Daugiau nei penkiasdešimt personalinių ir per šimtą bendrų parodų, aibė ateities planų – panevėžietei fotomenininkei Irenai Giedraitienei galima pavydėti gyvybingumo ir energijos. Ypač žinant, kad pastaroji paroda skirta jau 79-ajam jos gimtadieniui.
Kūrybinė biografija – ilga
Parodą „Panevėžys“ I. Giedraitienė eksponuoja miesto Savivaldybės fojė. Fotografijose – miesto vaizdai, žmonės, kasdienybės ir švenčių akimirkos.
„Archyvas nemažas, nelengva buvo atrinkti, ką rodyti, – sako menininkė. – Surinkau tas nuotraukas, kurių daugelio anksčiau niekur kitur nerodžiau.
Panevėžyje esu gimusi, šitas miestas man savas, čia mano prisiminimai, mano draugai. Gal dėl to kai kurios parodos nuotraukos – gana asmeniškos. Yra ir ligoninės kiemas, ir mano tėvai, nufotografuoti tada, kai Savanorių aikštė dar buvo grįsta akmenimis. Ir Nevėžis, ir Skaistakalnio parkas, kuriame vis vaikščiodavau, ir niekada niekur nerodyta turgaus vaizdų serija. Dar – svarbūs įvykiai, renginiai, tradicijos – viskas, kas rodo, kaip gyvena, keičiasi miestas, jo žmonės, žmonių išvaizda ir akys.“
Fotografė sako besivilianti, kad tiek parodoje eksponuojamos, tiek daugybė kitų jos nuotraukų yra svarbios, svarios, turi išliekamąją vertę, nes įamžina istoriją. Daugybę metų fotografuojanti moteris parodoje „Panevėžys“ demonstruoja nuotraukas, sukurtas nuo 1955 iki 2013 metų.
Beje, parodos organizatoriai, įvardydami eksponatų metus, padarė klaidą – vietoj 1955-ųjų įrašė 1995-uosius metus. I. Giedraitienė šypsodamasi svarsto: matyt, jiems pasirodė neįtikėtina, kad kūrybinė biografija gali būti tokia ilga.
Stebina gyvybingumu
Su šypsena fotografė priima pastebėjimą, kad savo išvaizda ir energija tikrai neatrodo atitinkanti dokumentuose įrašytą amžių. Ar ji pati gali patikėti, kad kitąmet švęs jau aštuoniasdešimtąjį gimtadienį, ar nesijaučia išsaugotu jaunatviškumu lenkianti bendraamžius?
„Jaučiu savo metus, tikrai jaučiu, – patikina I. Giedraitienė. – Negaliu net palyginti savęs dabartinės su tuo laiku, kai buvau, pavyzdžiui, šešiasdešimties. Tada labai daug dirbau, jėgų daugiau turėjau.
O kad lieku aktyvi, judu – nesijaučiu dėl to išskirtinė. Mano draugės, bendraklasės visos tokios: daktarė Liudvika Knizikevičienė knygas leidžia, Marija Paraščiakienė – bendruomenės aktyvistė, Joana Viga Čiplytė – rašytoja. Veiklios moterys, kitaip nemokam.“
Neišblėsusi energija fotomenininkę lydi ir tose srityse, kuriose paprastai reiškiasi kur kas jaunesni žmonės. Ji aktyvi socialinių tinklų dalyvė, artimiausiu metu rengiasi sėsti mokytis dirbti kompiuterinėmis fotografijų apdorojimo programomis. Sako – niekur nesidėsi, gyvenimas juda į priekį, negalima atsilikti.
Dar yra ką parodyti
Panevėžietė mano, kad šiuolaikinės technologijos menininkams labai padeda atskleisti kūrybiškumą, suteikia patogesnių sąlygų kurti.
„Dabar gali dirbti lengviau, būti kūrybiškesnis. Seniau buvo daug sunkiau tinkamą kadrą pagauti, o kiek rūpesčių patirdavom, kol tinkamai išryškindavom, – per naktis reikėdavo dirbti“, – lygina ankstesnes ir dabartines kūrybos sąlygas I. Giedraitienė.
Ji iki šiol fotografuoja juostiniu fotoaparatu – skaitmeninio, svarsto, gal ir norėtųsi, tačiau tikrai ne bet kokio, o geram reikia didžiulių lėšų.
Fotomenininkė neslepia neleidžianti laiko puoselėdama nelengvai pasiekiamas svajones, verčiau dėliojanti realius, įgyvendinamus planus. Pavyzdžiui, dabar sako ieškanti galimybių parengti demonstruoti savo kūrybos pradžioje padarytas fotografijas. Archyve, pasak jos, yra dar daug darbų, kuriuos norėtųsi, o turbūt ir vertėtų parodyti.
„Kai pasižiūriu, ką esu padariusi ir kas iš to darymo buvo įvertinta, matau, kad turbūt sugebėjau gerai atsirinkti, kas vertinga. Mano senieji darbai ir dabar atrodo įdomūs, neseniai viena iš jaunystėje apdovanotų nuotraukų vėl viename konkurse buvo įvertinta.
O juk dar ne viskas iš to mano archyvo rodyta, nors parodyti turiu ką“, – sako I. Giedraitienė.
Įvertinimai – patys svariausi
Duodama interviu menininkė nesileidžia į ilgas kalbas apie pelnytus apdovanojimus. Nors yra viena iš daugiausia tarptautiniuose konkursuose įvertintų Lietuvos fotografų. Yra pelniusi beveik dvidešimt apdovanojimų, tarp jų – ir fotografijos „Oskaru“ vadinamą „Aukso akies“ prizą pasaulinėje parodoje „World Press Photo“ Amsterdame 1975-aisiais.
Moteris sako, kad daugelis apdovanojimų atėję gana netikėtai.
„Na, paprašydavo kokios fotografijos kokiai nors parodai, konkursui, duodavau, ne visada net žinodama, kokio masto tie renginiai. Net tą garsųjį apdovanojimą pelniusią fotografiją kolegos paprašyta gana abejingai jam į namus nuvežiau – iš dviejų turėtų egzempliorių padaviau prastesnį, nesupratau, kokiai parodai, pamaniau, bus gerai. Tik paraginta pasistengti paskui geresnę nuotrauką tiesiai į Maskvon ją nugabenti turintį traukinį nunešiau.
Ir kai kolegos pranešė išgirdę apie įvertinimą, pamaniau, kad apie menkesnio masto parodą kalbama, todėl gana ramiai reagavau“, – juokiasi prisiminusi tik vėliau suprastą įvertinimo svarumą.
Beje, pasidžiaugti gausiais apdovanojimais I. Giedraitienė neturėjo daug progų. Sovietų laikais ne visi užsienyje pelnyti prizai ją pasiekdavo, o įspūdingąją „Auksinę akį“ prieš keletą metų iš jos namų išnešė vagys.
Skatino parama ir palaikymas
Fotografė tvirtina, kad prie visų jos įvertinimų daug prisidėjo kolegos. Fotografuoti pradėjusiam savamoksliui, pasak jos, nelengva įsitvirtinti pripažintų menininkų gildijoje. Todėl jai buvusi labai svarbi kauniečių fotomenininkų Rimanto Dichavičiaus, Povilo Karpavičiaus, kitų parama, patarimai.
„Anais laikais buvom labai draugiški. Kolegos mokėjo pastebėti, paraginti kurti, pakviesti dalyvauti parodose. Nebūtų buvę tokio palaikymo, kas ten žino, gal ir nebūčiau fotografija taip susidomėjusi, tiek dirbusi, stengusis“, – teigia I. Giedraitienė.
Paramos ji sako sulaukusi nuo pirmųjų kūrybos dienų. Vos įstojusi į tuometinį Kauno politechnikos institutą ir pamačiusi, kaip bendrabutyje studentai ryškina fotografijas, mielai buvo priimta į jų būrį.
Kai pametė bičiulio Vytauto fotoaparatą, šis jai Maskvoje nupirko ir įteikė naują. Beje, dar vieną fotoaparatą tas pats Vytautas menininkei dovanojo prieš porą metų.
Anuo maskvietišku fotoaparatu darytos I. Giedraitienės nuotraukos davė pradžią jos kūrybos keliui. Ji, perspektyvi sportininkė, gimnastė, akrobatė, su kitais studentais nuvyko į Maskvą dalyvauti spartakiadoje, tačiau netikėtai susirgusi negalėjo startuoti varžybose ir laiką leido fotografuodama sportininkus.
Tada, prisimena, buvo ir reportažinio fotografavimo, ir pozavimo, o procesas džiugino ir stulbino galimybe užfiksuoti ne tik žmones, bet ir jų jausmus, jaunatviškumą.
Ir portretai, ir peizažai
I. Giedraitienė sako, kad nuo pat pirmųjų kūrybinių ieškojimų mieliausia fotografuoti buvo žmones.
„Man iki šiol atrodo, kad vertingiausi vaizdai – žmonės, užfiksuoti įvairios būsenos, savo aplinkoje. Bet dirbu ir kitose srityse. Natūraliai išeina – pamatai ką nors, kas įstringa, ir negali nefotografuoti. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais vaikštau po miestą, stebiu ir sumanau ką nors, tada jau einu ir einu – ieškau geriausio rakurso, laukiu tinkamų gamtos sąlygų.
Vieną peizažą sugalvojau nufotografuoti, o jis niekaip nesiduoda – tai šviesa ne tokia, tai debesų nėra. Gal keturis kartus turėjau grįžti, ir tą kartą, kai nufotografavau, jau buvau susiruošusi ranka numoti ir tik prieš pat apsisukdama išvydau tą vaizdą, kurio reikėjo“, – pasakoja apie savo darbą menininkė.
Dirba atsidavusi
Menininkė neslepia, kad kūryba reikalauja didelių pastangų, rimto atsidavimo darbui: „Sėkmės, atsitiktinumų, kai pagauni kadrą tiesiog savaime, nenumatęs, nesuplanavęs, būna labai retai. Kūryboje itin daug matematikos – mąstymo, galvojimo, skaičiavimo, numatymo.“
Todėl ir inžinerinis išsilavinimas I. Giedraitienei netrukdė puoselėti kūrybiškumo, atvirkščiai – padėjo. Juo labiau kad ilgai dirbo projektuotoja, o toks darbas, sako, su kūryba derėjo tiesiog puikiai. „Projektuotojas turi daug galvoti, tai ir sėdi, galvoji. O kas jau ten žinos – apie ką. Planus įvykdai, mąstai apie darbinius klausimus, bet „nusuki“ laiko ir pasvajoti apie kūrybos dalykus“, – juokiasi fotografė.
Tiesa, ji prisipažįsta, kad net ir kruopščiai apgalvoti, suplanuoti darbai neleidžia jaustis visažine, viskuo užtikrinta. Menininkė sako ir anksčiau, ir dabar fotografuodama labai jaudinasi – taip, kad net kraujospūdis pakyla.
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
Projektas „Aukštaitijos Senvagė“ finansuojamas iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Projektui gauta parama – 39 tūkstančiai litų.
