Žurnalistas, spaudos apžvalgininkas, skaitovas, fotomenininkas, Kalėdų Senelis, keliautojas Juozas Šalkauskas neslepia negalintis įvardyti, kuri veikla jam svarbiausia. Visos mielos, nes imasi tik patinkamų ir tinkamų darbų, visos nelengvos, nes reikalaujančios dėmesio ir pastangų.
Pastangos svarbios visur
„Fotografuojant reikia įsigilinti į žmonių būsenas, emocijas, jas pagauti, užfiksuoti. Poeziją skaitant svarbu suprasti, kam skaitai, greit įvertinti publiką, pagaliau – lavinti atmintį. Garsinant knygas būtina gerai mokėti kalbą, svarbu ir balso tonas. Dirbant Kalėdų Seneliu svarbus ne tik bendravimas, dėmesio reikia skirti ir drabužiams, ir batams. Taigi, norint gerai atlikti darbą, bet kuriame iš jų svarbios pastangos“, – sako Juozas Šalkauskas.
Jis teigia neišskiriantis ir nenuvertinantis nė vienos iš savo veiklos sričių, visoms skiriantis dėmesio. Ir nesuprantantis atsainaus požiūrio į darbą.
Žurnalistas sako, kad radijuje dažniausiai dirba kasdiene apranga, mūvi džinsus, tik kai reikia vykti į kokį nors renginį, pasipuošia kostiumu, o tada sulaukia kolegų komentarų, jog eisiąs „chaltūrinti“.
„Taip kalbantiesiems atsikertu, – neslepia. – Pasakau: jei chaltūrinčiau, niekas manęs nekviestų, niekam manęs nereikėtų. Bet kokį darbą būtina stengtis padaryti gerai“, – pabrėžia skaitovas.
Daugybės renginių vedėjas sako, kad po dešimtmečių, praleistų scenoje, vis dar jaučia jaudulį kaskart, kai vėl reikia prabilti publikai. Tvirtina, kad nuoširdaus jaudulio – ne drebėjimo, baimės, o nerimo, rūpinimosi, kad pavyktų – turi būti. Antraip, jei neberūpi, esą neverta net stoti prieš žmones. Bent jau pats sakosi niekur nebeisiantis, jei nebejusiantis jaudulio.
Dar vienas dalykas, kurį pabrėžia daugybės sričių meistras, – dirbant svarbu patirti malonumą. J. Šalkauskas sako besiimantis tik tos veiklos, kuri jam patinka ir tinka, nes esąs įsitikinęs, kad darant tai, kas malonu, ir rezultatas sau bei kitiems bus mielas.
Rengia parodas
Panevėžio krašto gyventojai šiuo metu gali iš arti susipažinti su vienos iš J. Šalkausko veiklos sričių rezultatais – rajono Savivaldybės viešojoje bibliotekoje veikia jo fotografijų paroda „Mūzos palytėti“. Fotografija – ta sritis, už kurią daugelio dažniau kaip diktorius pažįstamam vyrui suteiktas meno kūrėjo statusas.
Tiesa, kalbėdamas apie tai, su kokiu darbu žmonės jį dažniausiai sieja, J. Šalkauskas spėja – ne visur vienodai. Štai gimtajame Joniškyje jis gerai pažįstamas kaip fotografas. Ten, beje, parodas rengia itin įdomioje erdvėje – nuotraukas iškabina vietos bibliotekos languose, jos būnančios atsuktos ne į vidų, o į lauką, taigi į darbai matomi visą parą.
Fotografuojantis menininkas prisimena nuo vaikystės. Pirmąją parodą prieš kone du dešimtmečius surengė pagerbdamas kolegas iš radijo.
„Tuomet radijas šventė septyniasdešimtmetį, tad išdrįsau parodyti septyniasdešimt nuotraukų, kuriose per daugelį metų fiksavau kolegas. „Girdimi, bet nematomi“ – parodos pavadinimas aiškiai atspindėjo esmę – daug kas net neįsivaizduoja, kaip atrodo kasdien girdimi žmonės. Parodžiau juos tokius, kokius mačiau įvairiose situacijose, užfiksavau ne tik vaizdus, bet ir emocijas“, – prisimena J. Šalkauskas.
Visos nuotraukos – su istorijomis
Nuo 1996-ųjų menininkas sako surengęs jau dvylika personalinių parodų. Dažniausiai kuriantis ir demonstruojantis portretus, tačiau ne vien juos. Pavyzdžiui, kelionių nuoraukas, o aplankęs yra per 60 šalių, neretai parsiveža įamžintų įspūdingų peizažų.
Svarbi darbo dalis – sporto fotografija. Tiesa, net penkeriose olimpinėse žaidynėse dirbęs žurnalistas sako, kad ir į sporto įvykius besistengiantis pažvelgti savaip. Jis teigia nesiimantis reportažinio fotografavimo, o fiksuojantis žmonių veidus, emocijas, išraiškas, bandantis pagauti išskirtinių sporto akimirkų.
Šiuo metu Panevėžyje vykstančioje parodoje – nuotraukos, kuriose rašytojai, poetai menininko ne tik įamžinti įprastose situacijose, bet ir stengtasi atspindėti jų jausmus, mintis.
Nuotraukas šiai parodai J. Šalkauskas sako kūręs ir kaupęs bene nuo pat 1971-ųjų, kai pradėjo skaityti eiles „Poezijos pavasariuose“, literatūriniuose vakaruose. „Daug bendrauju su literatūros žmonėmis, daug jų esu prifotografavęs.
Rašytojų sąjungos paprašytas prieš porą metų surinkau septyniasdešimt fotografijų, apie kiekvieną galėčiau papasakoti po istoriją, – tvirtina fotografas. – Kai pastebėjęs prastą Lidijos Šimkutės nuotaiką bandžiau ją gerinti tempdamas poetę iš automobilio, pastatęs fotografuotis ryškiai žydinčių rapsų lauke… Kai su Egle Juodvalke ir Bubniais į Biržuose turėjusį įvykti kūrybos vakarą atvažiavome diena per anksti ir tik taip pavyko išvengti lietaus, įamžinti gražią akimirką…
Daug nuotraukose esančių žmonių jau nebėra, bet užfiksuoti jie bus ilgiau prisimenami.“
Balsą pažįsta ir neregiai
Literatūros skaitymus J. Šalkauskas taip pat vadina ir miela, ir svarbia veikla. Tiesa, jis neslepia nelabai mėgstantis skaitovo, skaitymo sąvokų – esą jos tinka tik tuomet, kai skaitoma tiesiogine šio žodžio prasme – paėmus į rankas neskaitytą knygą, nežinomą tekstą.
Pavyzdžiui, tada, kai garsinamos knygos – tai dar viena „Sekundės“ pašnekovo veiklos sritis. Knygas akliesiems ir silpnaregiams jis garsina jau maždaug keturiasdešimt metų ir juokauja iš to turintis daug naudos – susipažįsta su literatūros naujienomis.
Surimtėjęs priduria, kad, žinoma, svarbiau, jog tokią pat galimybę suteikia neregintiesiems. Pastebi, jog ir čia labai svarbus ne bet koks požiūris į darbą – sako sužinojęs, jog neregiai garsines knygas renkasi ne pagal autorių, o pagal skaitovą, taigi negalima jų nuvilti.
„O kai deklamuoju poeziją, esu deklamuotojas, – prisipažįsta J. Šalkauskas. – Tai labai savita veikla, labai reikalinga žmonėms, ypač provincijoje. Matau, kaip ilgimasi gyvo žodžio. Ir stengiuosi eilėraščius perteikti taip, kad žmonės juos išgirstų. Neretai tik klausytojų akis pamatęs suprantu, kaip reikia deklamuoti, publikos reakcija kartais nuveda visai kita emocijų vaga, nei buvau planavęs.“
Į publiką įsiklausyti jis besistengiantis ir vesdamas įvairius renginius, imdamasis Kalėdų Senelio vaidmens. Pastarojo darbo pašnekovas taip pat nepalieka jau kone keturiasdešimtmetį – norėjęs bent jau sumažinti „seneliavimo“, tačiau, nors nesireklamuoja, labai daug kur kviečiamas.
„Žmonės sako, kad jiems reikalingas toks Senelis – aiškiai kalbantis, nuoširdžiai bendraujantis. Jokiu būdu niekam nereikia apšepusio, nevalyvo. Svarbu, kad Senelio ir batai būtų ne gatvei skirti, ir drabužiai gražūs, tvarkingi. Aš tokių dalykų labai paisau“, – pasakoja J. Šalkauskas.
Jis „seneliavimo“ sezonu kelioms savaitėms išeina atostogauti ir atsiduoda vien šiai veiklai.
Rūpinasi gražia kalba
Rimtą požiūrį į veiklą J. Šalkauskas deklaruoja ir kalbėdamas apie savo darbą radijuje. Jis pasakoja turėjęs įdėti daug pastangų, kad kalbant neišlįstų gimtoji tarmė. Net rusų kalbos studijas į lietuvių filologiją reikėję iškeisti, nes buvo ėmęs rastis akcentas.
Dabar žurnalistas kalba taip, kad, sako, daugelis jį laiko suvalkiečiu. O jis pats vis dar nemano lietuvių kalbos išmokęs. Vis dar tebesimokantis, tebesidomintis.
„Man svarbu taisyklinga, graži kalba. Piktinuosi, kai knygose randu klaidų, suprantu, kad leidėjai, nesamdydami gerų kalbos specialistų, manosi sutaupantys. Ne ten taupo.
Tikriausiai nesu skaitęs nė vienos knygos, kurioje nebūtų bent korektūros klaidų. Tiesa, iš klaidų labai įdomių istorijų išeina. Pavyzdžiui, kai garsinau Valdo Adamkaus „Paskutinę kadenciją“, radau datų nesutapimų, pasakiau apie tai prezidentui, o jis savo ranka tiesiog knygoje man tas klaidas ištaisė. Taigi dabar turiu unikalų knygos egzempliorių.
Turiu ir poetų rankomis pataisytų leidinių, daugybę knygų su autografais. Puoselėju mintį kada nors tokių vertingų knygų parodą surengti“, – idėja įterpti dar vieną darbą į platų veiklos ir interesų lauką dalijasi žurnalistas.
Vos spėja suktis
Klausiamas, kaip spėja įgyvendinti idėjas, kurti, daug nuveikti, pašnekovas juokauja: „Viską įmanoma spėti, tik keltis reikia kasdien trečią valandą. Na, šeštadienį galima ir iki ketvirtos pamiegoti.
Anksti pakilus galima labai daug padaryti. Nesuprantu žmonių, kuriems nuobodu, kurie neranda ką veikti. Aš dirbu daug, bet kartais pasijuntu atsilikęs nuo gyvenimo, nes vos spėju suktis, ne visada lieka laiko pasidomėti, kas aplink darosi.
O anksti keltis nėra sunku – tereikia nusiteikti. Esu dėkingas šviesaus atminimo mamai, kad įskiepijo norą dirbti, tad nesibaidau jokių darbų. Dar mokinys būdamas perėjau iš dieninės mokyklos į vakarinę, kad galėčiau Joniškio malūne staliumi dirbti.“
Tiesa, nors juokauja apie ankstyvą radijo spaudos apžvalgininko darbą, pripažįsta, kad jis nėra labai lengvas. Tai įrodantis faktas – anksčiau, J. Šalkauskui atostogaujant, spaudos apžvalgų penkios minutės po penktos ryto net nebūdavo. Tik šiemet radijas surado jaunuolių, kurie išdrįso pabandyti keltis paryčiais ir pakeitė jį per atostogas.
******
Faktai
- Juozas Šalkauskas gimė Pakruojo rajone, vidurinę mokyklą baigė Joniškyje, studijavo Vilniaus universitete, Lietuvos konservatorijoje (Dabar – Teatro ir muzikos akademija).
- Dirbo diktoriumi radijuje, spaudos apžvalgininku radijuje ir televizijoje, vyriausiuoju fotokronikos redaktoriumi Eltos naujienų agentūroje.
- Nuo 2005 m. turi meno kūrėjo statusą.
- Apdovanotas LTOK olimpine žvaigžde, LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi, KKSD prie LRV sporto garbės kryžiumi, A. Macijausko premija už patriotiškumą ir meilę gimtajai kalbai, kultūros tradicijų puoselėjimą, aktyvią kultūrinę veiklą, indėlį į kokybiškesnės žiniasklaidos kūrimą.
- Joniškio miesto garbės pilietis, LRT kalbos grynuolis.
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
