M. Katiliškio „Paskendusi vasara“
J.Miltinio dramos teatras, birželio 6 d., 18 val. Bilietai parduodami teatro kasoje. Rež. J. Dautartas.
Marius Katiliškis – spalvinga, unikali asmenybė. Tikrasis neeilinio talento rašytojo vardas – Albinas Vaitkus. Jis gimė 1914 metų rugsėjo 26 dieną Gruzdžiuose (Šiaulių r.), mokėsi Žagarės progimnazijoje, dirbo tėvų ūkyje, vėliau, atitarnavęs kariuomenėje – Pasvalio bibliotekos vedėju. 1944-aisiais pasitraukė iš Lietuvos, o po penkerių metų apsigyveno Čikagoje, netoli Lemonto miestelio, kur gyveno iki mirties 1980-aisiais. Išeivijoje rašytojas yra išleidęs kelias novelių knygas: „Prasilenkimo valanda“ (1948), „Šventadienis už miesto“ (1963), „Apsakymai“ (1975), taip pat novelių romaną „Užuovėja“ (1952), autobiografinį romaną „Išėjusiems negrįžti“ (1958). Bene garsiausias jo veikalas – romanas „Miškais ateina ruduo“ (1957).
Marius Katiliškis:
Daugelis skundžiasi, kad galybės mano žodžių nesupranta. Kuo aš dėtas, kad nesupranta? Tiek ir tiek retų, nuostabių žodžių turiu atidėti, kad garbusis skaitytojas suprastų. Kita tiek redaktoriai ir leidėjai nubrauko, baimindamiesi netekti skaitytojų.
Kaip susikrovė žodžio sodrumas? Nežinau. Greičiausiai kalta mano prigimtis. Būdamas prakeiktai negabus svetimoms kalboms, turiu neužmiršti savosios. Šlykščiausia, kai savo gimtąją, nuostabią kalbą stengiasi sudergti visais įmanomais būdais, manydami, kad tai mandru, originalu.
Režisierius Julius Dautartas:
Mariaus Katiliškio kūryba dar nėra taip gausiai nagrinėta, kaip norėtųsi. Mano požiūriu, tai visų pirma dramatiška kūryba, bet kartu ir labai lyriška, impresiška, leidžianti nujausti nepaprastą autoriaus lemtį ir asmenybę. Didesnę dalį savo veikalų jis rašė anapus Atlanto, niekaip nepritapdamas prie tos žemės. Ten kūrė savo Lietuvą, dirbdamas sunkiausius darbus, prastai mokėdamas anglų kalbą. Jį visą gyvenimą fatališkai persekiojo prisirišimas prie gimtųjų vietų, prisirišimas ne primityviąja šio žodžio prasme, o suvokimas, kad jo pojūčiai, pasaulėjauta yra įkalinti svetimoje jam žemėje, laike ir erdvėje. Kūryboje jis be galo sodrus, jo veikėjai ryškūs, aistringi, mylintys ir juokaujantys. Savo buityje ir rūpesčiuose jie nejučiom prisiliečia prie būties paslapčių ir pakyla iki apibendrinančių prasmių.
Dar ir šiandien pasitaiko tokių neišprusėlių, kurie viską, kas susiję su kaimu, vadina antriniu, nereikšmingu dalyku, esą neatitinkančiu tikrojo pasaulio esmės ir dramatizmo. Esą tiktai kitas pasaulis yra tikras vienatinis, tik jis vertas kūrybos. Mane kaip tik sudomino M. Katiliškio meilė paprastam žmogui. Tai svarbu visoje pasaulinėje kūryboje. Svarbus ir aistrų pasaulis, atvirumas, meilės istorijos. Ar tai aktualu? Kas pasakys, kas dabar aktualu?
Katiliškiui labai svarbus žmogaus noras pasikalbėti su savimi per gamtą, neprarasti to paprastų žmonių ryšio. Todėl šioje interpretacijoje ir nėra pagrindinio personažo. Spektaklyje bando išsišnekėti visi: vieni iki galo, kiti – puse lūpų.
Pjesės autorius ir režisierius – Julius DAUTARTAS
Dailininkė – Virginija IDZELYTĖ
Kompozitorius – Algirdas MARTINAITIS
Vaidina:
Vincė, skambinantis varpu – Rimantas BAGDZEVIČIUS
Kelpšienė – Dalia OVERAITĖ
Kristina – Adrija ČEPAITĖ, Vitalija MOCKEVIČIŪTĖ
Antosė – Diana ANEVIČIŪTĖ
Lapeika – Rimgaudas KARVELIS
Lapeikienė – Neringa BULOTAITĖ
Levukas – Vytautas TOMKUS
Dryža – Ferdinandas JAKŠYS
Dryžienė – Regina GARUOLYTĖ
Rokas – Algirdas GRADAUSKAS
Vaitiškis – Ramutis RIMEIKIS
Vaitiškienė – Vaiva MAINELYTĖ
Stepas – Marius JAMPOLSKIS
Bertulis – Vytautas RUMŠAS
Bertulienė – Violeta PODOLSKAITĖ
Nastazija – Jurga KALVAITYTĖ
Silius – Evaldas JARAS
Elyzas – Alvydas ŠLEPIKAS
Kostė – Džiugas SIAURUSAITIS
Elija – Algirdas DAINAVIČIUS
Stočkus – Regimantas ADOMAITIS
Ona – Monika BIČIŪNAITĖ, Neringa VARNELYTĖ
Klebonas – Saulius BALANDIS
Vyskupas – Juozas MEŠKAUSKAS
Bernas – Arūnas SMAILYS
