„Didžiausias mūsų šalies turtas – jauni žmonės: išsilavinę, protingi ir ieškantys savo laimės čia, gimtinėje“, – ši Lietuvos edukologijos universiteto profesoriaus dr. Liberto Klimkos mintis išsakyta Panevėžio kolegijoje vykusiame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtame renginyje tapo jo leitmotyvu.
Apžvelgęs turtingą ir didingą mūsų tautos istorinę praeitį, L.Klimka sakė galintis daryti išvadą, kad lietuviai visada labai mylėjo laisvę.
Pirmą kartą šioje aukštojoje mokykloje besilankantis garbus svečias pirmiausia padėkojo galintis kartu su kolegijos bendruomene pasidžiaugti laisvės dvasia ir tuo, kad galima gyventi, dirbti, studijuoti laisvoje šalyje.
Panevėžio kolegijos direktorius Egidijus Žukauskas pasidžiaugė, kad šiai progai skirtas renginys į kolegiją sukvietė ne tik mokyklos bendruomenės narius, bet ir daug miesto šviesuomenės. Jo manymu, demokratijos ir laisvės siekis yra ilgas procesas.
Renginio organizatorė Panevėžio kolegijos bibliotekos vedėja Vilija Raubienė kėlė provokuojamą klausimą ir kvietė pamąstyti: ar tikrai Lietuva prieš dvidešimt ketverius metus atgavo laisvę? Ar sienų atidarymas į Europą ir yra laisvė?
Profesorius pažymėjo: kaip puoselėti laisvę ir stiprinti nepriklausomybės dvasią, visus atsakymus galima rasti, ką tik sugiedotame valstybės himne, tik reikia tų priesakų laikytis. Kuo galime ir turime didžiuotis, kuo išsiskiriame iš kitų tautų, kuo galime stiprinti savo tautinį tapatumą, jis išsamiai išdėstė šiai progai skirtoje paskaitoje „Kuo įdomi Lietuva?“
Pasak L. Klimkos, pristatant savo šalį pirmiausia, reikia pažymėti, kad Lietuva yra piliakalnių žemė – visa Lietuva jais nusėta ir skaičiuojama jų net apie tūkstantį. Atsiliepdamas į dabar aktualų žemės pardavimo užsieniečiams klausimą, jis perspėjo: „Jei norėsime atsisakyti savo žemės, pagalvokime ar neatsisakysime savo protėvių kapų.“
Apžvelgęs turtingą ir didingą mūsų tautos istorinę praeitį, L. Klimka sakė galintis daryti išvadą, kad lietuviai visada labai mylėjo laisvę. Apie tai byloja ir mūsų karžygių pergalės. Atkreipęs dėmesį į unikalias mūsų etnografinių regionų tradicijas, papročius, tautodailę, profesorius klausė, ką iš visų tų išsaugotų turtų pasiimsime į ateitį. Juk sakmėse, dainose, lopšinėse užkoduota tautos išmintis ir stiprybė. Kas neš pasauliui žinią apie mus? Profesorius sakė: „Viltis – jaunoji karta, o ji auga aukštosiose mokyklose.“
Priminęs didingą tautos istoriją, L. Klimka atkreipė susirinkusiųjų dėmesį ir į Panevėžio kolegijos istorines šaknis, o jos siekia XVIII amžiaus pradžią.
„Pijorų vienuoliai – tai jūsų šaknys“, – pažymėjo profesorius.
Jis priminė, kad pijorai į Lietuvą atvyko 1640 metais. Jų pagrindinė misija buvo šviesti žmones. 1727 metais įsteigta pijorų kolegija Panevėžyje, vėliau Utenoje, Kražiuose, kituose Lietuvos miestuose. Kaip byloja likę dokumentai, šios kolegijos daugiausia buvo gimnazijos lygio, tačiau kai kurie jų kursai buvo neabejotinai universitetų lygio. Tokių kursų būta ir Panevėžio pijorų kolegijoje, ši mokykla buvo filosofinės krypties. O apskritai pijorų švietimas buvo orientuotas į tiksliuosius ir gamtos mokslus, į to meto technologijas ir praktinį ugdymą.
Kolegijoje buvo atliekami įvairiausi bandymai, puoselėjama daržininkystė, sodininkystė ir kt. Net 105 metus Panevėžio pijorai mokė miesto ir jo apylinkių vaikus, tačiau 1832 metais mokykla buvo uždaryta, nes jos skleidžiamos idėjos buvo neparankios caro valdžiai. „Taigi Panevėžio pijorų kolegija, kurios teritorijoje dabar įkurta Panevėžio kolegija, paliko gražų puslapį mūsų švietimo istorijoje“, – pažymėjo profesorius.
Renginio pabaigoje garbingas svečias apžiūrėjo taip pat kolegijos istorinį atminimą saugančią kalbininko Jono Jablonskio auditoriją, paliko prasmingą įrašą svečių knygoje: „Panevėžio kolegijos bendruomenei širdingai linkiu šviesios ateities, nes istorijos patvirtinta tiesa tokia: mokykla – krašto ateitis…“
Laima Lapėnienė
