Panevėžys visada garsėjo kaip teatrų miestas, kuriame kultūrinis gyvenimas virte verda. Šiemet jis paskelbtas Lietuvos kultūros sostine, tad renginių mieste bus kaip niekad daug ir įvairių. Tačiau skeptikai negaili kritikos, neva Panevėžio kultūriniai renginiai neišauga iš provincialumo rūbo. Kokia yra šio Aukštaitijos miesto publika ir su kokiais iššūkiais susiduriama, „Sekundė“ kalbasi su Bendruomenių rūmų renginių organizatoriumi Tadu Smetoniu, geriau žinomu kaip Dj Tadas Dee.
Pasak Bendruomenių rūmų renginių organizatoriaus Tado Smetonio, geriau žinomo kaip Dj Tadas Dee, suorganizuoti tokį renginį, kad žiūrovams per kūną net šiurpuliukai nubėgtų, – itin sunki užduotis.
– Ar sunku į Panevėžį pasikviesti žinomus atlikėjus ir muzikantus? Jaunoji karta dažnai kritikuoja, kad Panevėžyje trūksta šiuolaikinių atlikėjų, senjorai priekaištauja, kad dauguma renginių – tik jaunimui. Kaip rasti tą aukso vidurį, kad būtų gerai visiems. Ar apskritai įmanoma įtikti visiems?
– Į Panevėžį pasikviesti įvairių muzikantų nėra sudėtinga, daug opesnis klausimas, kaip įtikti panevėžiečių norams. Kiekvienam renginių organizatoriui būtina išmanyti, kokių renginių, koncertų labiausiai reikia miesto publikai. Tikriausiai sunkiausia į mūsų miestą prisivilioti Andrių Mamontovą. Jis jau daug metų nenori važiuoti į Panevėžį. Teko kalbėtis su juo ir supratau, kad šiam atlikėjui ne itin malonūs atsiminimai apie kai kuriuos miesto politikus.
Jei skaitytume didžiųjų koncertų afišas, pastebėtumėte, kad dažniausiai Panevėžys jose nepaminėtas. Jeigu paklaustumėte, kodėl taip yra, atsakymas paprastas: mūsų miesto organizatoriai ir atlikėjų vadybininkai bijo nuostolių.
Ar įmanoma įtikti visiems? Pats didžiausias mano gyvenimo iššūkis ir didžiausias renginys buvo 2013-aisiais miesto gimtadienio minėjimas „Panevėžiui – 510“. Mano uždavinys buvo parengti gimtadienio programą taip, kad visi ką nors atrastų sau. Taip ir padariau: dvi scenos, programos jaunimui, senjorams, šeimoms. Kiekvienas rado sau mielą veiklą ir programą, o dar ir oras buvo puikus.
Kadangi buvau miesto gimtadienio programos režisierius, atsakingas ir už paramą, esu nuoširdžiai dėkingas visiems rėmėjams, kurie prisidėjo prie kokybiškos ir išskirtinės miesto gimtadienio šventės organizavimo. Paklauskite nors vieno, ar buvo nusiskundimų dėl kultūrinės programos. Kita vertus, visada buvo, yra ir bus žmonių, kurie nieko nesuprasdami apie kultūrą visus kritikuoja ir burba. Visiems neįtiksi. Tačiau to ir nereikia.
– Panevėžiečiai mėgsta skaičiuoti, kiek išleista pinigų vienam ar kitam renginiui. Neva veltui iššvaistytos įspūdingos sumos. Kas suryja didžiausią renginio biudžeto dalį? Kokie atlikėjų honorarai? Pavyzdžiui, kiek kainuoja pasikviesti žinomą jaunimo grupę ar atlikėją?
– Norint, kad įvyktų koks nors renginys ar koncertas, tiesiog būtina rėmėjų pagalba. Koncerto kainos svyruoja nuo 0 iki 30 000 Lt be mokesčių. Pavyzdžiui, geriausių Lietuvos muzikantų honoraras apie 10 000 Lt, nors tai – ne riba. Jeigu dar suskaičiuotume apšvietimo, garso aparatūros, reklamos, administracines išlaidas, susidarytų didelė suma, padalijus iš sėdimų vietų skaičiaus, išeitų „graži“ bilieto kaina. Juk už jį ne visi gali mokėti 40–50 Lt, bet visi nori tik gerų koncertų.
Nežinau, ką daryčiau, jei neturėčiau pažinčių. Draugai ar pažįstami visada atvažiuoja koncertuoti ir už minimalią kainą, kartais net ir už dyką. Bet muzikantai visą gyvenimą negali groti dykai.
– Kokia yra Panevėžio publika: reikli, įnoringa, o gal jai tinka bet kas?
– Panevėžio publika gana įnoringa, bet dirbdamas su mylimu kolektyvu, nauja direktore bandau daugiau save realizuoti ir stengiuosi pasiūlyti įvairių renginių. Deja, ne visi renginiai išvysta dienos šviesą.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais ir problemomis tenka susidurti organizuojant renginius?
– Numatau kelis ar net keliolika žingsnių į priekį. Toks jau mano darbas. Bet dažniausios problemos – finansinės. Pavyzdžiui, rasti jaunimo renginių rėmėjų. Aišku, kai kurie, vos išgirdę, kad renginys jaunimui, padeda kuo tik galėdami. Suvaldyti dalyvių srautus yra naudojamos renginių apyrankės.
– Ko reikia, kad žmonės sakytų, jog buvo puikus renginys ar pasirodymas?
– Svarbiausia, kad kiekvienas po renginio jaustųsi puikiai, jį prisimintų, apie jį diskutuotų. Jeigu žmogus išėjo iš renginio ir jį prisimena šypsodamasis, vadinasi, viskas pavyko. Daugeliui jau atsibodę daugybę metų vis tie patys renginiai. Džiaugiamės, kad pas mus tokių jau beveik neliko. Galime pasiūlyti žmonėms renginių, kai žiūrint šiurpuliukai bėga per kūną, kai nuostabus vaizdas, garsas ir atmosfera. Tokie įsimintiniausi, nors ne visada pavyksta viską idealiai suderinti. Sunku, bet stengiamės maksimaliai. Kai šalia puiki komanda, ir darbas sklandesnis, geresnis. Vienam viską gerai padaryti beveik neįmanoma.
– Kiek laiko jūs dirbate renginių organizatoriaus darbą, kuo jis įdomus, žavus? Kokie didžiausi pliusai ir minusai.
– Pradėjau dar besimokydamas. Iš pradžių buvo mokyklos lygio renginėliai ir diskotekos. Paskui teko su draugu dirbti Panevėžio naktiniame klube „Žėlkė“, kituose naktiniuose klubuose. Dabartines pareigas einu daugiau nei dvejus metus. Žaviuosi šiuo darbu tuo, kad kiekviena diena skirtinga, daug įvairių žmonių, minčių, idėjų. Kas gali būti smagiau, kai sugalvoji renginį ir į jį susirenka pilna salė, o jam pasibaigus visi su šypsena grįžta namo…
Pats didžiausias pliusas – nėra monotonijos. Minusas – darbas namuose, savaitgaliais ir tai, kad nelieka laiko asmeniniam gyvenimui. Esu labai dėkingas daugeliui žmonių, kurie mane išmokė dirbti geriau ir suteikė neįkainojamos patirties.
– Jūs visą laiką sukatės pramogų pasaulyje, tad kitomis akimis galite vertinti renginius. Į kokį renginį niekada neatsisakytumėte nueiti? Kokius reikalavimus jam keliate?
– Pastaruoju metu neturiu daug laisvo laiko, tad vis mažiau vaikštau į renginius. Aš jau nesugebu matyti kaip eilinis žmogus, į renginį žiūriu organizatoriaus akimis. Vis suku galvą, ką galėčiau patobulinti ir ką kitaip daryčiau. Aišku, kartais per renginius kyla idėjų ir jas panaudoju saviems organizuoti, bet stengiuosi nekopijuoti.
Visada stengiuosi nueiti į mėgstamiausių grupių koncertus, draugų pasirodymus, įdomius kino filmus. Jei nors vieną kartą per renginį man per kūną perbėga šiurpuliukai, vadinasi, kažkas jame yra tokio. Kartais sunku tai įvardinti. Negaliu pakęsti fonograminių koncertų – negyvų pasirodymų, lėkšto humoro.
– Ar jūsų laisvalaikis, užsiėmimai taip pat susiję su pramogų pasauliu. Ar bent laisvalaikiu nuo jo stengiatės atitrūkti?
Laisvalaikio jau seniai neturiu, šalia pagrindinio darbo dar dirbu ir didžėjumi, ir renginių vedėju, veiklos tikrai daug. Greitai bus jau dvidešimt metų, kai visas mano laisvalaikis susijęs su pramogų pasauliu. Kaip aš sakau: žmonės linksminasi, kai aš dirbu, o kai aš linksminuosi – žmonės dirba.
– Renginių organizatoriaus darbas neapsiriboja aštuoniomis valandomis per dieną, tenka dirbti ir vakarais, ir savaitgaliais. Ar nuo to nenukenčia asmeninis gyvenimas?
– Tenka dirbti ir dieną, ir naktį. Tuo įsitikinau organizuodamas praėjusių metų miesto gimtadienį. Asmeninis gyvenimas nukentėjęs jau seniai. Dėl to iki šiol esu nevedęs ir neturiu vaikų. Gal dar nesubrendau iki to. Jau galiu drąsiai ir viešai pasakyti, kad turiu nuostabią draugę, kuri mane ir mano darbą supranta.
Visada sakiau ir sakysiu, kad tikiu, jog pasirinkau teisingiausią kelią sau. Svajonės pildosi. Svajokit visi.
Kalbėjosi Lina DRANSEIKAITĖ
