Į Smėlynės biblioteką sugužėjo būrys Senvagės ir „Aušros“ pagrindinių mokyklų vaikų. Juos pasitiko garbinga viešnia – rašytoja, eseistė, žurnalistė bei vaikų literatūros tyrinėtoja Gintarė Adomaitytė.
Moteris kuria tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Ji rašo straipsnius, kuria pasakas, esė, rašo romanus, dokumentinių bei vaidybinių filmų scenarijus, radijo pjeses. Autorė ne kartą apdovanota premijomis už geriausias knygas vaikams ir paaugliams, yra gavusi Švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premiją už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą.
Susitikimą viešnia pradėjo pasveikindama vaikus su jų švente – tądien minima Tarptautine vaikų knygos diena. G. Adomaitytė papasakojo apie tris vaikų rašytojas: dvi garsias skandinavų – A. Lindgren, T. Janson ir vieną kilusią iš Australijos – P. Travers. Mokiniai sužinojo apie jų kūrybą, vaikystę, pomėgius. Tikriausiai ne visiems buvo žinomi G. Adomaitytės paminėti dalykai: pavyzdžiui, kad A. Lindgren net ir suaugusi labai mėgo laipioti po medžius, P. Travers buvo pasikeitusi vardą, ji nemėgo žodžio „kurti“, mieliau vartojo kitą – perėti. Šios trys rašytojos pristatytos neatsitiktinai – visos jos yra pelniusios H. K. Anderseno apdovanojimą.
Vėliau Gintarė trumpai pristatė ir savo kūrybą. Nuo 9 klasės pradėjusi rašyti, jau išleido15 knygų, kurių dalis išversta į latvių, vokiečių, gruzinų ir anglų kalbas. Labiausiai iš savo kūrinių ji vertina „Laumžirgių namus“ ir „Paklydusią pasaką“, o įkvėpimo semiasi iš muzikos, gamtos, žmonių pasakojimų. Autorė labai mėgsta skandinavų rašytojus.
Į susitikimą atėję mokiniai apibėrė rašytoją klausimais. Renginio dalyviams buvo įdomu sužinoti apie jos laisvalaikį, mėgstamiausius kūrinius bei rašytojus, knygų rašymo procesą, svajones, patinkančias profesijas. G. Adomaitytė labai šiltai bendravo su vaikais, nuoširdžiai, šypsodamasi, atsakinėjo į visus užduotus klausimus, žavėjo paprastumu, meile knygai.
Kadangi Tarptautinė vaikų knygos diena švenčiama kartu su garsaus danų rašytojo, pasaulinę šlovę ir populiarumą pelniusio pasakininko Hanso Kristiano Anderseno gimtadieniu, ta proga susirinkusiųjų laukė staigmena. Nors gyvename XXI amžiuje ir negalime nusikelti į tuos laikus, kai gyveno H. K. Andersenas, tačiau kartais įvyksta stebuklai… Vaikai turėjo progą pamatyti, išgirsti ir pajausti rašytojo dvasią. Netikėtai bibliotekoje pasirodė pats Andersenas, kurį įkūnijo teatro „Menas“ aktorius Saugirdas Stakelė.
Nors pasakų juvelyrui šiemet sukanka jau 209 metai, tačiau jis atrodė tikrai neprastai, kaip pats sakė, „užsikonservavęs“ laike. Rašytojas papasakojo vaikams apie savo vaikystę nedideliame Danijos miestelyje, kur augo vargingoje batsiuvio ir skalbėjos šeimoje. Jam teko patirti skaudžių netekčių, pašaipų ir nepriteklių, regėti baimę, prietarus, skurdą. Todėl daug fantazavo, svajojo apie teatrą, aktoriaus ir šokėjo darbą, meilę, pripažinimą. Deja, pavyko gauti tik vieną epizodinį vaidmenį – viename spektaklyje suvaidinti trolį.
Nepaprastą vaizduotės dovaną, be galo jautrią širdį, skaudžių gyvenimiškų patirčių turintis rašytojas visa tai perkėlė ir į savo kūrinius… Pasakose galime aptikti ir atstūmimą, ir pašaipas, ir nepripažinimą – visa tai jam pačiam buvo gerai pažįstama, patirta. Nepaisant to, kūrinių veikėjai – maži, tyri, išmintingi ir nepaliaujamai tikintys šviesa ir gėriu.
H. K. Andersenas pradžiugino susirinkusiuosius, pasekdamas vieną savo pasakų „Princesė ant žirnio“. Šiame procese dalyvavo ir vaikai – kai aktorius tarė žodį „griaustinis“, vaikai smarkiai trepsėjo, kai pasakė „žaibavo“ – jie rankomis laidė žaibus. Pasakai pasibaigus, vaikai gavo patarimą namuose pasitikrinti, ar turi karališko kraujo – paimti žalią kietą žirnį ir padėti po čiužiniu, o ryte pažiūrėti, ar gerai išsimiegojo.
Vėliau mažiesiems pasiūlyta tapti rašytojais – išdalinti lapai su rašikliais, vaikai paraginti užsimerkti, įjungti fantaziją, o tada brūkštelėti bent porą žodžių ar sakinį, bet ką, kas tą akimirką tik šauna į galvą. Užduočiai atlikti buvo skirtos vos kelios minutės. Iš surinktų minčių H. K. Andersenas mėgino sudėlioti pasaką. O išėjo visai neprasta istorija, kurioje buvo daug karalaičių, princesių, saldumynų, gimtadienio šventimų ir painių siužeto vingių. Įdomiausių sakinių autorių laukė prizai.
Baigdami renginį svečiai palinkėjo vaikams nebijoti rašyti, fantazuoti.
„Šokėjų turime daug, aktorių taip pat, o štai rašytojų – ne. Kai esi rašytojas, gali būti kuo panorėjęs. Kas gali žinoti, gal ir šiandien tarp mūsų sėdi jaunasis rašytojas, kurio dar nepažįstame“ – atsisveikindama kalbėjo Gintarė.
Indrė Lašinytė
