Daugiau kaip prieš du šimtus dvidešimt metų Troškūnuose pastatytos vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčios ir šalia esančio bernardinų vienuolyno istorija iš tikrųjų prasidėjo gerokai anksčiau.
Realizuoti sumanymai
Didžiosioms metų šventėms Kalėdoms artėjant, dvasininkai sukasi gausybės įsipareigojimų, darbų ir rūpesčių rate. Laisvo laiko dabar nelieka ir Troškūnų Švč. Trejybės parapijos klebonui Sauliui Filipavičiui, nors, tiesą sakant, šis kunigas niekada jo per daug ir neturėjo. Visos dvasininko dienos nuolat skiriamos prasmingiems sumanymams realizuoti, parapijai naudingiems darbams nuveikti.
Prieš 23 metus į Troškūnus atvažiavęs jaunas dvasininkas įrodė, kad daug ir įtemptai su Dievo palaiminimu dirbant kalnus galima nuversti. Šiuo atveju nuversti kalnai prilyginami atstatytam ir naujam gyvenimui prikeltam Troškūnų bernardinų vienuolynui.
Nuo 1696 iki 1864 metų Troškūnuose veikusio vienuolyno pastatų ansamblis klebono S. Filipavičiaus pastangomis restauruotas ir jame pradėta plati šviečiamoji veikla.
Čia įsikūrė A. Kolpingo draugijos centras, rengiamos įvairios stovyklos, konferencijos.
Klebono dėka naują išvaizdą įgijo ir senoji bažnyčia, ir varpinė. Taigi visas maldos namų ansamblis tapo ypatingu tikinčiųjų traukos centru. Be to, į šį Anykščių rajono miestelį dabar veda turistiniai maršrutai, čia lankosi ekskursijos, organizuojami įvairūs renginiai.
Pasaulio jaunimo traukos centras
Kai S. Filipavičius 1990 metais atvyko į Troškūnus, iš vienuolyno buvo likusi tik griuvėsių krūva. Sumanymo atstatyti senus apleistus pastatus, įkvėpti jiems gyvybės įgyvendinimas nesiklostė lengvai. Iš pradžių, kaip dabar mena kunigas, nebuvo aišku nei ko griebtis, nei nuo ko pradėti.
Tačiau nesėdint rankų sudėjus ir ieškant kelių bei sprendimų, jie atsirado – prasidėję atstatymo darbai greitai įsibėgėjo, ir netrukus vienas po kito pradėjo kilti ir gražėti pastatai.
Bebaigiant renovaciją 1994 metais Troškūnuose jau vyko I tarptautinė jaunimo stovykla, vėliau peraugusi į reikšmingą pasaulio jaunimo traukos centrą.
Remiant Atviros Lietuvos fondui į Troškūnus suvažiuodavo jaunimas iš įvairių Europos šalių. Tokios stovyklos tapo tradicinės, į nedidelį Aukštaitijos miestelį rinkdavosi ne tik bene visų Europos šalių, bet ir Japonijos, Kanados, JAV jaunimas. Jiems buvo gera ir jauku nestandartinėje aplinkoje, šalia ypatinga dvasia dvelkiančios barokinės bažnyčios.
Tai buvo vienos pirmųjų ir, ko gero, vienos turiningiausios jaunimo stovyklų atgimusioje Lietuvoje. Į susitikimus būdavo kviečiami žinomi menininkai, muzikantai, verslo, politikos atstovai, lankydavosi užsienio šalių ambasadoriai, vykdavo įvairūs renginiai, būdavo skaitomos paskaitos.
Krizė nebuvo palanki tolesnei veiklai, Atviros Lietuvos fondas prarado galimybę remti, ir tokių gausių stovyklų laikas baigėsi, tačiau gyvenimas neapmirė, daugybė renginių vyksta ir dabar.
„Erdvių, kuriose gali vykti renginiai, užtenka. Ir vienuolyno patalpose, ir restauruotuose rūsiuose yra vietos viskam, kam tik jos gali prireikti – vestuvėms, festivaliams, bendruomenės susitikimams, vakaronėms, paskaitoms, šarvojimui“, – pasakoja kunigas.
Į Troškūnus savo svečius kviečia ir įvairios organizacijos, pavyzdžiui, čia vyksta viešosios įstaigos „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ renginiai – rengiamos jauno vyno – božolė – šventės, apsilanko užsienio turistai.
Šviesios vilties židinys
Pirmą kartą į Troškūnų bažnyčią įžengusiuosius pribloškia šios šventovės erdvė ir didybė. Iš viso bažnyčioje net septyni meno kūriniais išpuošti altoriai, vargonai – vieni seniausių ir įspūdingiausių visame Aukštaitijos krašte.
Šventoriuje esanti švento Antano statula laikoma turinti stebuklingos galios, o virš viso ansamblio iškylanti 1890 metais rekonstruota ir paaukštinta varpinė – įsimintinas ir įdomus Troškūnų akcentas.
Garsaus skulptoriaus Karolio Jielskio kolonomis ir skulptūromis išpuoštas centrinis altorius prikausto žvilgsnį savo neįprastumu, grožiu.
S
. Filipavičius atkreipia dėmesį, kad mūrinė barokinė Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta labai sudėtingu laiku – 1789 metais. Valstybė jau buvo ant žlugimo slenksčio, o ir visoje Europoje vyko didžiulės permainos – jau vyko didžioji prancūzų revoliucija, iškėlusi šūkį: „Laisvė, lygybė, brolybė“, atnešusi giljotiną ir daugybę permainų visoms šalims.
Daugelyje sričių vyravo chaosas, visur buvo korupcija, mezgėsi intrigos – valstybės žlugimas ne vienadienis reiškinys.
„Tačiau vis dėlto ir tokiu laiku atsirado žmonių, galinčių mobilizuoti jėgas, išrūpinti lėšų ir pastatyti didingą bažnyčią – palikti šviesų pėdsaką, liudijantį Dievo galybę. Praūžė daugybė karų, negandų, o bažnyčia, šviesios vilties židinys, vis dar stovi“, – svarsto S. Filipavičius.
Išklauso maldų
Ypatinga Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios vertybė – nuo seno garsėjantis stebuklingas 16-ajame amžiuje tapytas Švč. Mergelės Marijos paveikslas.
Uždegdamas prie šio įstabaus paveikslo įrengtą lempelę klebonas kviečia atkreipti dėmesį į Mergelės Marijos akis. Iš tikrųjų jos tarsi žvelgia į kiekvieną prie jos priėjusįjį – iš kurios altoriaus pusės prie paveikslo artėtum, Marijos žvilgsnis įsmegtas tiesiai į tave.
„Marija išklauso maldų, padeda žmonėms. Girdėjau jau ne vieną pasakojimą apie jos globojančią galią ir pagalbą“, – sako klebonas.
Žmonės labai dažnai meldžiasi prie šio paveikslo, prašo malonių.
„Madona su kūdikiu“ – vienas seniausių sakralinio meno pavyzdžių Lietuvoje. Kažkada paveikslas kabėjo pirmosios Troškūnų bažnytėlės didžiajame altoriuje. S. Filipavičius sako, kad paveikslas buvo išgelbėtas iš degančios bažnyčios. Tačiau iki 1989 metų jis buvo laikytas dingusiu.
Pasakojama, kad baimindamiesi, jog stebuklingas paveikslas gali būti išvežtas į Rusiją, vienuoliai užsakė ant kitos drobės nutapyti iš to paveikslo keletą detalių – sudaryti įspūdį, kad čia restauruotas Marijos paveikslas.
O tikrąjį paveikslą uždengė aksomu ir ant jo pakabino kitą drobę. Vienuoliai veikiausiais manė, kad okupacija greitai pasibaigs ir paveikslą bus galima atidengti.
Tačiau po 1863 metų sukilimo vienuolius bandyta apkaltinti rėmus sukilėlius. M. Muravjovo įsakymu triskart tirta, ar Troškūnų bernardinai neprisidėjo prie sukilimo. Nors įrodymų nerasta, 1864 metais vienuolynas buvo uždarytas, vienuoliai iškelti į kitus vienuolynus, išblaškyti, o paveikslo istorija liko paslaptyje.
1989 metais buvusio Troškūnų bažnyčios klebono Stasio Kazėno iniciatyva buvo tvarkomas Marijos altorius. Nuplėšus sutrūnijusį aksomą, po juo buvo rastas stebuklingas Marijos paveikslas.
Virš jo išlikęs lotyniškas užrašas „Parodyk, kad esi Motina“ ir nepaprastas Madonos žvilgsnis tarsi patvirtina, kad Marijai svarbūs visi žmonės. Ji pasirengusi kiekvieno išklausyti, jam padėti, atleisti.
Vienuoliai negyvena
Nuo seno Troškūnų vienuolyne gyveno vienuoliai. Nuo pat įsikūrimo Vilniaus vyskupas pavedė jiems darbą parapijoje – bernardinai pamokslavo, mokė maldų lietuvių kalba.
Vienuoliai Troškūnuose buvo įkūrę nedidelę pradžios mokyklą bajorų vaikams, vėliau tapusią apskrities mokykla. 1829 metais mokyklai buvo suteiktas gimnazijos statusas.
Troškūnų bernardinų mokykla buvo svarbus švietimo centras Rytų Aukštaitijoje.
1840 metais ši mokykla buvo perkelta į Panevėžį, o Troškūnuose liko vienuolių išlaikoma parapinė mokykla. Po sukilimo 1864 metais vienuolynas buvo uždarytas.
Į Troškūnus vienuoliai sugrįžo tik 1929 metais. Jie aptarnavo parapiją, vadovavo katalikų organizacijoms, savo patalpose vėl atidarė pradžios mokyklą.
Klebonas pasakoja, kad vienuoliai tuomet pastatė parapijos namus su sale, įkūrė senelių ir invalidų prieglaudą. 1937 metais vienuolynas dėl to, kad jame buvo per mažai vienuolių, uždarytas.
Kurį laiką vienuolyno pastatuose veikė įvairios įstaigos, paskui jie po truputėlį pradėjo griūti.
Išlikę vienuolyno korpusai tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę buvo restauruoti, jame įkurti erdvūs parapijos namai, klebonija.
Dabar Troškūnų vienuolyne vienuoliai negyvena.
***
Istoriniai faktai
Troškūnų dvaro savininkas Vladislovas Sakalauskas 1696 metais pasikvietė bernardinus, pastatė jiems vienaaukštį mūrinį vienuolyną, po poros metų – medinę bažnyčią.
1743 metais bažnyčia sudegė, 1747-aisiais buvo atstatyta, o 1770-aisiais vėl sudegė.
Kunigo Domininko Dambrausko rūpesčiu 1774–1787 metais buvo statoma dabartinė mūrinė bažnyčia. 1794 metais pastatytas mūrinis vienaaukštis U raidės formos vienuolynas.
1800 metais buvo pastatyta mūrinė varpinė. Jos architektas Pjetras de Rosis.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
