Gerald Sibleyras – šiuolaikinis prancūzų dramaturgas ir scenaristas. Pjesė „Vėjas topolių viršūnėse“ pelnė jam Moljero bei Lorenco Olivjė premijas „Geriausios komedijos“ nominacijose. Ji išversta į daugiau nei 15 kalbų ir statoma įvairiose pasaulio scenose.
„Vėjas topolių viršūnėse“ herojai – trys ambicingi keistuoliai, trys vyrai iš skirtingų sluoksnių, interesų ir tikėjimo. Jie nedaug ką matę, tarytum niekada ir nebuvo jauni. Tačiau nei jie patys, nei autorius jų neapverkia, atvirkščiai – juokas yra pjesės variklis.
Trijų keistuolių gyvenimo istorija – trys gražūs portretai žmonių, kurie nesutinka būti „užrakinti“ net prieš mirtį… Jie nesiskundžia savo likimu, o svajoja apie kelionę į kalnus, kur topoliai, kur vėjas. Jie svajoja apie tai, kas nebegali įvykti ir kasdien susirenka terasoje, kaip Beketo pjesės veikėjai prie nudžiūvusio medžio, suprasdami, kad kiekvieno jų, o ir mūsų, ateityje – amžinybė. Tai žaidimas, kurį jie žaidžia su malonumu, azartu ir bendrumo jausmu.
„Spektaklyje visu gražumu atsiskleidžia trys sukriošusio vyriško infantilizmo hipostazės – buvęs elitinis mamytės sūnelis (Petras Venslovas), buvęs kovinių veiksmų po moterų sijonais herojus (Albinas Kėleris) ir buvęs kariaujantis pacifistas hipis (Gintaras Adomaitis). Aktoriai sugeba suderinti ir savo meistriškus įgūdžius, ir artistinės patirties šleifą, kuris puikiai susipina su jų išgyventos gyvenimiškos patirties turtais. Scenoje stebime tris ryškias asmenybes, kurios be ypatingų išlygų nusipelnė „žvaigždžių” titulo .Stebėdama juos, publika ne leipsta juokais – ji džiaugiasi“. (recenzentas J.Lozoraitis „Menų faktūra“).
Spektaklio VĖJAS TOPOLIŲ VIRŠŪNĖSE recenzija
Šio spektaklio nedera vertinti pagal kriterijus, taikomus kitiems, teatrų „tikriems” spektakliams, nes jis buvo sukurtas niekur ir iš nieko. Nebuvo nieko, išskyrus trijų aktorių neišblėsusį instinktą vaidinti įdomius personažus su geru tekstu gerame spektaklyje.
Spektaklis buvo repetuojamas kūrėjų atostogų sąskaita neformaliose Kauno erdvėse, be biudžeto, kuriamas „savo rankomis” ir netgi vaidinamas tik aktorių išeiginėmis dienomis. Tokia tad „profesionali saviveikla”, – „saviveikla” de jure, bet „profesionali” de facto, nes visi spektaklio kūrėjai – patyrę profesionalai, ir jų „produktas” pakankamai kokybiškas. Maža to, šis spektaklis puikiai galėtų įsimontuoti į taip vadinamų „mažo biudžeto” „kasdieninių” spektaklių nišą valstybinių teatrų repertuaruose, t.y. kategoriją, kur didieji mūsų teatrai kenčia nuolatinį stygių arba eksploatuoja dažniausiai nepakankamos kokybės „produktus”. Tačiau nepaisant to, šešių žvaigždžių žvaigždyno: Kėleris, Adomaitis, Venslovas, Atkočiūnas, Daujotaitė, Bartulis – „saviveiklai” valdišką stogą suteikti niekas neskuba.
Čia neketinama deklaruoti, kad šis spektaklis yra tobulybės viršūnė. Kai kurie netobulumai net bado akis. Bet palyginus su daugybe panašios rūšies valdiškai komfortabiliai sukurtų ir repertuaruose retsykiais sėkmingai rodomų spektaklių, šito, sukurto „nekomfortiškumo vėjyje” netobulumai atrodo neesminiai, palyginus su neformaliu kūrybiniu entuziazmu. Tokiomis patetinėmis aimanomis būtų galima šio spektaklio vertinimus baigti, jeigu viskas apsiribotų tik dar vienu populiarios komedijos, tinkančios seniems aktoriams su „žile barzdoj” variantu. Bet šiuo atveju pavyko pastebėti dar šį tą įdomaus…
Pradėsime nuo šuns. Komedijoje apie tris karo veteranus, baigiančius savo dienas prieglaudoje, figūruoja šuns skulptūra (paminklas?). Įgyvendindami šį dramaturgo kaprizą, visi kiti režisieriai šią pastatyminę kliūtį apeidavo tarsi įstatymą arba stulpą, t.y. nesuteikdami jam reikšmės, – ir Jurijus Ščiuckis pernykštėje Rusų dramos teatro versijoje, ir Rimas Tuminas Vachtangovo teatre (kiek pavyko susipažinti iš įrašų), kurią vilniečiai netrukus galės išvysti. „Šešių žvaigždžių” versijoje šuns „uždavinys” (nežinia, ar dailininkės, ar apskritai pasąmonės dėka) yra išspręstas, ir tai spektaklį pakylėja į kitą prasminį lygį ir suteikia papildomą vaidybinę kryptį.
Visiems yra žinomas XIX a. pabaigos anglų rašytojo Jeromo K. Jeromo nepaprastai juokingas kūrinys „Trise valtyje, neskaitant šuns” („Three Men in a Boat. To Say Nothing of the Dog“). Jame trys absurdiški personažai Džordžas, Haris ir Džeromas su šuneliu foksterjeru keliauja valtimi per Temzės upę. Lygiai taip pat Sybleiras komedijoje trys senukai veteranai Gustavas, Fernanas ir Renė keliauja laiko upe į paskutinį savo tikslą, kurio paslaptį žino tik vėjas topolių viršūnėse. Šunelį Monmorensį iš linksmojo anglo knygos čia atstoja šuns monumentas, puošiantis prieglaudą. Archetipinis atitikmuo akivaizdus.
Dailininkė Kotryna Daujotaitė drauge su režisieriumi Rolandu Atkočiūnu surenčia scenoje tvirtą vaidybinį „modulį” iš poliruotos geležies lakštų, kuris gali būti sumontuotas bet kurioje erdvėje. Jį sudaro geležinės grindys tarsi laivo triume ar denyje, po tas grindis, tarsi siūbuojamos bangų, važinėja personažų geležinės lovos. Metalinių konstrukcijų barjeras, panašus į laivo ar baržos bortą, skiria vaidybinę aikštelę nuo transcendentinės erdvės scenos gilumoje. Kairėje – šuns figūra, kuri atrodo lyg šio laivo pirmagalio statula…
Tai suteikia aktoriams papildomų vaidybinių motyvų, kuriais jiems pasiseka pasinaudoti. Komedijinis įkarštis neatrodo anachroniškas, neišvengiamas siužeto sentimentalumas lieka lyg ir už pasakojimo borto, o filosofinis transcedentiškumas įgauna konkretų sceninį pavidalą. Tam ypač geruoju pasitarnauja seniai girdėto prasmingo įtaigumo Vidmanto Bartulio muzikinės temos ir melodijos.
Spektaklyje visu gražumu atsiskleidžia trys sukriošusio vyriško infantilizmo hipostazės – buvęs elitinis mamytės sūnelis (Petras Venslovas), buvęs kovinių veiksmų po moterų sijonais herojus (Albinas Kėlėris) ir buvęs kariaujantis pacifistas hipis (Gintaras Adomaitis). Aktoriai sugeba suderinti ir savo meistriškus įgūdžus, ir artistinės patirties šleifą, kuris puikiai susipina su jų išgyventos gyvenimiškos patirties turtais. Scenoje stebime tris ryškias asmenybes, kurios be ypatingų išlygų nusipelnė „žvaigždžių” titulo. Stebėdama juos, publika ne leipsta juokais – ji džiaugiasi.
Recenzentas: J. Lozoraitis
Kovo 21 d. 18.00 val. J.Miltinio dramos teatre:
spektaklis apie žmogaus kovą su savo baimėmis, vienatvės pajautomis ir svajones apie išsivadavimą iš jų – Vėjas topolių viršūnėse (Géraldas Sibleyras).
Režisierius: Rolandas ATKOČIŪNAS
Scenografė ir kostiumų dailininkė: Kotryna DAUJOTAITĖ
Kompozitorius: Vidmantas BARTULIS
Vaidmenis kuria aktoriai:
Gintaras ADOMAITIS
Albinas KĖLERIS
Petras VENSLOVAS
