Dėl to, kad savą kiną, kultūros situaciją, apskritai gyvenimą pirmiausiai puolame kritikuoti, dažniausiai kaltas mūsų mentalitetas, o ne reali situacija. Žurnalistė, laidų vedėja, prodiuserė Lolita Bytautaitė pateikia pavyzdžių, skatinančių keisti požiūrį.
Ambicijų ir idėjų užtenka
Žurnalistė, Lietuvos radijo ir televizijos prodiuserė, kultūros žurnalo „Durys atsidaro“ vedėja, Vilniaus tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ konsultantė Lolita Bytautaitė jau seniai gilinasi į šalies ir pasaulio kino istoriją, naujienas. Pasak žurnalistės, lietuviško kino dabartyje svarbiausia tai, kad Lietuvoje esama nemažai perspektyvių, ambicingų, patriotiškų jaunų kūrėjų.
„Kartais net juokinga, kai vos dvidešimt vienerių sulaukę studentai įsitikinę privalantys kurti kiną, nes gali daug nuveikti, turi ką pasakyti. Tokia pozicija neatrodo įtikinamai, juolab kad ir gerokai vyresni, nemažai pasiekę kūrėjai neretai tokio pasitikėjimo neturi. Kita vertus, kai kurie iš tų jaunuolių, nors pradeda nuo vos dešimties minučių trukmės filmukų, kuria labai įdomiai, savitai. Taigi perspektyvų yra“, – svarsto L. Bytautaitė.
Jos teigimu, kad ne visos geros idėjos virsta puikiais rezultatais, neretai kaltas menininkų nesusikalbėjimas, intrigos. Tačiau labiausiai pasiekti tikslų kliudo pinigų stygius.
Kinas, pasak žurnalistės, nepaprastai brangus menas. Trumpametražį dokumentinį filmą sukurti kainuoja nuo 25 iki 80 tūkstančių litų. Vaidybiniai filmai – keliskart brangesni. Todėl kino srityje klesti tos pasaulio šalys, kurių ekonomika stipri, kur valdžia išgali dalyti solidžias dotacijas.
Svarbiausia – žiūrovų pripažinimas
Kad lietuviškas kinas turi gerų perspektyvų, pasak L. Bytautaitės, rodo pastarojo meto naujienos. Štai Igno Jonyno „Lošėjas“, Lietuvoje dar nedemonstruotas, sulaukė susidomėjimo užsienio festivaliuose.
„Galiu nudžiuginti: senas tradicijas turinčiame San Sebastiano festivalyje šiuo filmu buvo itin domimasi, o solidūs kritikai sakė, kad Lietuva grįžta į pasaulio kino žemėlapį“, – pranešė kino žinovė.
Pasak jos, nemažai gero galima pasakyti ir apie kitus naujausius pastaruoju metu sukurtus lietuviškus filmus: „Ekskursantę“ (rež. Audrius Juzėnas), „Vardą tamsoje“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė), „Aurorą“ (rež. Kristina Buožytė). Nemažai vilčių siejama su Emilio Vėlyvio darbais.
„Svarbiausia – kad lietuvių filmus žiūri pilnos salės žmonių, o ne vien kino kritikai juose randa pranašumų. Labai smagu, kad Lietuvos publikai nacionalinis kinas tampa svarbus, kad susidomėjimas didelis, salės pilnėja, – džiaugiasi L. Bytautaitė. – O apie savo kino kritikavimą, jo peikimą galiu pasakyti, kad tai – mūsų mentaliteto problema. Mes, lietuviai, labai mėgstame dejuoti, užsiimti savęs plakimu. O kokia realybė? Visuose teatruose pilna žmonių, į operą bilietų apskritai negausi, muzikinis gyvenimas verda. Taip, kultūrai reikia daugiau dėmesio, kinas apskritai kiek apleistas vaikas, tačiau gero šioje srityje yra labai daug, reikia tik norėti įžvelgti.“
Propaguoja nacionalinį kiną
L. Bytautaitė sako propaguojanti nacionalinį kiną, net jei ne visos juostos gali būti vadinamos šedevrais: „Labai rekomenduoju žiūrėti lietuviškus filmus. Apsidairykime: juk maisto produktus vartojame lietuviškus, einame į teatrą, operą, kur vaidina, dainuoja savi artistai.
Tai kodėl pirmenybės neteikti lietuviškam kinui? Net jei ne kiekvienas filmas itin geras, jis tikrai ne prastesnis už tokį pat ne itin gerą, bet užsienietišką. Net ir apie serialus sakau tą patį – kam žiūrėti turkiškus, meksikietiškus, o ne savus, atspindinčius savas aktualijas.“
Peikiantiesiems šiuolaikinį lietuvišką kiną L. Bytautaitė atkerta, kad ne tik lietuviai dejuoja neturintys naujo Vytauto Žalakevičiaus.
„Ir rusai išgyvena, kad neturi antro Andrejaus Tarkovskio, ir italai dejuoja, kad nėra naujų bertolučių ir antonionių. Europoje kylančių žvaigždžių nedaug. Pasaulyje dabar į aukštas pozicijas ateina Pietų Amerikos kinas. Tačiau negalime sakyti, kad neturime nieko – kūrėjų yra, jie ir saviti, ir įdomūs“, – pabrėžė kino žinovė.
Tik gyvenimo atspindys
Žurnalistė turi ką atsakyti ir dejuojantiesiems, kad šiuolaikinis kinas daro prastą įtaką žmonių, pirmiausiai jaunimo, elgsenai.
„Ne kinas keičia gyvenimą. Jis gyvenimą tik atspindi. Jei keičiasi moralinės vertybės, daug kas pakrikę, tai kine matyti. Šiuolaikinio kino temos – byranti vertybių skalė, dėl dėmesio materialiniams dalykams pamirštami jausmai, senstanti visuomenė, vyresnių žmonių kasdienybė, problemos – šių dienų aktualijos.
Kita vertus, reikia skirti gerą kiną nuo prasto. Taip, aš iš tų, kurie mano, kad daugelį filmų, kurie rodomi per komercines televizijas, reikėtų uždrausti. Bet reikia suprasti, kad tokių filmų demonstravimą lemia verslo interesai. Niekas nedraudžia ieškoti ir rasti alternatyvų.
Nacionalinis transliuotojas stengiasi užpildyti gero kino nišą, rodo daug europietiškų filmų. Apskritai orientuojasi į tai, kas vertinga – rodome vakarus su rašytojais, transliuojame didžiausius kultūros įvykius, spektaklius, planuojame atnaujinti lietuviško kino vakarus, tiesiogiai rodyti Nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklius“, – planus atskleidė žurnalistė.
Lietuviai – šalia pasaulio garsenybių
Kaip prisipažino L. Bytautaitė, jai nelengva atsakyti, koks ir kas yra geras kinas. Ji gal ir galėtų pateikti rekomenduotinų pasižiūrėti filmų sąrašą, tačiau jis būtų labai labai ilgas.
O apibendrintai tegali pasakyti, kad negalima vadintis kiną bent kiek išmanančiu žmogumi, jei nesi matęs to, kas yra kino pagrindai, istorija: nebylieji filmai, Čarlio Čaplino kūryba. Norint turėti supratimą apie vertingą kiną reikia būti mačius Federiko Felinio, Andrejaus Tarkovskio darbų, žinoti, ką sukūrė Michaelis Hanekė, Pedras Almodovaras, Larsas fon Tryras – tie, kurie vadinami kino vedliais, kurie diktuoja madas.
Kalbėdama apie lietuviško kino istoriją žinovė sako, kad ir jame esama itin gerų aukšto lygio, didelės vertės kino pavyzdžių. Kokią vietą pasaulyje lietuviškas kinas būtų užėmęs, jei sovietų laikais nebūtų likęs už geležinės uždangos?
Žurnalistė neabejoja: „Vytauto Žalakevičiaus pavardė būtų rašoma šalia F. Felinio, o Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Eugenija Pleškytė būtų Holivudo lygio žvaigždės, vieni garsiausių aktorių. O Arūno Žebriūno poetišką „Gražuolę“ drąsiai galima įrašyti šalia garsiausių italų darbų. Ir Almantas Grikevičius puikiai dirbo, ir kiti – visus sunku išvardyti, tačiau būtina pasakyti, kad didžiuotis turime kuo.“
Magiškas menas
Žurnalistė sako svajojanti, jog kinas, pirmiausiai nacionalinis, lietuviams būtų toks svarbus, kad kino festivaliai taptų didžiulėmis visuotinėmis šventėmis. Tokių pavyzdžių jai ne katrą teko matyti lankantis užsienio kino renginiuose. Pavyzdžiui, Ispanijoje esantis San Sebastianas – mažytis miestukas, o jame vykstant festivaliui gyvenimas virte verda, atrodo, visi tik festivaliu, švente tegyvena.
Įspūdingos atmosferos magiją L. Bytautaitei teko patirti ir Kanuose – tenykščiame festivalyje ji lankosi nuo 1997-ųjų, kai tapo pirmąja žurnaliste iš Lietuvos, patekusia į vieną svarbiausių kino pasaulio renginių.
„Šiame festivalyje esama savito snobiškumo, bet tai tik sustiprina tą kino, kaip magiško meno, suvokimą, apsauga, eskortai sustiprina žvaigždžių statusą. Teko matyti ne vieną kino žvaigždę iš labai arti. Jie tokie pat žmonės kaip ir visi. Bet žmonijai reikia stabų, tad man savotiškai gražios tos kuriamos aureolės, kaip ir kinas žavi tuo, kad jame daug apgaulės. Mes apie ją žinome, bet vis vien kaskart sugebame patikėti“, – sako kiną įsimylėjusi moteris.
Ji prisimena, kad į pačios gyvenimą žavėjimasis kinu atėjo dar vaikystėje, o rimtas domėjimasis – studijuojant Vilniaus universitete, pradėjus dirbti televizijoje. Didžiulės įtakos tam turėjo dėstytojai, mokytojai Laimonas Tapinas, Skirmantas Valiulis, Izolda Keidošiūtė.
Žurnalistė džiaugiasi, kad esant arti kino teko ir tenka bendrauti su ypatingais žmonėmis: jos nuomone, kino kūrėjai spalvingesni ir įdomesni už kitus menininkus, ypač tuos, kurie dirba individualiai. Nors keletą pastarųjų metų L. Bytautaitė kuria laidas ne tik apie kiną, bet apie kultūrą plačiąja prasme, kinas, prisipažįsta, tebėra tarsi mylimiausias vaikas, pagrindinis pomėgis, o geriausias laikas tebėra tas, kuris praleidžiamas kino festivaliuose.
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
