Naujausiame Emilio Vėlyvio filme „Redirected / Už Lietuvą“ vieną ryškiausių vaidmenų sukūrusi Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Vita Šiaučiūnaitė jaučiasi laiminga, nes gyvenime turi viską, apie ką svajojo: mylinčią šeimą ir mėgstamą darbą. Jos laimės pagrindas – gebėjimas džiaugtis tuo, ką turi.
Turi svajonių
Bene labiausiai pastaruoju metu aptarinėjamas įvykis – kino teatruose pasirodžiusi juodojo humoro kriminalinė komedija „Redirected / Už Lietuvą“. Vieną ryškiausių vaidmenų – kaimo nuotaką Saulę, visus privertusią, jei ne susimąstyti, tai bent nuoširdžiai pasijuokti dėl frazės: „Aš ne ku…va, aš turiu svajonių, aš noriu būti kino kritike“, suvaidino J. Miltinio dramos teatro aktorė Vita Šiaučiūnaitė.
Kritikos sulaukusią frazę aktorė siūlo priimti ne kaip vulgarų juokelį, o žinią, kad neturintis svajonių žmogus priverstas tik vegetuoti. Svajonės yra gyvenimo varomoji jėga.
„Ta tobula režisieriaus sugalvota frazė turi svorį, bet jeigu kas tuo metu, kai buvo ji ištarta, būtų įjungęs antrą planą, kurį turi aktorius, būtų galima perskaityti ir kitą žinią: jeigu neturi svajonių, egzistencija tarsi sustoja, tik svajojantis žmogus gali būti žmogumi“, – mano V. Šiaučiūnaitė.
Saulės personažas kažkuo artimas ir pačiai aktorei. Ji savo kailiu patyrė, kad provincijoje, mažuose miesteliuose gyvenantieji yra užsibuvę savyje, o baisiausia – pamiršę svajoti. Todėl kai vaikystėje Vita garsiai su visais pasidalydavo savo svajone tapti aktore, dažnai sulaukdavo pašaipų.
„Pati esu kilusi iš Kupiškio, augau kaime, kur buvo normalu svajoti tapti pardavėja ar geriausiu atveju kirpėja. Todėl kai aplinkiniai išgirsdavo, kad svajoju apie aktorystę, sulaukdavau įvairių replikų. Todėl ir į mano veikėjos Saulės lūpose nuskambėjusią frazę reikėtų žiūrėti daug plačiau. Tai kur kas daugiau nei žinutė kritikams“, – sakė aktorė.
Kaip prisipažino Vita, jai šiek tiek liūdna, kad daugelis mačiusiųjų filmą „Redirected / Už Lietuvą“ jį suprato kaip mūsų šalies niekinimą. Iš tiesų režisieriaus ir visos kūrybinės komandos sumanymai buvo visai kitokie.
„Taip, mes esame tokie, bet gal galime ką nors padaryti, kad tokie nebūtume. Gal reikia iš šono pasižiūrėti, kaip atrodome, o ne piktintis, kad tokie esame“, – įsitikinusi V. Šiaučiūnaitė.
Pirmasis krikštas
Jau dvylika metų J. Miltinio dramos teatre vaidinančiai aktorei tai buvo savotiškas debiutas kine. Tiesa, pačiais pirmaisiais metais teko viename rusiškame filme atlikti epizodinį maždaug dviejų sekundžių vaidmenį. Tačiau, kaip juokauja moteris, ji neprisimenanti nei režisieriaus, nei filmo pavadinimo, todėl to debiutu kaip ir nedrįstanti vaidinti. Tad „Redirected / už Lietuvą“ filmavimo aikštelė buvo tikrasis jos krikštas kine.
„Kai žiūrėjau filmą, man nebuvo labai gėda, nors į save žvelgti visada labai sunku. Vaidinti kine sunku tuo, kad čia nėra, kaip teatre, tam tikro taško, augimo ir kulminacijos, jau pirmoji scena reikalavo pačios aukščiausios kulminacijos, daugiausia emocijų. Per kelias sekundes turi pasiekti tokią būseną, kurios reikia tai scenai. Aišku, jeigu būtų leidę, gal būčiau ir kai ką kitaip dariusi. Tačiau iš karto buvo pasakyta, kad čia yra kinas, tad visų tų teatro „bajerių“ nereikia prisigalvoti“, – prisiminė V. Šiaučiūnaitė.
Sunku buvo ne tik per trumpą laiką pasiekti tam tikrą emocinį tašką, bet ir gyventi nuolatiniu laukimu. Mat visa kūrybinė komanda į filmavimo aikštelę atvykdavo apie šešias ryto, maždaug valandą grimuodavosi, paskui laukdavo, kol ateis laikas scenai. Dažnai būdavo taip, kad tas laikas ateidavo tik penktą valandą vakaro arba tą dieną netekdavo vaidinti.
„Tai galima vadinti ir savotiška sanatorija, mat gali užsiimti įvairiausiomis veiklomis. Bet aš, žinodama savo sceną, bijojau kitų veiklų, nes jeigu pradėsi skaityti knygą, paskui labai daug intelekto gali atsispindėti tos mergaitės akyse“, – juokavo menininkė.
Ūkininkaujanti aktorė
Aktorės profesija visada buvo Vitos svajonė, ir jos atkakliai siekė. Ji augo pas močiutę kaime, kur dažnai dėl vėjo ar kitų klimato reiškinių dingdavo elektra. Kadangi mergaitė negalėdavo eiti miegoti nepažiūrėjusi animacinių filmukų, juos namuose vaidindavo pati.
„Gal pirmoje ar antroje klasėje reikėjo rašyti rašinėlį, kuo norėčiau būti užaugusi. Parašiau du variantus: aktorė arba melžėja. Man kažkodėl atrodė, kad aktoriai paskendę didmiesčio rutinoje, o aš savęs neįsivaizdavau gyvenančios mieste. Taip susiklostė, kad esu aktorė ir gyvenu vienkiemyje. Karvės neturiu, bet auginu dvylika vištų. O gal išėjusi į pensiją ir karvutę įsigysiu. O gal iki kelių į ūkį ir neklimpsiu“, – svarsto V. Šiaučiūnaitė.
Vištų pulkelis jų namuose atsirado ne iš bado, tiesiog norėjosi turėti kažką, kuo būtų galima rūpintis, bet to rūpesčio nereikėtų labai daug.
Vyresnioji dukra, kuriai dabar septyniolika, visas atostogas praleisdavo kaime, kur buvo nemažai įvairiausių gyvūnų, o jaunėlis septynmetis sūnus galėjo rūpintis tik dviem šunimis ir katinu. Ir nors artimiausi kaimynai, kuriems šeima padeda nušienauti pievas, laiko nemažai gyvulių, tai ne tas pats, kas turėti savo.
„Norėjosi sūnui parodyti daugiau, kad jis galėtų ir gyvūnais rūpintis. Gyvenimas kaime ir turi būti kaip tikrame kaime“, – mano aktorė.
Tiesa, gyvenimas atokiame vienkiemyje turi ir minusų. Vasarą atstumą nuo namų iki miesto galima įveikti per 20 minučių, o žiemą jis pailgėja iki pusantros valandos. Mat užpusčius kaimo keliukus mašiną tenka palikti prie kaimynų sodybos ir maždaug keturis kilometrus kulniuoti.
„Vis manau, kad ateis tas metas, kai civilizaciją galėsime pasiekti nepriklausomai nuo oro sąlygų. Tad viliuosi, kad mūsų pasivaikščiojimai kada nors baigsis. Kita vertus, kiek tos žiemos, žingsniuoti tenka gerą mėnesį. Aišku, blogiausia vaikams, bet dukrą visada guodžiu, kad jos mokytojos jau ne visos mokyklą pasiekė pėstute, o ji vis dar eina“, – pasakoja V. Šiaučiūnaitė.
Gyvenimo ramstis – šeima
Vita tikina, kad kaimo niekada negalėtų iškeisti į miesto šurmulį. Gyvenimo gamtos apsuptyje privalumai yra tie, kad čia galima būti savimi ir visiškai nepriklausyti nuo aplinkinių nuotaikų, emocijų, niekur nereikia bėgti. O svarbiausia – labai lengva auginti vaikus.
„Mieste vaikus reikia auklėti, o kaime jie auga patys, ragaudami visas žoles, krimsdami ką tik iš lysvės išrautą ir į rankovę nuvalytą morką. Man labai norėjosi vaikams suteikti gražiausią, ką pati atsimenu iš vaikystės“, – sakė dviejų vaikų mama.
Ji įsitikinusi, kad visuomenė būtų beveik tobula, jeigu tėvai turėtų daugiau veiklos su savo atžalomis, pavyzdžiui, tėtis, eidamas skaldyti malkų, pasiimtų ir savo dar visai mažą vaikiuką. Net jeigu jis ir nelabai galės ką padėti, bet pastovės šalia, pabendraus, mokysis.
Deja, dabar vieni įlindę į kompiuterį, kiti – prie televizorių. Geriausiu atveju visi savaitgalį nueis pačiužinėti, bet ir tai ne visos šeimos sau gali tai leisti, be to, nenori.
„Džiaugiuosi, kad savo vyriausiąją išmokiau visų darbų, kuriuos aš pati moku. Juk ir ravėti daržus abi pradėjome, kai ji dar neskyrė burokėlio nuo žolės. Tačiau esu rami, nes žinau: kad ir kur ji išvažiuotų, mokės viską, ko gali prireikti“, – įsitikinusi V. Šiaučiūnaitė.
Moteris teigia, kad šeima jai yra svarbiausia ir jeigu tektų kada rinktis – šeimą ar karjerą, jai niekada neiškiltų dvejonių. Kai turi nuostabią šeimą, rinktis ir nereikia.
„Labai džiaugiuosi, kad turiu 120 proc. šeimos palaikymą. Šeima turi būti labai tvirta ir supratinga, nes nežinia, kada grįžti, nežinia, kur gastroliuoji. Ir jeigu tik yra nepasitikėjimas, didelė tikimybė kilti konfliktams. Niekada iš vyro nesu išgirdusi pavydo gaidelės, kad kur nors užtrukau ar negrįžau. Kita vertus, savo elgesiu niekada ir neleidau kilti abejonėms. Šeima turi būti labai tvirta, nes, neslėpsiu, aktorių gyvenime pagundų visokių yra“, – atvirai kalbėjo aktorė.
Darbas su savimi
V. Šiaučiūnaitė džiaugiasi, kad dukra nori tapti pedagoge, o ne žengti mamos pėdomis. Aktoriaus duona nėra tokia gardi, kaip daugeliui atrodo. Didžiausias emocinis krūvis tenka tada, kai kurį laiką aktorius negauna vaidmens. Tada žmogus turi labai daug dirbti su savimi, kad neprarastų įgūdžių, savivertės. Deja, ne visiems tai pavyksta.
Ir V. Šiaučiūnaitei teko išgyventi tuos juoduosius periodus. Tik baigusi akademiją jaunutė aktorė atvyko dirbti į J. Miltinio dramos teatrą. Artėjant antro sezono pabaigai ji vis dar nebuvo gavusi vaidmens. Ir nors teatre jau ne pirmus metus dirbantys aktoriai guodė naujokus, kad tai normalu, tačiau viduje buvo didelė tuštuma.
„Po to bėgimo Vilniuje, kai keldavausi šeštą, o eidavau miegoti vidurnaktį ir tai dar ne viską suspėdavau padaryti, Panevėžyje buvo visiškas štilis. Man tai buvo savotiškas šokas. Jeigu būčiau neturėjusi šeimos, nežinia, kaip būtų pavykę ištverti tą tuštumą“, – pasakojo V. Šiaučiūnaitė.
Teko save auginti kitaip – moteris daug skaitė, dirbo mokykloje su vaikais. Ir dabar teatre aktorė naujų vaidmenų neturi. Laimei, vaidina anksčiau sukurtuose spektakliuose.
Moteris teigė suprantanti, kad jos kaip aktorės struktūra kiek kitokia nei daugumos. Tai – nei gerai, nei blogai, tiesiog taip yra. Tad tam, kad gautų vaidmenį, turi ateiti tam tikras laikas.
Aktorė savotiškai laukia ir to laiko, kai bus subrendusi savo svajonių vaidmeniui – Medėjai. Dar besimokant akademijoje jai atrodė, kad šiam vaidmeniui yra pasirengusi, tačiau kuo toliau, tuo labiau supranta, kad dar nesubrendo.
„Mūsų dėstytoja Algė Savickaitė sakydavo, kad tikrąją tiesą suprasime sulaukę maždaug 40-ies. Kadangi artėju tos ribos link, vis laukiu to išryškėjimo“, – juokiasi menininkė.
Moka džiaugtis tuo, ką turi
O kol ateis laikas išsvajotam vaidmeniui, aktorė laiko veltui neleidžia. Net jeigu ir neturi daug vaidmenų teatre, ji negali tiesiog būti be veiklos. Prieš kurį laiką pradėjo savanoriauti „Atjautos“ organizacijoje – šeštadienius leidžia vaikus mokydama teatro meno.
„Noriu, kad kuo daugiau žmonių matytų šviesų pasaulį. Man buvo šokas, kai čia atėjau pirmą sykį ir bendraudama su vaikais supratau, jog daugelis nėra matę nė vieno spektaklio. Deja, spektaklio nėra mačiusios ir kai kurios jų mamos.
Aišku, negaliu sakyti, kad visos šeimos tokios. Yra labai gražių, tvarkingų šeimų, kur vaikai kaip vienas kumštis, tiesiog jos turi finansinių bėdų, bet nemažai ir tokių, kurių problemos ne tik finansinės“, – kalbėjo J. Miltinio dramos teatro aktorė.
Ir nors kartais užplūsta liūdnos emocijos, V. Šiaučiūnaitė save laiko laimingu žmogumi. Todėl ji nori ir aplinkinius išmokyti džiaugtis mažomis smulkmenomis, iš kurių kaip mozaika ir susideda žmogaus laimė.
„Visų mūsų vidinis tikslas – būti laimingiems. Vieniems laimė yra vaikai, kitiems – profesinė karjera, tretiems – dar kas nors. Aš esu laiminga, nes turiu ir nuostabią šeimą, ir mėgstamą darbą. Aišku, tos viršūnėlės niekada neįmanoma pasiekti, nes atsiranda naujų iššūkių, tačiau aš moku džiaugtis tuo, ką turiu dabar“, – prisipažino V. Šiaučiūnaitė.
Lina DRANSEIKAITĖ
