Tarpukariu vienu didžiausių šalies miestų buvusi Ukmergė dabar nepatenka net į didžiųjų miestų dešimtuką.
Pirmaeilis miestas
Apie Ukmergę – vieną iš septynių šalies miestų, iki šių laikų išsaugojusių senamiestį ir garsėjantį vaizdingomis apylinkėmis, yra išlikę daug pasakojimų, istorijų ir legendų. Net miesto pavadinimas apgaubtas paslapties ir kai kam vis dar kyla abejonių, ar nevertėtų grįžti prie kadaise buvusios Vilkmergės.
Miestas iki šiol turi ir vieno, ir kito vardo gerbėjų. 1992 metais minint 200 metų savivaldos, Magdeburgo teisių atgavimo, sukaktį, buvo kilęs judėjimas sugrąžinti Ukmergei Vilkmergės vardą. Vis dėlto buvo pasilikta prie senojo vardo.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad dar 1904 metais miestas buvo vadinamas dvejopai. Paskui Vilkmergė girdėjosi vis rečiau, o jau nuo 1915 metų liko tik Ukmergė. Miestą užėmę bolševikai vadino jį Vilkomirsku, tačiau lietuviškai ant antspaudų ir dokumentų buvo rašoma Ukmergė.
Prie garbingos septynių šimtų metų sukakties artėjantis miestas prieš II pasaulinį karą buvo apskrities centras.
Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai, o taip pat ir Ukmergė tuomet turėjo atskirų apskričių statusą. Ukmergei 1935 metais buvo patvirtintos I eilės miesto teisės ir ji tapo pirmaeiliu Lietuvos miestu.
Aplenkė kiti
Gimtojo miesto istorijos žinovas, Kraštotyros muziejaus darbuotojas Raimondas Ramanauskas sako, kad prieš karą Ukmergė buvo penktas pagal dydį Lietuvos miestas. Tiesa, dėl teisės tokiu būti jis varžėsi su kitu miestu – Marijampole. Kelis kartus miestų pozicijos keitėsi – tai vienas, tai kitas tapdavo penktuoju.
1939 metų duomenimis, Ukmergėje gyveno 24000 gyventojų. Tiesa, čia, ko gero, pateikti visos apskrities skaičiai. Kitas informacijos šaltinis skelbia, kad mieste tuomet gyveno apie 12–13 tūkstančių ukmergiškių.
2013-ųjų duomenimis, Ukmergėje pernai gyveno 22904 asmenys, tačiau miesto statusas dabar jau visai kitas.
„Nepatenkame į didžiausių Lietuvos miestų dešimtuką. Pagal dydį Ukmergė, atrodo, yra penkiolikta, į priekį praleidusi Alytų, Uteną, tą pačią Marijampolę ir kitus miestus“, – sako muziejaus darbuotojas.
Urbanistikos paminklas
Nors ir neįrašyta tarp didžiausiųjų, Ukmergė – senas, įdomus, svarbus ir reikšmingas Lietuvos miestas.
Kiekvieną senamiesčio gatvelę, pastatus pažįstantis, jų istorijas puikiai žinantis R. Ramanauskas atkreipia dėmesį, kokioje vaizdingoje vietoje išsidėstęs miestas – pro jį teka Šventoji, miesto centre į ją įteka Ukmergėlė.
Viename upės krante stūkso Ukmergės piliakalnis, o kitame – pats miestas, tiksliau, svarbiausioji jo dalis senamiestis, pripažintas urbanistikos paminklu.
Po senamiestį vedžiodamas R. Ramanauskas rodo į vieną iš Ukmergėje esančių trijų katalikų bažnyčių – atnaujintą Švenčiausiosios Trejybės (pijorų) bažnyčią. Pačiame miesto centre, Kauno ir Vienuolyno gatvių sankirtoje, stovinti bažnyčia – vienas svarbiausių ir seniausių miesto pastatų. Per savo gyvavimo metus bažnyčia patyrė daug pokyčių, kuriuos lėmė sudėtingi Lietuvos istorijos įvykiai. Bažnyčios pirmtakė – pijorų Švenčiausiosios Maloningosios mergelės bažnyčia.
Čia pat ir prasideda senamiestis, akį traukiantis daugybe išlikusių tarpukariu ar dar seniau statytų pastatų. Daugelis jų ne vieną kartą keitė paskirtį, buvo atnaujinti, perstatyti, o kai kurie išlikę beveik tokie pat, kokie ir buvo.
Dėmesį patraukia vienas seniausių Ukmergės pastatų – buvusi didžioji sinagoga. Čia dabar įsikūręs sporto centras. Šalia – pirmojo Ukmergės kino teatro pastatas, našlaičių prieglauda, bankai, mokyklos, parduotuvėlės.
Pasižvalgius po praeitį
Tarpukario Ukmergė buvo klestintis, sparčiai į priekį žengiantis miestas. Atkūrus Lietuvos valstybę jis plėtėsi, augo, atsirado daugybė dirbtuvių, įmonių.
Kaip teigiama istorikės Jūratės Šakienės parengtoje medžiagoje, dirbtuvių skaičius viršijo keturias dešimtis. Ukmergėje buvo alaus, batų, pakinktų, diržų, limonado, muilo, karstų, saldainių, odų, kvepalų ir kitokių dirbtuvių.
Tuo metu veikė 74 didesnės parduotuvės, buvo plytinė, pieninė, vandens ir garo malūnai. Ukmergėje garsėjo vokiečio Lemano koklių fabrikas.
Nepriklausomybės metais miestas vis gražėjo. 1929 metais Kauno gatvėje buvo pastatyta autobusų stotis, kuri 938 metais perkelta į Vienuolyno gatvę. Ten stotis išstovėjo daugiau kaip 50 metų, paskui buvo iškelta į naują pastatą Vytauto gatvės gale.
R. Ramanauskas primena ukmergiškiams svarbų įvykį, kai 1930 metais miesto centre, Kęstučio aikštėje priešais to meto savivaldybę, kurios pastato jau nebėra, iškilo Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui skirtas paminklas „Lithuania Restituta“. Okupacijos metais šis paminklas buvo nugriautas, o atkūrus Nepriklausomybę vėl atstatytas.
Metai iš metų darbai mieste ir aplink jį tiesiog virė. 1931 metais buvo grindžiamos Ramygalos, Antakalnio, Naujoji gatvės, arklių turgavietė, pradėti tiesti vandentiekio ir kanalizacijos lauko tinklai, vėliau pradėta miesto stadiono statyba, įrengta prieplauka valtims ir jachtoms.
Pašilės miške tvarkomame Pivonijos kurorte pastatytas nemažas kurhauzas, turėjęs telefoną, radiją, skaityklą. 1936 metais nutiestas gelžbetoninis tiltas per Šventosios upę, po metų Ukmergėje pabaigta statyti turgaus halė.
Prezidento iniciatyva
Tarpukaris – Ukmergės plėtros metas. Miestas labiausiai plėtėsi Kauno linkme, čia išaugo gražiausia miesto gatvė – Prezidento Smetonos alėja.
Prezidentui Antanui Smetonai Ukmergė nebuvo svetima. Juk Ukmergės apskrityje esančiame Užulėnio kaime 1874 metais jis gimė, baigęs Taujėnų pradinę mokyklą kurį laiką privačiai mokėsi Ukmergėje.
Savo gimtajam kraštui prezidentas skyrė nemažai dėmesio. 1939 metais jo iniciatyva Ukmergėje buvo pastatyta pradinė mokykla, viena didžiausių ir moderniausių to meto mokyklų Lietuvoje. Dabar tame pastate įsikūrusi Jono Basanavičiaus gimnazija.
Dar viena Ukmergės gimnazija, pavadinta Antano Smetonos vardu, įsikūrusi 1938 metais statytame name. Pastatas tais laikais ir buvo statytas kaip gimnazija.
Tačiau dar labiau suklestėti ir išsiplėsti, kaip ir visai Lietuvai, Ukmergei sutrukdė okupacija. Prasidėjo trėmimai, mobilizacijos, genocidas ir visiškai pasikeitė miesto veidas – gyventojų labai sumažėjo. Laimei, pats miestas labai stipriai nenukentėjo, išliko dauguma senųjų pastatų, senamiestis išsaugojo savo gatves, pastatus ir net dvasią.
Naujos permainos
Praūžus karui bei sudėtingiems pokario laikams, Ukmergė vėl kėlėsi naujam gyvenimui. Ji tapo rajono centru, mieste atsirado linų fabrikas, mašinų gamykla, baldų, „Lelijos“ siuvimo, P. Eidukevičiaus odos ir avalynės fabrikai ir kitos įmonės.
Kadaise Ukmergė pirmoji iš šalies rajonų išgarsėjo plačiaekraniu, tais laikais labai moderniu kino teatru „Draugystė“, jis buvo pastatytas1959 metais.
Dabar šis pastatas atiduotas Ukmergės kraštotyros muziejui. Kol kas čia įsikūrusi tik administracija, tačiau, kaip teigia muziejaus direktorė Vaidutė Sakolninkienė, gali būti, kad netrukus pastatas atgis.
Planai, projektai labai gražūs. Direktorė sako jau matanti šiame pastate reprezentacinius Ukmergės namus – su mobiliąja sale, dailės galerija. Namai turėtų būti patrauklūs ir saviesiems, ir miesto svečiams. Aišku, lėšų tokiam sumanymui įgyvendinti reikės nemažai, bet, kaip mano entuziastai: einantieji kelią įveikia.
Kraštotyros muziejaus ekspozicijos lankytojų laukia kitame pastate, taip pat miesto centre – prieškariu buvusioje Karininkų ramovėje.
Turtinga istorija
Pernai vasarą Ukmergė iškilmingai minėjo 780-asias įkūrimo metines.
Muziejaus darbuotojo R. Ramanausko nuomone, daug kas Ukmergėje dabar būtų kitaip, jeigu ne miestą ne kartą niokoję gaisrai, įvairios bėdos.
Pavyzdžiui, 1711 metais Ukmergė buvo nusiaubta ir apiplėšta švedų kariuomenės, grįžtančios į savo tėvynę po pralaimėto Poltavos mūšio. O štai 1877 metais siautėjęs gaisras, įsiplieskęs birželio 29, per didžiulę Petro ir Povilo vardinių mugę sudegino beveik visą centrą, padarė labai daug žalos.
Po gaisro išliko vos keli pastatai – tarp jų 1820 metais statyta Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, Švč. Trejybės (pijorų) bažnyčia.
Ukmergės vardą viduramžiais išgarsino mūšis, vykęs 1435 metų rugsėjo 1 dieną, tarp dviejų Lietuvos kunigaikščių – Žygimanto ir Švitrigailos – dabartinio Pabaisko miestelio apylinkėse. Šiame mūšyje buvo suduotas mirtinas smūgis Livonijos ordinui, po jo ordinas nustojo egzistuoti kaip rimta karinė jėga.
Dar vienas didelis mūšis vyko 1812 metų birželio 28 dieną prie Deltuvos, jame kovėsi rusų ir prancūzų armijų daliniai.
Po 1795 metų Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo Ukmergė buvo atsidūrusi carinės Rusijos sudėtyje kaip apskrities miestas. 1842 metais Ukmergė buvo priskirta Kauno gubernijai, o 1847-aisiais gavo apskrities miesto teises.
Ukmergiškiai aktyviai dalyvavo 1831 bei 1863 metų sukilimuose, nukreiptuose prieš caro valdžios viešpatavimą. Tačiau sukilėliai siekė ir socialinių, ekonominių tikslų.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Projektas „Aukštaitijos Senvagė“ finansuojamas iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Projektui gauta parama – 39 tūkstančiai litų.
