meno mylėtojai. Jų ūkis buvo tvarkomas itin pavyzdingai, plėtojamas diegiant naujausius technikos išradimus. Yra net tokių žinių, kad Teodoras, pats sėmęsis žinių Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, atrinkęs apie trisdešimt sumanesnių baudžiauninkų, pasiuntė juos į Vokietiją, Daniją, Italiją ir kitas Europos Sąjungos šalis mokytis mūrijimo meno, kad grįžę savo įgytas žinias galėtų pritaikyti statant Pakruojo dvaro rūmus“, – pasakojo V. Aleknavičiūtė.
Visi pastatai sujungti į 4 grupes: centrinę – reprezentacinę, dvi ūkines ir gamybinę. Visą ansamblį statė vietiniai meistrai Vyčas, Svidras ir kiti. Iki šių dienų išlikę 43 pastatai iš 48-ių: greta dvaro rūmų buvo nedidelis sandėlis, arklidės ir ledainė, vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė, kiaulidės pastatai, rytinį – tvartas ir gyvenamieji baudžiauninkų korpusai, pietinį – du svirnai. Už tvenkinio stovėjo dvaro ūkiniai trobesiai.
Nuo centrinių dvaro rūmų, atskirti didžiulio parko, buvo kalvė, anglių degykla, karčiama, vėjo malūnas, Pakruojo simboliu tapęs arkinis tiltas – Kruojos užtvanka bei vandens malūnas. Pirmasis sodyboje rekonstruotas objektas ir buvo garsusis arkinis tiltas, mat tai vienintelis tokio stiliaus objektas visoje Lietuvoje. O Europoje tokie tiltai yra tik du. Identiškas Pakruojo dvaro tilto dvynys stovi Gruzijoje.
„Pakruojo dvaras buvo garsus dar ir tuo, kad jis turėjo ne tik savo bažnyčią, bet ir dvylikos vietų ligoninę ir net vaistinę“, – pastebi gidė.
Už pavogtą vištą – į bausmių kambarį
Jau nuo pirmojo Ropų šeimos valdytojo Vilhelmo dvare buvo plėtojamas prekinis ūkis. Klestėjimo laikotarpiu Ropai valdė net 30 tūkst. hektarų žemės. Po pirmojo Pasaulinio karo Pakruojo dvaras buvo pavyzdinis prekinis ūkis, garsėjęs pramonine gyvulininkyste.
Karvidėse buvo laikoma iki 400 stambiausių ir daugiausia pieno duodančių karvių veislių atstovių. Net išlikę duomenų, kad galvijai, kurių pieno nebepajėgdavo realizuoti pieninės darbuotojai, būdavo nuomojami. Vienos karvės nuoma mėnesiui – 12 rublių.
Dvare pieninėje jau XIX a. pab. veikė šešių arklio galių garo mašina, garo katilas. Vien prie šio aparato nuolat dirbo keturi žmonės, dar dvidešimt žmonių rūpinosi gamyba ir produkcijos realizavimu bei sandėliavimu. Be tradicinių medienos ir linų pluoštų, alaus daryklos, lentpjūvės, pradėta gaminti elektra, auginamos vynuogės.
Ūkis ypač suklestėjo Hermano Ropo valdymo laikais. Tačiau jis buvo itin griežtas valdytojas, pramintas Hermanu Žiauriuoju. Kalbama, kad jis nevengdavo fizinių bausmių ir itin griežtai bausdavo savo valstiečius, jeigu juos tik nučiupdavo bevagiančius kiaušinius ar daržoves iš dvaro aruodų. Net buvo įrengtas specialus pastatas, kuriame bausmes atlikdavo prasikaltę valstiečiai. Sklinda legendos, kad ten buvo žiauriai nuplakti ir nužudyti dešimtys baudžiauninkų. „Paauklėti“ savo kumečius imdavosi pats H. Ropas, nors kituose dvaruose jų savininkai šį juodą darbą patikėdavo ūkvedžiams. Suvokdamas, kad kankinti savo darbininkus yra nuodėmė, ją išpirkti bandė finansuodamas Pakruojo bažnyčios statybas.
„Didžiuosiuose dvaruose teisėjo vaidmuo tekdavo dvaro savininkui ar valdytojui. Lietuvoje bausmės taikomos buvo daug ilgiau nei Europoje, mat baudžiava panaikinta vėliausiai. H. Ropas garsėjo kaip nuožmus valdytojas ir jeigu pričiupdavo ką vagiliaujant, uždarydavo į bausmių kambarį, kuris buvo vadinamas salnyčia. Pavyzdžiui, parai uždarydavo į šaltą ir drėgną rūsį be vandens ir maisto už pavogtą vištą. Tačiau teigti, kad Hermanas buvo itin žiaurus valdytojas ar net sutrikusios psichikos žmogus, kaip kad kartais kalbama, negalime. Manyčiau, jis buvo agresyvios taktikos verslininkas“, – pasakojo V. Aleknavičiūtė.
Inkvizicijos palikimas
Dabar smalsuolių būriai į Pakruojo dvarą traukia norėdami pamatyti kankinimo įrankius ir prietaisus, kurie buvo naudojami nuo seniausių laikų. Baisusis kambarys dabar įkurtas kitoje vietoje, tačiau ne ką jaukesnis nei jo pirmtakas.
Kankinimo įrankiai, naudojami viduramžiais, dabar kelia šiurpą, tačiau smalsuoliai traukia būriais jų apžiūrėti.
Drėgname ir tamsiame rūsyje galima rasti kankinimų suolą, kur rankos pririšamos suolo gale, o kūnas palaipsniui tempiamas virvėmis, pririštomis prie kojų, kol galiausiai kankinamasis plyšta dalimis, kankinimų kėdę, nusėtą vinimis, kurios, priklausomai nuo spaudimo, susmigdavo į žmogaus kūną, galvos spaustuvą ir daugybę kitų mirtį nešančių kankinimo įrankių. Kraupią atmosferą dar labiau sustiprina rūsio gale sumesti žmogaus kaulai ir kaukolės, apšviesti blankios šviesos. Gidės teigimu, vargu ar tokie prietaisai buvo naudojami ir Pakruojo dvare, tačiau kad buvo taikomos tam tikros bausmės, taip pat negalima paneigti.
„Tikroji salnyčia neišliko, bet mes norėjome turėti tokį akcentą, kuris liudytų buvus tokią vietą. Visi eksponatai buvo naudojami maždaug nuo XIII a., kai popiežius palaimino inkviziciją ir prasidėjo raganų medžioklė. Vieta šiai ekspozicijai taip pat pasirinkta neatsitiktinai – sovietmečiu darbininkai čia rado žmogaus kaulų, bet tais laikais kalbėti apie tai buvo draudžiama. Galime tik daryti prielaidą, kad tai nebuvo tik rūsys bulvėms ir kitoms daržovėms“, – pasakojo gidė.
Archeologų grupė, prieš porą metų atlikusi archeologinius tyrinėjimus Pakruojo dvare, nustatė, kad ūkinė dvaro dalis yra pastatyta ant XVI a. kapinių.
Įsimylėjėlių vieta
Po 1922 m. žemės reformos Ropų ūkis sumažėjo: jiems buvo paliktas dvaro centras ir apie 500 ha žemės. Priešpaskutinis dvaro valdytojas buvo Leonas Ropas, po kurio mirties1944 m. dvarą paveldėjo brolio Bruno sūnus Julius Ropas, vadinamas Šeduviniu.
Per karą dvare buvo įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas. Paskutinysis dvaro savininkas J. Ropas kartu su karo pabėgėliais pasitraukė į Vakarus. Koks jo likimas, neaišku, tad spėjama, kad jis žuvo. Po karo 1959–1979 m. dvare veikė Žemės ūkio technikumas, vėliau – žemės ūkio kadrų kvalifikacijos kėlimo mokykla. Šiuo metu rekonstruotame dvare organizuojamos pažintinės ar teatralizuotos ekskursijos su baronaite Aleksandrina ar senuoju Malūnininku. Mažieji lankytojai iš arti gali pamatyti ar net paglostyti keturkojus dvaro gyventojus: žirgus, ožkytes, ožiuką, kiaulaites, legendinį ponį Eržilą ir kitus.
O įsimylėjėliai skuba aplankyti garsiąją Meilės salą. Meilės sala – įsimylėjėlių rojus, susiformavęs užtvenkus kadaise sraunų ir siaurą Kruojos upelį. Į salą galima patekti tik per tiltelį, jungiantį Meilės salą su šimtamečiu parku.
„Anot dvaro legendų, sala gavo Meilės pavadinimą, kai joje buvo nulinčiuotas nekilmingas jaunas vokiečių karininkas, kuris, vedamas meilės pirmojo barono dukrai, slapčia su ja susitikinėdavo šioje saloje ir buvo pagautas nusikaltimo vietoje“, – dar vieną legendą pasakojo Pakruojo dvaro gidė.
Vaiduoklių išdaigos
Dalis lankytojų čia užsuka norėdami išgirsti apie dvaro vaiduoklius. Nors V. Aleknavičiūtė teigė, kad legendos apie vaiduoklius daugiau tautos folkloras, tačiau jai pačiai teko ne kartą girdėti paslaptingus garsus.
„Mūsų sargai kartais papokštauja šia tema, o kartais kalba išties rimtai. Kartą vienas sargas nuėjo į vyrų tualetą, tačiau iš jo išbėgo be kelnių, mat kažkas tuo metu nuleido vandenį. Tai nebūtų keista, jeigu ne faktas, kad tualetas visą laiką buvo užrakintas, lankytojų jau nebebuvo, o raktus turėjo tik tas sargas.
Pakruojo simboliu tapęs arkinis tiltas – vienintelis toks Lietuvoje. Identiškas jo dvynys stovi Gruzijoje.
Man pačiai prieš dvejus metus nutiko panaši situacija. Buvo jau vėlyvas vakaras, žiema, kai už durų išgirdau žingsnius, tačiau nuėjusi pasižiūrėti, kas ten vaikšto, nieko neradau, ant sniego taip pat nesimatė jokių žmogaus pėdsakų. Nors tokiais dalykais netikiu, bet išties buvo nejauku“, – prisipažino moteris.
Girdimi žingsniai, savaime užsidegančios ar užgęstančios šviesos, bėgančio vandens garsai ar be vėjo atsidarinėjantys langai – dar ne visos Pakruojo dvaro vaiduoklių išdaigos. Sovietmečiu čia užsimušė nuo laiptų nukritęs jaunas vaikinas, o rūsyje pasikorė ilgus metus dvare dirbęs kūrikas.
„Kai buvo rekonstruojami dvaro rūmai, čia vyko sunkiai paaiškinami dalykai. Statybininkai pasakojo, kad matė, kaip nuo judesio užsidega vienoje ar kitoje rūmų vietoje šviesos, nors niekas nevaikščiojo. O laiptinę tinkavęs specialistas nukrito nuo laiptų ir stipriai susižalojo. Kaip jis pats pasakojo, jį tiesiog nustūmė kažkokia jėga. Paaiškinti šių dalykų moksliškai ar istoriškai neįmanoma. Tačiau negalime paneigti ir to fakto, kad per beveik 500 metų dvarvietės istoriją čia gyveno daug žmonių, todėl jaučiame jų energiją. Tik kiekvienas skirtingai į ją reaguoja“, – mano V. Aleknavičiūtė.
Lina DRANSEIKAITĖ
