Naujamiestietis menininkas Dalius Dirsė apie įkvėpimo šaltinius kalba nesileisdamas į išvedžiojimus apie įkvėpimą ir kūrybinius polėkius. Jam kurti svarbu ne tik tam, kad išreikštų save, bet ir kad tobulėtų profesine prasme.
Mieliausia tapyti iš natūros
Panevėžio bendruomenių rūmų didžiosios salės fojė atidaryta Daliaus Dirsės tapybos darbų paroda „Mūsų miesteliai“. Joje – septyniolika paveikslų, tapytų aliejumi, įamžinusių Aukštaitijos miestelių, sodybų, bažnytkaimių vaizdus, peizažus. Darbuose parodos lankytojai išvys Naujamiestį, Krekenavą, Troškūnų vienuolyno ansamblį, Panevėžio bažnyčias, Rokiškio rajono vietoves.
Paveikslų temos, stilius, paletė – tipiški dailininko kūrybos pavyzdžiai. Kaip sakė menotyrininkas Sigitas Laurinavičius, visuose juose juntamas menininko stuburas – jo savitas stilius.
Pasak D. Dirsės, parodoje eksponuojami paveikslai tapyti skirtingu metu, skirtingose vietose, bet visi – iš natūros, dirbant pleneruose. Dailininkas atskleidžia, kad plenerų darbo principas jam priimtiniausias.
„Pasiimi molbertą, eini keliu ar pieva, pamatai motyvą, kuris užkabina, įdomią kompoziciją, savitą pastato rakursą, statai molbertą ir vaizduoji drobėje tai, kas įstrigo. Noras tapyti iš natūros gal šiais laikais, kai daug dailininkų darbų gimsta neišeinant iš studijų, demonstruoja konservatyvų požiūrį į kūrybą. Bet man priimtiniausia, kad darbas atsiranda įamžinant čia ir dabar patiriamas emocijas, pamatytą šviesą, gamtos nuotaiką, pulsavimą“, – teigia menininkas.
Gražiausia – nepaliesta gamta
Dailininkas pasakoja, kad paveikslus kuria ne tik grupiniuose pleneruose – molbertą imasi ir į išvykas su šeima, draugais. Sako, jog paveiksluose įamžindamas pamatytus įspūdingus vaizdus neretai jaučiasi tarsi atliekantis savitą misiją.
„Užfiksuoju tai, ko greit nebeliks. Pastaraisiais metais Lietuvos vaizdai, ypač kaimuose, sparčiai keičiasi, daug kas nyksta. Žinoma, kaimas atsinaujina ir tai vyksta gražiai – ūkininkai plečia savo valdas, sodybų savininkai puoselėja aplinką, tačiau atsiranda naujos pastatų formos, kita architektūra, kita puošyba. Retai bepamatysi vaizdus, kur pastatai tarsi suaugę su gamta, augalija, kur viskas labai natūraliai, organiškai susipynę. Mėgstu tokius vaizdus, jie tarsi sufleruoja tapytojui, dideli, prie namų prigludę medžiai inspiruoja ryškius potėpius“, – sako D. Dirsė
Menininko teigimu, būtent gamta ir senoji architektūra – jam gražiausi vaizdai, tokius labiausiai norisi tapyti. Jį žavi bažnytkaimių erdvės, jų dvasia, pati tokių gyvenviečių filosofija – tiek kultūrinis, tiek dvasinis, tiek pasaulietinis gyvenimas tarsi prie tvirtos ašies lipdomas prie bažnyčių.
Jam itin artimi ežeringi kraštai, upių vagos – vaizdai, kuriuos, sako, gamta pati tarsi paveikslus suformavusi. Naujamiestietis tvirtina save galintis vadinti gamtos žmogumi – iki šiol atmintin įstrigę įspūdžiai, patirti vaikystėje su tėvais keliaujant, turistaujant.
Dailininkui gražiausi – ne suformuoti kraštovaizdžiai, o natūrali gamta. Sakosi tikriausiai būtent dėl to ir gyventi pasirinkęs vietą, kur natūrali gamta matoma iš arti, yra tapusi kasdienybės dalimi. D. Dirsė su šeima įsikūręs prie miško prigludusiame vienkiemyje, savo rankomis pastatytuose namuose.
Įkvepia mokinius
Ne tik tapantis, bet ir medžio skulptūromis garsus menininkas sako, kad kūryba jam tokia pat svarbi, kaip ir kitos gyvenimo veiklos. Kita vertus, pripažįsta, laiko jai ne visada lengva surasti: svarbiausias vis dėlto yra pedagogo darbas, iš kurio valgo duoną. Ir noras kurti, nedaugžodžiauja D. Dirsė, atsiranda ne vien iš pašaukimo, bet ir lemiamas profesinės pareigos.
„Tarkime, narystė Dailininkų sąjungoje įpareigoja – esi dailininkas, privalai kurti. Skatina ir profesinio tobulėjimo būtinybė. Tenka ir kolegoms dailės mokytojams organizuoti plenerus, skatinančius kurti, tobulėti, nes koks gi tu mokytojas, jei neturi ką parodyti savo mokiniams.
Nieko naujo čia neišgalvoju – visais laikais menininkai turėjo savo mokinių, kurie tęsdavo jų darbus. Tokie turėtų būti ir šiuolaikinių pedagogų darbo metodai – ugdyti sekėjus demonstruojant kūrybos procesą ir rezultatus.
Apgailestauju, kad šiais laikais ne itin daug dailės mokytojų yra kuriantys žmonės. Ir galiu tik džiaugtis, kad studijavau anuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, kur sklandė kūrybos dvasia, aktyviai dalyvavome parodose. Pastebiu, kad būtent šioje mokslo įstaigoje menus studijavę žmonės išlaiko norą kurti“, – sako mokytojas.
Naujamiesčio vidurinėje mokykloje jau per dvi dešimtis metų dailės, technologijų ir braižybos mokantis pedagogas yra pripažintas rajono ir šalies Metų mokytoju.
Sako tiksliai nesuskaičiavęs, tačiau spėjantis, kad kokie septyni procentai jo mokytų jaunuolių pasirinko mokytojo kelią – ėmė studijuoti dailės pedagogiką, menus. Neseniai vienas jaunuolis ir pedagoginės praktikos atlikti atvyko būtent į Naujamiestį, pas jį įkvėpusį mokytoją.
Siekia stiprinti tradicijas
Pedagogo ir kūrėjo veiklas D. Dirsė jau daug metų derina organizuodamas tarptautines kūrybines stovyklas „Jaunasis skulptorius“. Pastaraisiais metais pedagogo vadovaujami kelių šalių jaunuoliai medžio skulptūras kuria ne tik Lietuvoje – dirbti apsistojama skirtingose trijų Baltijos valstybių vietovėse, visose jose sukuriamos ir miestams, miesteliams padovanojamos jaunųjų menininkų skulptūros.
Stovyklų vietos, temos, dalyviai keičiasi, bet tradicija išlieka. D. Dirsė sako besidžiaugiantis, kad susidomėjimas stovyklomis nemažėja, kad tiek procesas, tiek rezultatai džiugina dalyvius, projekto partnerius.
Asmeninei kūrybai menininkas sako taip pat neprarandantis aistros – išgarsėjęs kaip angelų drožėjas dabar puoselėja idėją gilintis į tradicinių sakralinių skulptūrų kūrybą.
„Ir man pačiam ta tema artima, ir daug kitų Lietuvos medžio drožėjų imasi sakralinių temų, bet mūsų skulptūros dažniausiai stilizuotos, šiuolaikinės. Norisi prisiminti tradicijas, paveldą – kurti tokias kompozicijas, kurios prieš šimtmetį buvo kuriamos, keliamos į stogastulpius, puošė koplyčias. Ypač noriu į tokią kūrybą įtraukti jaunąją kartą. Tik taip išlaikytume tradicijas – kad jos nesunyktų, žmonėms nepakanka į autentiškus pavyzdžius muziejuose pasižiūrėti, būtina patiems kurti, pabandyti pakartoti, prisiliesti“, – planus dėsto skulptorius.
Jei gali, tai ir privalai
Darbų gausa, ateities planų įvairove pažymėtoje kasdienybėje menininkas dar randa laiko ir visuomeninei veiklai. Jis – Naujamiesčio piliečių draugijos valdybos pirmininkas, vadovauja miestelio gyventojų bendruomenei, Naujamiesčio seniūnijos tarybos narys, Panevėžio rajono Vietinės veiklos grupės narys, Lietuvai pagražinti draugijos narys, vadovauja visuomeninei organizacijai „Menų sala“, yra išrinktas Panevėžio rajono savivaldybės tarybos nariu.
Stebintis dėl menininkams ne itin įprasto visuomeniškumo D. Dirsė sako esantis taip išauklėtas – mano privalantis rasti galimybių gerinti ne tik savo gyvenimą.
„Begalės žmonių sėdi ant krosnies ir ne tik kaimynams ar valstybei nieko gero nepadaro, bet ir dėl savęs nesistengia. Esu įsitikinęs – jei gali ką nors reikšmingo nuveikti, padaryti, kad aplinkiniai taptų laimingesni, ir privalai tai daryti.
Save laikau laisvu žmogumi, tad ieškau būdų prisidėti įgyvendinant laisvų žmonių laisvo pasirinkimo teises, galimybes būti atsakingiems. Nesu labai aktyvus politikas ir juo labiau nesu pažadus žarstantis politikas. Ko nors pasiekti galima tik patiems dirbant, keičiantis, tobulėjant. Ir visos problemos, ir visi jų sprendimo būdai – priklauso nuo pačių žmonių“, – dėsto savo pažiūras menininkas.
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
