Noriu papasakoti Panevėžio žygeivių klubo veiklą. Šios visuomeninės nepolitinės organizacijos veikloje dalyvauju jau beveik du dešimtmečius. 1997 m. Lietuvos žygeivių sąjungos išleistame leidinyje „Traktatas apie žygeivius“ žygeivystė siaurąja prasme apibrėžiama kaip gyvenimo būdas arba pomėgis. Plačiau: kultūros paveldo, istorijos paminklų, krašto istorijos pažinimas, saugojimas, tvarkymas, harmonijos su gamta siekimas, geranoriškas bendravimas grupėje ir aplinkoje.
Buvimas su Panevėžio žygeiviais prasidėjo 1989 metais, žygiu „Knygnešių keliais“, vedusiu per Ustronę, Garšvius. Tai buvo talkos tvarkant visiškai apleistas Garšvių kaimo kapinaites. Bendromis pastangomis ten pastatyta keturi stogastulpiai, du kryžiai. Garšvių kapinaitės yra visiškai netoli Ustronės knygnešių muziejaus, o tuomet muziejininku buvo Julius Vaupšas. Jis Ustronėje, Vidugirių sodyboje, buvo sukūręs nenusakomą aurą. Po talkų ar šiaip ramių pasibuvimų tai buvo pabendravimų vieta.
1989 metų lapkričio pradžios žvarbų savaitgalį man teko pirmą kartą būti žygeivių Vėlinėse Garšvių kapinėse. Ir po daugelio metų negaliu nusakyti tada patirto įspūdžio. Tą dieną buvo talka, temstant į kapinaites, senai neveikiančias, ėmė rinktis žmonės, atvykusieji prisijungdavo prie talkos baigiamųjų darbų, kiti prie kapinių krovė laužą. Kažkas ant kelmo patiesė lininį rankšluostį, padėjo duonos kepalą, šalia giros ąsotėlį, uždegė žvakes. Apie žvakių apšviestą vietą susirinkusieji sustojo ratu. Buvo kalbėta apie knygnešius, Garšvių knygnešių draugiją. Apie tuose kapeliuose palaidotą kaimo daraktorę Marytę Kiauniukę.
Akinama žvakių šviesa skrodė darganoto rudens tamsą, o prasmingos žygeivių kalbos tirpdė ilgų dešimtmečių ledą širdyse. Tylėdami ir susikaupę laužėme duoną iš bendro kepalėlio ir ją perdavėme greta stovėjusiajam. To vakaro šviesa manyje pažadino naujo žinojimo troškimą, pašaukė į rengiamus dvasingus žygeivių žygius, įžiebė bendrumo pojūtį ir tik žygiuose įgyjamo draugiškumo jausmą.
Dar viena nepakartojama žygeivių šventė yra Rasos. Pirmosios su žygeiviais švęstos Rasos buvo 1994 m. Niurkonyse, prie Lėvens, po metų ant Burvelių alkakalnio, prie Nevėžio, dar po metų ant Raginėnų piliakalnio, prie Daugyvenės, po to ant Latavos piliakalnio, prie Šventosios, ant Ąžuolpamūšio piliakalnio, prie Tatulos. Ir taip pagal galimybes kiekvienais metais vis ant kito piliakalnio, prie kitos upės, tik su tais pačiais visos Lietuvos žygeiviais bei jiems pritariančiais žmonėmis.
Žygeivių Rasų nupasakoti neįmanoma. Viskas prasideda laukimu, tautinių drabužių susidėjimu, palapinių lankstymu, žibintuvėlių ieškojimu, savų firminių sumuštinių ruošimu, geros nuotaikos ir puikaus oro paieškomis. Rasų rytmetį iškeliaujama į šventės vietą. Ten paruošiama stovyklavietė, vainikais apipinami ir statomi šventės vartai, kraunamas aukuras, iškeliama stebulė, sukraunamas laužas, pjaunami takai link upės, paruošiami ratlankiai, kad būtų galima degančius ridenti nuo kalno.
Šventė prasideda įėjimu per varus, rankų plovimu. Šventei vadovauja vedlys, kuris rankose laiko tradicinę vedlio lazdą, šalia trimitininkas, skelbiama šventės pradžia, aptariama jos prasmė. Vedlio vedami visi keliauja per devynis ratus, juose nuskindami po vieną žolyną. Po to būrėjai iš jų nusako netolimą ateitį, žolynus žmonės vežasi namo ar sudegina Rasų lauže.
Tradicinėmis dainomis palydima saulelė, uždegta ant aukštos karties iškelta stebulė ir laužas, prie jo visą naktužę dainuojama, šokama, porinama, drauge valgoma, kol vėl pasirodo saulelė. Upėje plukdomi vainikėliai, ieškoma slėpiningojo paparčio žiedo, kurį saugo miško pabaisos. Pirmieji saulės spinduliai sutinkami dainomis, ridenamasi nuo kalno ir prausiamasi ryto rasose.
Taip visa esybe įkvepiama Motinos Gamtos dosnių dovanų, prisipildoma kažko nepakartojamo ir nenusakomo. Sutvarkoma šventės vieta, pamažu dingsta palapinių miestelis, dar kartą pažvelgiama vienas kitam į akis, apsikabinama išsiskiriant. Lieka pilnatvė ir noras dar kartą susitikti su tais žmonėmis, su jais padirbėti, padainuoti sutartines ar visiems susikabinus tiesiog patylėti.
Panevėžio žygeivių klubo narė Ona Striškienė
