Jubiliejų švenčiantis džiazo muzikantas ir kompozitorius Rimantas Bagdonas tvirtina nemėgstantis sukiotis atgal, todėl net sukakčių progomis nestabtelėja permąstyti gyvenimo, pagalvoti, kas būtų buvę, jei kuriomis nors akimirkomis būtų pasielgęs kitaip. Nes ir elgtis kitaip, nei jam įprasta, nenorėtų – gyvenimas, pasak jo, turi būti spalvingas ir stipriai pasūdytas.
Su humoru ir pakvailiojimais
Nors ir kiek pavėlavęs, panevėžietis kompozitorius ir džiazo muzikantas Rimantas Bagdonas savo šešiasdešimtmetį rytoj miesto Bendruomenių rūmuose ketina atšvęsti trankiai ir linksmai. Draugams, bendraminčiams ir jo veiklos gerbėjams menininkas rengia vakarą „Didžioji išpažintis“.
Tai, kas surašyta būsimo renginio plakate, aiškiai atskleidžia muziko bendravimo manierą, net jo būdą. Vakarą anonsuojančiuose tekstuose – daug humoro, smagaus kvailiojimo ir ne mažiau pagarbos kolegoms.
R. Bagdonas patvirtina – ir plakate, ir koncerto scenarijuje viskas sugalvota paties ir viskas atskleidžia jo požiūrį.
„Renginyje būtinai turi būti smagi, laisva atmosfera. Žiūrovai turi jaustis koncerto dalyviais, reikia, kad jie galėtų pajudėti, pašokti, pabendrauti, pasijuokti. Džiazas – ne opera ar simfoninio orkestro koncertas, kur visi sėdi kaip prikalti. Muzika daug žavingesnė, kai nėra ribų, rėmų, diktatūros. Ir humoro reikia. Gyvenimas be humoro, pasak arabų, kaip vamzdis be naftos“, – pabrėžia kompozitorius.
Apie jubiliejiniame vakare grosiančius kolegas džiazo muzikantas kalba susižavėjęs. Jo teigimu, verti pagarbos, įdomūs, gabūs, talentingi visi – ir solidūs liūtai, ir jauni tigrai. Ypač jį džiugina jauni panevėžiečiai muzikantai, jie net ir neturėdami džiazinio išsilavinimo puikiai jaučia stilių, geba improvizuoti.
Apskritai R. Bagdonas neslepia besidžiaugiantis, kad gyvenimas vis dovanoja susitikimų su panašaus požiūrio į muziką žmonėmis. Su tokiais esą net galima nerepetavus eiti į sceną – pagrindai yra, telieka sutarti temą ir improvizuoti, plaukioti muzikoje „kaip delfinams vandeny“.
Nori atsiverti
Juokaujantis, ironizuojantis, citatas ir palyginimus žeriantis muzikas sako spėjantis, kad daug kam gali būti netikėta idėja renginį pavadinti „Didžiąja išpažintimi“.
„Viskas prasidėjo nuo aptiktos sentencijos: „Jei jums nereikia išsipasakoti, eikite į tribūną ir papasakokite, kaip jums tai pavyksta, – susikrausite milijonus.“ Pagalvojau: tikrai turbūt nėra žmonių, kuriems niekada nesinori paatvirauti, atverti sielą – pasikalbėti su savimi, su kitais ar su Dievu.
Esu katalikas, žinau, kaip palengvėja po išpažinties. O menininkams ypač būdingos išpažintys – ar dailininkas, ar rašytojas, ar muzikantas, ar skulptorius – visi nori atsiverti publikai. Ir man norisi išsisakyti“, – atvirai kalba R. Bagdonas.
Jis juokauja būsimą išpažintį pavadinęs didžiąja, nes menkesnei, tokiai, kaip jo jaunystės filme „Mažoji išpažintis“, amžius nebetinkamas. Dabar esą jau reikia išsakyti viską.
„Tiesa, tai nereiškia, kad esu didžių muzikinių nuodėmių pridaręs. Nors… Daug kūrybos atsirado nuodėmių įtakoj – ir bohemiškam gyvenime dalyvaujant, ir per nekasdienius emocinius patyrimus. Na, kaip ten Horacijus sakė – nė viena poema negimė geriant vandenį“, – šypsosi jubiliatas.
Jis viliasi, kad publika scenoje išsakomą išpažintį supras – kiekvienas savaip, nes džiazas yra muzika, atverianti plačius horizontus mintims, jausmams, poelgiams. Gal, svarsto, kas nors po kokios lyrinės kompozicijos su žmona susitaikys.
Nesidairo atgal
Jubiliejų švęsti besirengiantis R. Bagdonas sako ta proga tikrai nesėdęs apmąstyti praėjusių metų. Jam nebūdinga narstyti gyvenimą po akimirką, galvoti, kaip kada reikėjo pasielgti, ką daryti, ko nedaryti.
„Negalvoju, kas būtų, jeigu būtų, neverkiu dėl praleistų progų. Esu dvasinis vikingas, visada einu tik laimėti. Ką darau, darau turėdamas tvirtą strategiją. Negalima žiūrėti atgal, nes akmeniu pavirsi, kaip rašė J. Biliūnas. O ir laiko dairytis nėra, reikia eiti į priekį. Be to, nemanau, kad net ir turėdamas tokią galimybę ką nors gyvenime keisčiau. Turėjau aš ir tų nuodėmių, ir prie instrumento nuo ryto iki vakaro nesėdėjau, bet toks ir turi būti gyvenimas – tikras, stipriai pasūdytas, su aštriais prieskoniais“, – mano muzikantas.
Jis juokauja, jog gyvenimo stilistiką nulėmė gimimo diena – tėvai pasakojo, kad tą gegužės 19-ąją ne tik žydėjo alyvos, bet ir snigo. R. Bagdono teigimu, ir per jo gyvenimo metus būta įvairovės, kraštutinumų.
Daugybę laiko nesikeičia tik viena – gyvenimas lieka bohemiškas, būdingas menininkams. Ir toks, kokį rekomendavo Konfucijus, raginęs susirasti mėgstamą veiklą, kad nė dienos nereikėtų dirbti.
Nepripažįsta diktatūros
„Aš – iš tų žmonių, kurie nelabai žino, ką reiškia kasryt eiti į darbą. Gyvenu iš to, ką pats susigalvoju, susikuriu. Surandu, kur manęs reikia, kur galiu ką nors nuveikti – yra ir vadybinio darbo, ir kūrybos. Klubas „Randevu“, festivalis „Jazz fontanas“, grupė „Jazz Comfort“, dalyvavimas koncertuose, festivaliuose, viena sukurta ir aukštai įvertinta programa „Pynimėliui“, kita dabar kuriama, su džiazo muzikantais parengta visai nauja kompozicija, kurią Birštono festivalyje jau pagrojom, dabar parodysim Panevėžiui“, – vardija pastarojo meto savo darbus muzikantas.
Kodėl sąraše nebėra teatro? Tikriausiai dėl charakterio, požiūrio į kūrybą, suvaržymų netoleravimo. „Ten esi ribojamas, turi klausytis režisieriaus, o jis kartais iš gero kūrinio padaro kažkokias menkas atkarpėles. Suprantu, jis teisus, spektakliui to reikia, bet man skaudu, kai skriaudžia kūrinį. Savotiška sielos trauma“, – sako per daugiau nei dvidešimtmetį bendradarbiavimo su teatrais muziką trisdešimčiai spektaklių sukūręs, juose visus piktus personažus įdainavęs, keliuose pastatymuose vaidinęs panevėžietis.
Suvaržymų jis sako nekenčiantis nuo vaikystės, jaunystės. Prisimena, labai nepatiko, kad akademinės muzikos tuomet buvo mokoma diktatoriškais metodais, pasitelkiant draudimus, gąsdinant, bandančiuosius groti kitokią muziką vaikant iš muzikos mokyklų.
R. Bagdonas pripažįsta, kad kategoriškumas, griežtų sąlygų diktavimas jame iki šiol pažadina maištininką.
„Matyt, – svarsto jis, – toks charakteris persidavė iš proprosenelio, garsaus dailininko Kazimiero Alchimavičiaus, kuris už maištą caro į Sibirą buvo ištremtas. O gal ir iš tėvų, Žemaitijoje gimusių, užsispyrimo gavau, gal iš visos įvairių tautybių primaišytos giminės tokį būdą susirinkau.“
Idėjos gimsta dirbant
Muzikantas ir kompozitorius tvirtina: jokioje gyvenimo srityje neužsidarantis į narvą. Net ir kalbant apie muziką – džiazas nėra vienintelis jam priimtinas stilius.
Puikiai atsipalaiduoja grodamas L. van Bethoveną, F. Šopeną, F. Listą. Pasiklauso ir geros populiariosios muzikos, žavisi, kad „knopkių amžiuje“ dar atsiranda tokių televizijos projektų kaip „Auksinis balsas“, kur gyvai atliekama kokybiška muzika, groja geras puikaus dirigento vadovaujamas orkestras, dirba talentingi aranžuotojai.
Turi ir kitų pomėgių. Užsimanęs nueina į kiną, labai mėgsta baseiną. Stimulų kūrybai pasakoja randantis skaitydamas, ypač – filosofus Konfucijų, F. Nyčę, Sokratą.
Dar muzikui daug malonumo teikia gamta. Sako, gal ne visai jam būdinga, bet kartais tikrai būnantis ramus, paniręs į vienatvę, tad nesiblaškydamas žiūrėti į vandenį ar degantį laužą gali valandų valandas.
Vienumos jam prireikia ir kuriant: imtis kompozicijos R. Bagdonas sako galintis tik tada, kai aplink nėra žmonių, klegesio, tik tyloje, geriausiai – naktį.
Tiesa, jis prisipažįsta nesantis iš menininkų, vis laukiančių mūzos, įkvėpimo: „Žinot, kaip Čaikovskis gyveno? Kasdien tuo pačiu laiku sėsdavo dirbti, nepaisydamas, koks oras, kokia politika, jo savijauta. Ir aš manau, kad idėjos ir įkvėpimas ateina per darbą. Žinoma, ir mūzų lankymasis turi įtakos, ir gebėjimų reikia turėti, bet svarbiausia – darbas.“
Svajonė – didelė ir neįgyvendinama
Dirbdamas R. Bagdonas sako paklūstantis savo temperamentui – neatidėliojantis jokios veiklos, jei ką sugalvojantis, darantis čia ir dabar, o ne rytoj ar po valandos.
Kita vertus, prisimena, būta laikotarpių, kai norėjosi kad ir visą mėnesį tik lovoj gulėti. Tuomet taip ir daręs.
„Apskritai lova, kaip ir scena ar automobilis, – viena mano mėgstamiausių vietų. Kiti mėgstamiausi dalykai – chalva, arbūzai ir aplodismentai. O nemėgstamiausi – kostiumas, reklama ir politika“, – išvardija prioritetų sąrašus jubiliatas.
Ar galėtų atskleisti ir svajonių, didžiausių planų sąrašo trejetuką? „Svarbiausia, didžiausia ir nerealiausia svajonė – viena, – atsako menininkas, – labai norėčiau turėti savą bigbendą.
Beveik prieš dvidešimt metų su panevėžiečiais muzikantais komjaunuoliškais pagrindais – be pinigų, bet su dideliu užsidegimu – buvome tokį gerą kolektyvą sukūrę, pasiekę tokį lygį… Tada daug ką nustebinom, pamenu, kokio kolegų pripažinimo sulaukėm, kaip profesionalaus Kauno bigbendo muzikantai mus gyrė ir degtine vaišino.
Viskas užgeso, nes dirbti be pinigų ir be valdžios palaikymo ilgiau buvo per sudėtinga. Taip ir negyvenu iš to, ką moku geriausiai – orkestras, instrumentuotės – to nebeprireikia. Ar įmanoma, kad bigbendas atgimtų? Greičiausiai tai – tik svajonė, nebent įvyktų stebuklas, koks nors dėl džiazo pamišęs milijonierius imtųsi finansuoti tokį projektą.“
***
Faktai
- Rimantas Bagdonas gimė šviesaus atminimo kompozitoriaus, dirigento, pedagogo, chorvedžio Juozo Bagdono ir jo žmonos pedagogės Elenos šeimoje.
- Jaunystėje prisimena neturėjęs didelio noro studijuoti muzikos. Tėvo raginamas sugalvoti, kur studijuos, pabandė stoti į mediciną, išlaikė du stojamuosius egzaminus, o trečiojo nebelaikė – suprato, kad tokios studijos nebus priimtinos. Tėvams pamelavo neįstojęs.
- Antrojo pakvailiojimo renkantis profesiją nebesiėmė, stojo studijuoti muzikos, kurios buvo mokęsis visą vaikystę. Mokėsi tuometės J. Švedo pedagoginės mokyklos fortepijono klasėje, vėliau – tuometėje Klaipėdos konservatorijoje. Ten sako atradęs džiazą, jis tapo ir darbu, ir pomėgiu, ir gyvenimo būdu, ir profesija, ir religija.
- Studijuodamas ketvirtame kurse dėstė pirmakursiams.
- Tarnaudamas sovietų armijoje grojo kariniame orkestre. Baigęs studijas dirbo palei Afrikos krantus plaukiojančiuose laivuose – koncertavo kariams.
- 1981-aisiais grįžęs į Panevėžį subūrė džiazo kvartetą tuometėje automobilių remonto gamykloje. Organizavo džiazo renginius, buvo estradinio ansamblio „Ekranas“ vadovas.
- 1995-aisiais subūrė Panevėžio bigbendą.
- 1999-aisiais įkūrė iki šiol veikiantį džiazo klubą „Randevu“.
- 2002-aisiais pradėjo rengti kasmetį tarptautinį vaikų ir jaunimo džiazo muzikos festivalį „JAZZ fontanas“.
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
