Prabėgo jau 20 metų nuo pažinties su panevėžiškiu mokytoju Juozu Masilioniu. 1994 m. kovo mėnesį Mokslo ir enciklopedijų leidyklos pasiųstas atvykau į Čikagą rinkti duomenų žinynui „JAV lietuviai“. Visą pusmetį dirbau Jaunimo centre. Ten susipažinau ir bendravau su daugeliu žmonių, likimo išblokštų iš Tėvynės, bet niekada jos nepamiršusių ir visą laiką jai dirbusių.
Vienas iš jų pagal specialybę man artimas buvo mokytojas Juozas Masilionis. Jis visokeriopai mane globojo ir vedžiojo po įvairius renginius. Man, ilgai dirbusiam prie didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“, buvo malonu sutikti jo talkininką pedagogą žemaitį Igną Serapiną. Buvau supažindintas su istoriku Jonu Dainausku, pristatė ekonomistą Joną Saką, parengusį tarpukario Lietuvos Seimo posėdžių protokolų leidimą. Vaikščiojome po Šv. Kazimiero ir Tautines lietuvių kapines. Gėrėjomės tuo Amerikos lietuvių panteonu, kur kuklūs kryžiai ir meniški paminklai ženklino mūsų išeivių amžinojo poilsio vietą. Vertindamas nuoširdų bendravimą kaip padėką noriu priminti šio iškilaus pedagogo gyvenimą ir darbus.
Svarbiausi biografijos faktai
Panevėžio apskrities Subačiaus valsčiaus ūkininkų sūnus Juozas Masilionis gimė 1904 m. kovo 4 d. Miežiškių parapijos Kulbių kaime, o tėvams persikėlus augo Vareikių kaime. Turėjo vyresnę seserį Eleną ir jaunesnį brolį Povilą.
Mamos pamokytas skaityti, o pusbrolio rašyti, buvo priimtas į Bigailių mokyklos antrą skyrių. Mokėsi gerai. Mokytoja Elena Kesylienė, pastebėjusi Juozuko gabumus, prikalbino tėvus leisti jį į gimnaziją. Išlaikęs egzaminus, mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje.
Buvo ateitininkas, literatūros mokytojo rašytojo kunigo Julijono Lindės-Dobilo (1892–1934) globojamos Meno kuopos pirmininkas. 1935–1939 m. studijavo lituanistiką ir pedagogiką Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, priklausė ateitininkų meno draugijai „Šatrija“, kuriai vadovavo profesorius Juozas Eretas (1896–1984), dėstęs visuotinę literatūrą. Draugija organizuodavo literatūros vakarus, joje būdavo ugdomi kūrybiniai gebėjimai, rengiamos išvykos. 1935 m. žurnale „Ateitis“ Juozas Masilionis paskelbė rašytojo Stepo Zobarsko novelės „Anapus miško“ recenziją, o kitais metais rašė apie Meno kuopos laikraštį „Dobilo žiedas“ ir paskelbė almanache „Mūsų Dobilas“ išsamią Meno kuopos istoriją. 1938 m. gegužę išlaikė baigiamuosius egzaminus. Karinę tarnybą atliko Karo mokykloje. 1939 m. rudenį paskelbus mobilizaciją žygiavo į atgautą Vilnių kaip leitenantas ir pulko vado adjutantas.
Paleistas į atsargą buvo paskirtas mokytojauti į Joniškio gimnaziją, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Čia parašė diplominį darbą „J. Lindės-Dobilo kūryba jo paties filosofijos šviesoje“. Jį apgynė 1940 m.
1944 m. vasarą artinantis frontui ir iš Rytų grįžtant okupantams, mokytojas nusprendė įstoti į Žemaičių pulką. Po trumpų nelygių kautynių teko trauktis. Su karo pabėgėliais pėsčiomis perėjo Rytprūsius, o vėliau traukiniu pasiekė Drezdeną. Per karą dirbo viename fabrike. Įsikūrus pabėgėlių stovykloms ir suorganizavus lietuviškas gimnazijas, nuo 1945 m. mokytojavo Rėgensburgo, o stovyklą perkėlus – Šeinfeldo gimnazijoje.
Prasidėjus emigracijai iš Vokietijos, prisiminė turįs giminių Amerikoje ir 1949 m. gegužės 5 d. atvyko į Čikagą. Kaip ir kitiems naujiesiems imigrantams, čia jam iš pradžių teko pelnytis duoną iš sunkaus fizinio darbo. Vėliau dirbo dienraščio „Draugas“ spaustuvėje ir redakcijoje. 1952 m. buvo pakviestas mokytojauti į Čikagos aukštesniąją lituanistinę mokyklą (30 metų buvo jos direktorius). Be to, nuo 1979 m. dėstė lietuvių kalbą ir Čikagos pedagoginiame lituanistikos institute. 24 metus vadovavo mokytojų studijų savaitėms Dainavoje.
Dalyvavo Čikagos apygardos ir JAV Lietuvių bendruomenės švietimo tarybos, Lietuvių istorijos, Amerikos lietuvių mokytojų, Filatelistų draugijų veikloje. Po darbų pailsėdavo tvarkydamas pašto ženklų rinkinius (paliko didelę kolekciją). Mirė 2000 m. gruodžio 16 dieną. Palaidotas Čikagoje, Šv. Kazimiero kapinėse.
Giliai į širdį įsmigę žodžiai
Rašinyje apie savo gimnaziją knygoje „Panevėžys“ (1963 m.) J. Masilionis prisimena jos direktoriaus žinomo gamtininko ir tautotyrininko Jurgio Elisono (1889–1946) atsisveikinimo priesakus jau universitetą baigusiems savo auklėtiniams, aplankiusiems jį 1940 m. birželį: „Susirinkom gimnazijos raštinėje tada, kai gatvėmis važiavo sovietų tankai. Atėjo eilė direktoriui atsakyti į mūsų sveikinimo žodį. Pažvelgė jis į mus, susimąstė. Tyla ištįso iki nejaukumo, bet direktorius vis tylėjo. Ir pajutom staiga, jog tyla irgi iškalbinga, tyla pasako tai, ko žodžiais negalima pasakyti. Pagaliau direktorius prabilo: „Vyrai, kalbėjau aš jums visą gimnazijos laiką, ir jūs žinot, ką aš noriu jums pasakyti. Eikit ir tik atsiminkit, jog esate lietuviai, ir visados elkitės taip, lyg nuo jūsų vienų priklausytų Lietuvos likimas.“ Okupantų tankams pasirodžius Tėvynėje, pradedantiems savarankišką darbą pasakyti žodžiai, be abejo, turėjo giliai įsmigti į širdis ir į protą.
Peržvelgus visą J. Masilionio veiklą pabėgėlių stovyklose, o vėliau ir Čikagoje, matyti, kad šiuo priesaku jis ir vadovavosi – dirbo tai, ko labiausiai Lietuvai reikėjo, ir savo mokinius ragino visur ir visada būti lietuviais. Buvusią savo paties mokyklą, dabartinę Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją, galėjo aplankyti tik po daugelio metų – 1989 m. liepos mėnesį.
Visada ėmėsi būtiniausių darbų
JAV susitelkus daug pabėgėlių, buvo kuriamos šeštadieninės lietuviškos mokyklos. Mokytojai, kaip ir visi naujieji imigrantai, duoną pelnėsi dirbdami įvairiausius darbus, net ir naktimis. Būdamas ištikimas pedagogo pašaukimui, ir J. Masilionis kurį laiką, tik grįžęs iš naktinės pamainos, persirengdavo ir skubėdavo į mokyklą. Čikagos lituanistinei mokyklai šio idealisto paaukota beveik šešiasdešimties metų šeštadieniai.
Kai pabėgėlių gimnazijose nebuvo literatūros vadovėlių, Šeinfelde jis parengė trijų dalių „Lietuvių literatūros istoriją“. Rengė vadovėlius, įvairias mokymo knygas ir mokytojaudamas Čikagoje. Pritrūkus sintaksės vadovėlio, kaip ilgametis jos dėstytojas su kolegomis susitarė parengti naujesnį. Du talkininkai atsisakė, tad „Lietuvių kalbos sintaksę“ parengė vienas. Kai pedagogės Alicijos Rugytės ir istoriko Jono Dainausko rūpesčiu 1983 m. buvo išleisti pirmojo lietuvių laikraščio „Aušra“ komplektai (2 knygos), jis įsipareigojo surinkti ir „Varpo“ numerius. Po kruopščių parengiamųjų darbų, ilgo susirašinėjimo ieškant sveikų egzempliorių, šimtmečio jubiliejui 1989 m. buvo išleistas „Varpo“ komplektas (5 knygos). Su „Varpo“ komplektu ir kitomis savo parengtomis knygomis buvęs mokinys ir aplankė savo gimnaziją.
Spaudos darbininkas
Dar gimnazistas pradėjęs rašyti į žurnalus ir laikraščius J. Masilionis spaudoje bendradarbiavo nuolat. Pelnydamas duoną, apie 20 metų darbavosi „Draugo“ laikraščio spaustuvėje ir redakcijoje. Kaip lituanistas buvo kviečiamas būti leidinių redaktoriumi. Didžiausias jo redaguotas leidinys – jau minėtas straipsnių rinkinys „Panevėžys“ (1963 m.). Joje paskelbti devyni J. Masilionio straipsniai – apie kovas dėl lietuviškos spaudos, apie žymesnius krašto žmones, tarmę, berniukų gimnaziją, Meno kuopą.
Išeivijoje J. Masilionis neužmetė Dievo duoto ir Panevėžio gimnazijos Meno kuopoje išugdyto talento gražiai ir įdomiai rašyti. Jis kurį laiką talkino žurnalui „Pasaulio lietuvis“, bendradarbiavo „Mūsų vytyje“, „Švietimo gairėse“, „Lietuvių tautos praeityje“, „Laiškuose lietuviams“. Beje, bendradarbiauti su spauda jis mokė ir savo auklėtinius, kai rengė Čikagos aukštesniosios mokyklos metraščius.
Mokytojas rašė laikraščiams apie tai, kas buvo kasdien svarbu lietuvių visuomenei, – apie lietuviškojo švietimo rūpesčius, siuntė straipsnius „Draugui“ iš mokytojų studijų savaičių Dainavoje. Parašė Čikagos aukštesniosios mokyklos 25 metų istoriją „Lietuvybės švyturys“ (1975 m.), prisiminimus apie Panevėžio vyrų gimnaziją, darbą pabėgėlių gimnazijose Vokietijoje, parašė straipsnių apie profesorius Vincą Mykolaitį-Putiną, Juozą Balčikonį, jautriais ir išsamiais nekrologais pagerbdavo mirusius kolegas. Rašė apie Lietuvos krikšto jubiliejaus minėjimus, skelbė recenzijų, dalijosi kelionių įspūdžiais. Visa tai kun. Kazimiero Juozo Ambraso SJ atrinkta iš didžiulio tvarkingo J. Masilionio archyvo ir sudėta į knygą „Būk bitelė… Amerikos pedagogo Juozo Masilionio gyvenimo kelias, rašiniai ir veikla“ (išleista Vilniuje 2004 m.). Kas ją skaitys, tikrai ras peno ir protui, ir širdžiai.
Pedagogo mintys apie tautinę mokyklą
Paskutinis J. Masilionio parengtas didžiulis darbas – kartu su čikagiete pedagoge Stase Petersoniene sudarytas veikalas „Lietuviškasis švietimas Šiaurės Amerikoje“, 2000 m. išleistas Čikagos pedagoginio lituanistikos instituto. Šis 755 puslapių leidinys – tai 50 metų (1949–1999) lituanistinių mokyklų veiklos apžvalga. Veikalo įvadas parašytas ir JAV lituanistinių mokyklų istorija parengta Juozo Masilionio, o Kanados – Stasės Petersonienės.
Norisi priminti iškiliojo pedagogo ir kitų išeivijos mokytojų credo, pasakytą šio veikalo pratarmėje: „Ir toli gyvendami nuo Lietuvos, jai dirbome.“
Viename knygos „Būk bitelė…“ straipsnių „Išeivio mokytojo kelias“ visuomenės veikėjas Bronius Nainys rašo: „J. Masilionis dirbo Lietuvai ir lietuvybei, kurios išlaikymas ir dabar svarbus. Tik gaila, kad tauta ir tautiškumas dabar Lietuvoje nebemadingi. […] Ne ta kryptimi švietimą vairuoja ir Lietuvos valdžia, net ir pačios viršūnės. J. Masilionis apgailestavo, kad Lietuvos jaunimui buvo padaryta žala, jis nusiminė, kai iš švietimo ministro pareigų buvo pašalintas Z. Zinkevičius. Buvo nutraukta jo pradėta tautinio ugdymo mintis.“
J. Masilionis prisimintas ir pagerbtas 2005 m. Čikagoje išleista lituanistės Pedagoginio lituanistikos instituto dėstytojos Kristinos Lapienytės-Bareikienės knyga „Juozo Masilionio gyvenimas ir veikla“. Po išsamios Juozo Masilionio darbų ir veiklos apžvalgos didelėje 371 puslapių knygoje pateikta prisiminimų, pluoštas straipsnių pedagogikos ir visuomenės temomis, kalbų, laiškų ir bibliografija.
Už pedagoginę ir visuomeninę veiklą J. Masilionis buvo apdovanotas JAV lietuvių bendruomenės ir įvairių organizacijų padėkos raštais. Paskutinis įvertinimas – prelato dr. Juozo Prunskio vyresniųjų lietuvių fondo 2000 m. premija už išskirtinį krikščioniškosios lietuvybės išlaikymo darbą auklėjant lietuvišką jaunimą išeivijoje.
Garbė Panevėžio pedagogams, išugdžiusiems tokį mokytoją idealistą. Šiandien jau iš amžinybės ir iš knygų viršelių darbštusis panevėžiškis žvelgia į mus ir klausia, ar tūkstančiai Čikagoje jo mokytų jaunuolių, dabar jau gal ir pensininkų, o ir dabarties lietuvių laikosi jo skelbtų idealų ir perduoda juos savo vaikams, vaikaičiams.
Antanas BALAŠAITIS
