Pastaruoju metu aktoriaus Dariaus Meškausko kūrybiniame aruode it grybai po lietaus dygsta įvairiausio žanro vaidmenys. Savo talentą atskleidęs Klaipėdos teatre, aktorius netruko išpopuliarėti sostinėje ir visoje Lietuvoje. Iš pradžių – mojuodamas sąmojo kuoka populiariojoje komedijoje „Urvinis žmogus“, o vėliau – plūsdamas skausmu tragedijoje „Hamletas“.
Vaidinamų personažų teatre D. Meškauskas nemistifikuoja ir savo kūrybą vertina santūriai – kaip įtikinamą iliuziją, kuriai sukurti reikia labai daug pastangų. Darbas aktoriui yra tarsi savianalizė, o kiekvienas spektaklio seansas – adrenalino dozė, gaunama iš žiūrovų.
Apie profesinius atradimus ir netektis, įkvėpimo šaltinius bei amžinąsias lyčių skirtybes kalbamės su pačiu aktoriumi.
– Prisiminkime jūsų karjeros ištakas. Kodėl tapote aktoriumi, o ne gaisrininku ar tapytoju?
– Teatru „užsikrėčiau“ dar mokykloje. Mokiausi sostinės 23-iojoje vidurinėje mokykloje, kur veikė puikus Živilės Bandorienės dramos būrelis. Tiesa, prie mano aktorinio pašaukimo galėjo prisidėti ir dainavimas Operos ir baleto teatro vaikų chore.
– Apie teatrą kaip kultūrinį reiškinį yra išsakyta daug metaforų, apibrėžimų, nuomonių. Kas jums asmeniškai yra teatras?
– Asmeniškai man teatras yra savianalizės, saviauklos vieta. Toks jis būna repeticijų laikotarpiu. Vėliau, kai spektaklis ima gyventi, teatras pradeda teikti adrenalino. Išėjimas į sceną, bendravimas su publika – visa tai jaudina. Apskritai, teatrą galima tapatinti su bendravimu.
– Ar turite autoritetų teatro pasaulyje?
– Žinoma, jų yra. Yra daug aktorių, kuriuos stebėdamas pamatau tai, ko pats negalėčiau įgyvendinti. Tai įspūdinga. Dar įdomiau su režisieriais. Deja, yra viena aplinkybė, trukdanti teatre patirti katarsį. Kai esi profesionalas, į sceną žvelgi tarsi iš vidaus, regi, kaip viskas padaryta. Kai dar tik mokaisi būti aktoriumi, į viską žvelgi plačiomis žiūrovo akimis, bet vėliau, jau kaip profesionalas, prarandi gebėjimą nuoširdžiai nustebti.
– Po studijų pradėjote dirbti Marijampolėje, vėliau – Klaipėdoje. Kaip vertinate šiuos etapus?
– Klaipėdos dramos teatre dirbu iki šiol. O ankstyvasis etapas buvo labai svarbus, nes leido kaupti profesinę patirtį. Jaunam aktoriui karjeros pradžioje pravartu gauti daug vaidmenų. Šiuo požiūriu Marijampolėje man pasisekė.
– Koks laiko poveikis jums, kaip aktoriui?
– Vis sunkiau ir sunkiau nustebinti save. Kai taip atsitinka, tampu išties laimingas.
– Tapęs laisvai samdomu aktoriumi, sulaukėte pripažinimo visoje šalyje. Pradėjote dirbti televizijoje, jus kviečia įvairiems vaidmenims teatruose. Kaip manote, tai netikėta sėkmė ar ilgo ir tikslingo darbo vaisius?
– Tikriausiai kryptingo darbo rezultatas. Tačiau manau, kad atsitiktinumas ne mažiau svarbus. Reikia būti nuolat pasiruošusiam ir sugebėti pasinaudoti kiekviena atsitiktine galimybe. Norint to pasiekti, reikia ilgai ir kruopščiai dirbti.
– Suvaidinote daugybę vaidmenų. Ar galite apibūdinti būdą, kaip „perleisti“ per save tiek skirtingų charakterių personažų ir „neužsikrėsti“ šizofrenija?
– Aš netampu tais personažais. Aš tiesiog kuriu iliuziją. Kitaip tariant, apgaudinėju žiūrovą. Tiesa, tai daryti įtikinamai kainuoja daug jėgų. Kurdamas vieną ar kitą vaidmenį stengiuosi pasitelkti savo ir žiūrovo vaizduotę.
– Šiandien jus atpažįsta visa Lietuva. Ar jaučiate šlovės naštą kasdieniame gyvenime?
– Nejaučiu tos naštos. Lietuviai apskritai yra neįkyrūs žmonės, be to, abejoju, ar dažnas mane atpažįsta. Visgi teatro aktorius, kokiu aš save laikau, nėra toks atpažįstamas, palyginti su tuo, kuris daugiau dirba televizijoje.
– Didelei daliai teatro gerbėjų jūs įsiminėte kaip šmaikštusis urvinis žmogus. Ar galite plačiau papasakoti apie šį personažą? Kuo jis jums artimas?
– Spektaklis artimas tuo, jog kartu su urviniu atradau anksčiau nepažintą estrados žanrą. Pati pjesė bei urvinio personažas susiję su maloniais profesiniais atradimais. Jų buvo nemažai.
– Nors sakoma, jog vilniečių publika labiau išlepusi nei mažesnių miestų, nuotaikingas komedijas ji vis vien mėgsta – tai rodo „Urvinio žmogaus“ populiarumas. Kaip manote, kuo žiūrovus žavi šis spektaklis?
– Urviniame žmonės atpažįsta save. Aš pats – ne išimtis. Tai gyvenimiškas, artimas personažas, išsiskiriantis taikliu humoru. Žiūrovams šios savybės imponuoja.
– „Urviniame žmoguje“ narpliojami amžinieji vyro ir moters būdo skirtumai. Kokios lyčių skirtybės aktualiausios ar įdomiausios jums?
– Manau, priešybių vienybė. Paradoksalu, kad, nepaisant skirtumų ir konfliktų, vyras ir moteris negali vienas be kito. Myli vienas kitą. To labai visiems ir linkiu.
Aktoriaus D. Meškausko vaidinamą urvinį žiūrovai gali pamatyti jau gruodžio 26 d., ketvirtadienį, 18 val. Panevėžio bendruomenės rūmuose.
Bilietus galite įsigyti www.tiketa.lt ir Panevėžio bendruomenių rūmų kasoje.
